Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai...

Pietų metui atėjus, geriu savo kavytę ir džiaugiuosi kokią nepaprastą patirtį šis tinklaraštis man atnešė... Kiek nuostabių bendradarbiavimų padovanojo ir kokia neįkanojama patirtimi pavirto visi tie metai barškinant kompiuterio klaviatūrą... Tačiau ateina viskam pabaiga... Ir toji protinga  "princesė" užaugo ir išaugo iš visos šitos minčių mišrainės... 

Šiandien rašau paskutinį pranešimą, tokį atsisveikinimo, net kiek liūdna kai pagalvoji, jog viską teks palikti praeity, tačiau ūpą kelią tai, jog kažko pabaiga yra kažko pradžia... Visus, kurie nori toliau draugauti ir skaityti mano žinutes, kviečiu į naują, šiek tiek brandesnę platformą, kurioje mane galėsite surasti! 

Ačiū visiems už visą laiką, kurį skyrėte skaitydami ir laukdami mano pranešimų... Dar kartą dėkoju ir sakau paskutinį kartą labanakt...

Su daug daug meilės ir bučinukų,

Jūsų Tautė.

Karantino swapbox'as!

Šį įrašą, turėjau paskelbti laaaabai senai, na...Bet nebūčiau aš kaip tas dūmas, išnykstu ir vėl atsirandu... Tik šįkart, ne savo noru dingau. Juk su nusprogusiu kompiuteriu, daug tekstų neprirašysi, tačiau po to ir nušvitimas į gyvenimą atėjo, kaip smagu be kompiuterio gyventi...Toks laisvas nuo priklausomybės jautiesi, jog visos priklausomybės prieš tavo laisvę nublanksta.

O. BET. TAČIAU.

Nevyniojant žodžių į vatą - atsukant laiką atgal į balandžio mėnesį, su keliomis blogerėmis keitėmis dovanėlėmis, kurios pakėlė nuotaiką tomis niūriomis karantino dienomis.... Apie tai ką gavo Aldėja iš manęs galite paskaityti jos Burunduko bloge, o apie tai, ką gavo Dovilė, skaitykite influx.lt tinklaraštyje !

Ištapšnok blogas emocijas lauk!

Paleisk blogas emocijas pavėjui 🖕

Kiek kartų atsidūrėme tokioje situacijoje, jog pyktis mumyse taip kunkuliavo ir ėmė viršų, jog galvojome, kad nusprogsime? Na, jei ne mes patys, tai bent jau kuri nors kūno dalis... Kiek iš tų kartų nesugebėjome sukontroliuoti savo emocijų ir vidinės ramybės? Pamiršome, kad esame žmonės ir sugebame kur kas daugiau negu rėkti kaip bepročiai... Tad šįkart siūlau niekur neskubant, ramiai paskaitinėti ir pasiimti viską ką galite geriausio iš šio straipsnio ir [galbūt] susipažinti, su jums nauja ir negirdėta emocijų laisvės technika [ELT].

Tu esi gyvenimas!

Būna tokių dienų, jog rašau sau ramiai į stalčių... Pyškinu raidę prie raidės savo malonumui ir tokiu būdu visoms susikaupusioms emocijoms ieškau vietos.. Kartais rašau linksmai, kartais liūdnai... O kartais būna taip, kad rašyti ilgiau nebegaliu. Ašaros neleidžia... Kartais būna taip karšta kambary, jog pro akis prakaituoti pradedu... Juk suprantate, visiems tokių akimirkų pasitaiko... Daug netuščiažodžiausiu... Tik noriu pasidalinti viena ištrauka, iš tokių rašliavų "į stalčių". Gal patiks, o gal ir ne, net nežinau.

#ištrauka_iš_dienoraščio

Prieš pradedant skaityt, labai trumpai: juokis, džiaukis ir kvailiok... Suprask, kada jeigu ne dabar?

Laimingi laiko neskaičiuoja. KARANTINAS!

Taip taip, kažkas vaikšto gatve, o aš kaip bobutė,
žiūriu pro langus kas vyksta.

Na, jūs man pasakykit... Kas galėjo pagalvoti, kad diena, kuomet turėsime begales laiko ateis... Nors ir esam šiek tiek suvaržyti ir apriboti, tačiau atrodo, jog laikas sustojo ir jis priklauso mums ir tik mums! Svajonių svajonė - pasaka ir visai be sarkazmo! Tad šiandien jungiuosi prie Aldėjos ir dalinuosi savo karantino išgyvenimais, džiaugsmais, vargais, skausmais ir atradimais!

Skaičiuokime keliones kartu

Visi su nekantrumu laukiame kol pasibaigs visa šita marmalynė, sienos ir vėl bus atidarytos, o tada visi gyvensim kaip gyvenę... Atgal į normalų gyvenimo ritmą.

O. BET. TAČIAU... 

Socialiniuose tinkluose dažnai sklando klausimas: "Ką darysit, kai tik karantinas pasibaigs? Kur keliausit...? ir t.t." Visi jau kurpia planus, tačiau nepamirškit, kad kol esame namuose, galime ne tik planuoti savo ateities atostogas, ieškoti įvairių vietų, kur atostogausime ir keliausime, tačiau prisiminti ir kurias aplankėme... Tad šiandien siūlau išbandyti [galbūt jau žinomą, o gal ir ne] svetainę, kuri gali padėti suskaičiuoti visus kartus, kuomet skridai lėktuvu.

,,Būk dama, sako jie...”

Po truputį pradeda busti gamta iš po žiemos, žingsnis po žingsnio skleisdama įvairius gėlių žiedus į viešumą... Taip ir aš su savo tinklaraščiu pavasarėjant pradedu grįžti į senas, sniego užpūstytas ir visai pamirštas vėžias.

O – BET – TAČIAU

Šiandien nieko meniško... Šiandien apie tai, kas mane privertė susimąstyti... Pagalvoti apie moters paveikslą šių dienų visuomenėje. Koks jis yra? Kaip jį nupieštum tu? 

,,Būk dama, sako jie...” 

Visai neseniai publikuotas video ,,youtube’’ platformoje (nuoroda) susilaukia vis daugiau dėmesio. Kiek tiesos jame yra? Kokią kainą reikia sumokėti už nepakartojamą, grakštų, moteriškumą?

Tą naktį krito svajonės | VASARA

Tą vakarą buvau tokia išsekus, jog visą nuovargį norėjau nuplauti pilnu bokalu šviesaus alaus. Atsisėdus vienam iš baro kampų pradėjau "nuovargio valymą" ir visos problemos pasiliko darbe po pirmo gurkšnio, paliekančio katino ūsus virš lūpos. Nereikėjo ilgai laukti, o jau mano rankose atsirado biliardo lazda ir aš įsitraukiau į žaidimą. Bare grojo muzika, žmonės juokėsi, jie visi buvo laimingi, kalbėjo apie krentančias žvaigždes, tačiau nė vienas iš jų nenorėjo to pamatyti, deja...

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.

11.30

Pasigirdo skambutis, pranešantis apie paskutinius užsakymus prieš užsidarymą.

11.45

Pasigirdo skambutis, pranešantis, jog gėrimų daugiau šią naktį nebeserviruos.

00.00

Pasigirdo balsas, pranešantis, jog baras užsidarė ir reikia išeiti.

Visi išėjo, dar stovėdami lauke rūkė ir juokėsi džiaugdamiesi (ir velniai žino dėl ko), tačiau niekas apie žvaigždes jau nebekalbėjo. Nelabai kam ir buvo įdomu. 

Bet ta mintis... Ta mažytė mintis, kad šiandien krenta žvaigždės man tiesiog neleido eiti namo. Tik ne šią naktį. Tik ne tada, kuomet krenta žvaigždės. Tokio dalyko aš niekuomet nebuvau mačiusi, tačiau visada svajojau. Visada norėjau pamatyti krentančias žvaigždes ir suvokti, kokia didinga yra visata, net jei ji ir nyksta.

Buvo tamsu ir šlapia, tikriausiai patys velniai mane nešė ant vietinio kalno viršaus. Buvo taip tamsu, jog tąnakt niekas negalėjo būti šviesa... Pagaliau. Pagaliau viršus... Šlapiomis kojomis, šaltomis pėdomis galėjau stovėti ant kalno viršaus pakėlusi galvą į viršų lyg penkiametė žiūrinti į helio balionus... Kol kas nieko nesimatė. Buvo tamsu ir tylu.. Buvo taip tylu, jog galėjai girdėti bėgančią upę, miegančią gamtą... Tik vėjas šiek tiek pynėsi tarp plaukų palikdamas šaltus prisilietimus. Nesiruošiau stovėti visą naktį, tad prisėdau... Galvojau, kad vaidenasi, tačiau tikrai mačiau kažką krentant žemyn... Viduje užvirė neapsakomas jausmas, norėjau rėkti iš džiaugsmo ir iš visos širdie. Tą naktį krito žvaigždės kiekvieną kartą nusinešdamos po mano svajonę... Norėjau pamatyti ir dar, ir dar, ir dar... Tačiau ta naktis buvo per trumpa... Ji tiesiog buvo per šalta, tačiau vienintelė ir nepakartojama.

Labanakt,
Tautė.

Vieneri metai valgant emigranto duoną

Atrodo, jog labai lengva susipakuoti visus daiktus, pasidaryti kapitalinę tvarką, išmesti ko nereikia, palikti namų raktus, apkabinti mamą ir tėtį, pasakyti visiems, kad labai juos myli ir susikrovus lagaminus lipti į lėktuvą su mintimi, jog ten bus geriau. Labai dažnai gyvenimo situacijos atrodo lengvos iki tol, kol nesusiduri akis į akį su realybę. Deja, tačiau ši gyvatė dažnai visus pagauna ir parodo, koks gyvenimas pilnas netikėtumų, iššūkių, problemų ir jų sprendimų, nuotykių, pažinčių ir taip toliau... O, BET, TAČIAU.... Viskas priklauso tik nuo tavęs ir kokiomis akimis pažvelgsi į padėtį.

Sustok akimirka žavinga | PAVASARIS

Mes taip skubam... Nuleidę galvas, sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Nematome dalykų, nemokame jų pamatyti. Nežinome kaip kvepia sprogstantys žiedai, kokia žalia gali būti žolė. Praleidžiame pavasario džiaugsmus sakydami, jog greitai ateis vasara ir uždarome save į narvą. O vos tik atsidarę duris, vėl skubam... Taip pačiai nuleidę galvas ir sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Kas atsitiko? Kas pasidarė? Kiekvieną mielą kartelį kažkur einant, juk galima išeiti 5 min ankščiau iš namų, prisiminti vaikystę, įkvėpti gryno oro, pasidžiaugti, pabūti, pamatyti, prisiminti...

Tikriausiai pamenat tas dienas, kuomet grįždavot nubrozdintais keliais ir sakydavot, kad viskas gerai, nes nenorėjot sėdėti namuose. Viskas kas rūpėjo tebuvo tas kiemas, kuriame augai kartu su savo bičiuliais. Atsimeni tą kiemą, kuris turėjo labai aštrų asfaltą (ant kurio šokinėti ir žaisti "klases" buvo vienas iš nuostabiausių dalykų, o kaip šokdynė? Kaip žaidimas su laikrodžiais ir valandom...?), žalią žolę (kuri puikiai tikdavo "namams", "mama mama kiek man metų"? o kas nors pamena "batų košę"?), alyvos krūmus (kaip didžiausius Šveicarijos bankus, kur įsibraudavai į jų vidų, prisiskindavai tiek daug lapų, jog būdavai turtingiausias kieme... Iki tol kol mama neišplaudavo kelnių... Su pilnomis kišenėmis lapų, oi atsiprašau... tiksliau pinigų...), laiptines (jos buvo ideali priedanga nuo lietaus, ir nuostabi užuovėja žaisti monopoliui, mokykloms), o kaip tie suoliukai prie laiptinių (juk nerealiausi žaidimai ir būdavo "valgoma - nevalgoma", "kobra", "invalidas" ar "prajuokink mane"...) Ir viskas viskas tilpdavo į mūsų kiemą, kuriame be jokio rūpesčio, telefonų ir įvairių technologijų tiesiog neturėjom. Mes kūrėm istorijas, kūrėm prisiminimus, mėgavomės kiekviena valanda praleista kieme ir liūdėdavom, kai reikėdavo eiti namo. Laukdavom, pavasario ir trijų griaustinių už viską labiausiai, taip mes džiaugdavomės vaikyste. Pasakyk kas atsitiko? Kodėl skubi.... Nuleidęs galvą, sulenkta nugara... Kodėl bėgi nuo gyvenimo džiaugsmo? Vien tik dėl to, kad užaugai, turi atsakomybių? Nemeluok.

Išeik į lauką, pasigrožėk kaip gamta bunda, pasižiūrėk kokia žolė žalia, pasiklausyk kaip čiulba paukščiai, suprask kokia nuostabi diena, tik kiemas, deja, jau tuščias...

Šiandien tokia diena... Atsikėliau anksti ryte nuo automobilio signalizacijos... Vos tik ji išsijungė užmerkiau akis, tačiau šiukšlininkai dirbo savo darbą su įspėjamaisiais pypsiukais, konteineris prie konteinerio pypsėdami... Netoliese esantys arkliai pradėjo žvygauti ir sveikinti dieną... Buvau tokia liūdna ir bumbanti iki tol, kol nesupratau kokia nuostabi diena... Kaip Žemė mane anksti pakėlė, jog nepramiegočiau visų galimybių, jog pasidžiaugčiau, jog prisiminčiau ir tuo pasidalinčiau su jumis. 

Labanakt,

Tautė.

Kai miegas tampa ne poilsiu, o ištisom košmaro valandom. Miego paralyžius.

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.

Po ilgos, tikriausiai sunkios, darbo dienos kristi į minkštus, šiltus patalus ir pasinerti į sapnų karalystę yra kažkas wow! Kitą kartą, net pati save prisigaunu, jog ankstyvą rytą, kuomet atsikeliu jau galvoju kaip vakare einu miegoti...

Na trumpai, tvirtai - miegas – periodiška žmogaus ir aukštesnės organizacijos gyvūnų sąlyginės -ramybės būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs kontaktą su aplinka, aktyviai atkuria savo jėgas. Jis mums būtinas!!!

Bet ar kada nors susimąstėte, kad gali ateiti tokia diena, kai nelauksite būtent to paros meto, kuomet reikia eiti miegoti!? Būtent apie tai, noriu papasakoti ir jums! Galbūt atsiras žmonių, kurie išgyvena tą patį kaip ir aš, galbūt kas nors turės kokių patarimų ar tiesiog norės pasidalinti savo patirtimi.

Geocaching - smagus ir aktyvus laiko praleidimas!

Atėjusi nauja diena atnešė išeiginę, kurios nenorėjau pramiegoti ar iššvaistyti veltui! Tad nusprendžiau šokti į treningus, užsimaukšlinti kepurę, apsimuturiuoti šaliką ir nerti į lobių medžioklę su daugybe neatsakytų klausimų. Šiandien rašau būtent apie patirtus nuotykius, mažus džiaugsmus ir išgyvenimus kartu su Geocaching! 

Įspūdžiai iš po picų sostinės... Neapolis!

Tegu linksmybės prasideda...

Už nugaros palikom dar vienas atostogas ir šiltesnius orus, beliko tik suguldyti prisiminimus į kompiuterio ekraną ir pasidalinti su tinklaraščio skaitytojais kas įvyko Italijoje!

Prieš vykstant į Neapolį buvau įsitikinusi, kad tai bus nuostabu, juk aš taip mėgstu picas, makaronus, o paragauti šių patiekalų, pačioje jų gimtinėje - tiesiog svajonė! Tačiau greitai teko nusivilti... Tad kviečiu pasidaryti mėgstamą gėrimą ir skaityti toliau, tai užtruks...

Pamenu, jog laikiau atostogų formą darbe ir svajojau kokia bus nuostabi, nepakartojama viešnagė picų sostinėj, oh... Kad būčiau žinojus...

Žmonės norėjo pasiekti Dievą, dėl to apsigyveno Gran Kanarijoje!

Atrodo, jog vakar pro mano odą skverbėsi šilti saulutės spinduliai, tačiau dabar, sugrįžus į realybę ir susisukus į šiltą apklotą, dalinuosi įspūdžiais iš Gran Kanarijos!

"Mes pamatėm amžino pavasario sala!"

-Kastytis.

Dažniausiai "atostogos" su maniškiu nebūna panašios į atostogas... Jokio poilsio, tik amžinas skubėjimas, anksti keltis, vėlai eiti miegoti ir jokio laiko tinginystei... Tai net ne atostogos... Tai ekstremalios kelionės, kuriose poilsis neegzistuoja... Tačiau dabar, galiu drąsiai teigti, jog mes ATOSTOGAVOM!!! Praleidom nuostabų laiką, gėrėm nerealų vyną ir pažinom visai niekur neskubančią ir tikrąją to žodžio prasme - atsipalaidavusią kultūrą.

Būk produktyvumo viršūnėje!

Kuomet persikrausčiau į Škotiją ir palikau viską taip numylėtoje Lietuvoje, palikau ir dalelę savo juoko, džiaugsmo, namų jaukumo... Atrodė, jog visa tai palikau ir niekada negalėsiu to pasiimti. Buvau tokia liūdna ir viskuo nusivylusi, jog mano išdidumas ir amžina šypsena veide tiesiog neleido to pripažinti, neleido pasakyti garsiai, kad esu pats liūdniausias žmogus žemėje. Buvau tokia nusivylusi, jog nieko nenorėjau daryti, veikti... Vienintelis mano maršrutas, kurį naudodavau 5 dienas per savaitę būdavo namai - darbas, o po to darbas - namai... Kitas 2 dienas tiesiog miegodavau ir niekur nenorėdavau išeiti. Tiesiog nieko nemačiau, akys nuo nuovargio buvo ant tiek prisimerkusios, kad viskas ką matydavau tebuvo padavėjos darbas, skaudančios kojos ir amžinas nuovargis. Būdavo dienų, kuomet aš jau atsikeldavau pavargus. Būdavo įvairiausių rytų ir vakarų, dienų ir naktų. Buvo visko, tačiau dabar, po penkių mėnesių galiu sakyti, kad dabar aš OK'ei. Man prireikė penkių mėnesių atsibusti iš košmaro, kurį kūriausi pati, savo mintyse. Man prireikė labai daug laiko suprasti, kad galiu būti produktyvi, TEREIKIA TO NORĖTI, ir žinoma, gebėti planuoti savo laiką/veiksmus, stengtis net jeigu ir nepavyksta.

Tereikia NORĖTI ir dėti pastangas. Produktyvumas kojų neturi,
jis pas tave neateis.

Didenybė komfortas

Žinot tą frazę "gyveni ir vartaisi kaip inkstas taukuose"? Tai va, šiandien, būtent apie tai ir pakalbėsim. Jei nežinot kas čia per frazė ir ką ji reiškia, palikit komentarą apačioje - išsiaiškinsim!

"Kada nors šalies žmonės yra apakinti ir apmulkinti komforto, nes jie atidėlioja savo gyvenimą, sėkmę, laimę, svajones ir viską kas nuostabiausia pasilieka kitam kartui, net nežinodami ar jis ateis!"

Protinga. Darbinga. Graži.

Gera grįžti į trasą, kuomet raidės liejasi per kraštus. Šįkart susikaupė tiek minčių, kad net nenutuokiu nuo kokios temos pradėti... Tiek daug įvairiausių idėjų ir įkvėpimo pasisėmiau per keletą dienų, kad skubu pas jus su nauja tema. Šįkart apie moterišką grožį, protą ir darbus!

Dažnai pasitaiko, jog visa kino industrija, mano manymu, iškreipia moterišką rolę... Ne viename filme pastebėjau, kad jie moters idealą kuria tokį kvailą, kad jai tik belieka sėdėti namuose, suktis tarp buities darbų ir būti vyro išlaikytine... Tačiau, nesupraskit manęs klaidingai, aš nekalbu apie tą momentą, kuomet šeima augina vaikučius ir yra motinystės atostogose... Tai visai kita kalba!

PROTINGA. DARBINGA. GRAŽI.

Tai trys žodžiai, kurie (mano nuomone) apibūdina moterį.

Jei aš viena svajoju apie moters idealą tobuloje visuomenėje, leiskit man tai žinoti, komentarams skirtoje vietoje... Na, o aš, pasidalinsiu su jumis mintimis apie tai ko pati gyvenime siekiu - būti protinga, darbinga ir gražia...

GYVENTI. MYLĖTI. MELSTIS. Arba - nežinau kaip pavadinti šį straipsnį.

Žinot. Vienam ateina genialios mintys tualete, kitiem bemiegant ar priešingai - negalint užmigti... Na, o aš... Aš kaip visada - vis dar savam stiliuj. Gaunu motyvacijos ir idėjų kažką rašyti tuomet, kai pati jaučiuosi lyg indas pripildytas informacijos. Šiandien esu pripildyta daug pozityvių minčių, dėl kurių gimsta meilė rašyti... Na, kaip ir daugelis straipsnių - rašyti ne į stalčių, ne priverstinai, kaip kad kartais dariau su iššūkio temomis, tačiau rašyti čia ir dabar - jums ir sau. Jums, jog pasisemtumėt kažkokių idėjų, jei tik turit saviugdos samtį, o man - jog nepamirščiau dėl ko visa tai darau ir kokiu keliu einu. Iš šitos palaimos ir džiaugsmo rašyti, noriu pasidalinti tokia tema, kuriai pavadinimo niekaip nesugalvoju... Dažniausiai prieš rašant straipsnius, įrašo antraštė jau šviečia kaip mano ryža galva, BET! Plaukai nebe ryži, nebėra kam šviesti, o ir įrašo antraštės nėra...

O jums būna, kad garuojat iš pykčio kaip Žemė?

Taip jau nutinka, kad gyvenimas nėra rožėm klotas, pasitaiko ir spyglių... Ir ačiū Dievui, jog jų yra, nes kitaip būtume apakinti laimės, gerų emocijų ir nuostabių prisiminimų dėl kurių visi vemtume vaivorykštėmis. BET! Vaivorykštėmis mes nevemiam, esam paprasti mirtingieji, tačiau labai skirtingi... Kuomet gyvenimas pameta keletą spygliukų, o po to visą tuntą didelių spyglių, kažkaip stebuklingai nusileidžiame ant Žemės. Tačiau aplanko kita mintis, kodėl mes esame skirtingi, jeigu dauguma elgiasi kaip banda??? Teko sudalyvauti Kaišiadorių Vienybės šventėje. V. Bareikis nulipo nuo scenos ir sakė, jog koncertas nesitęs, jei tik žmonės neatsistos... Staiga, puikiai įsipatoginę žmonės, kurie sėdėjo ilgą laiką, pradėjo kelti savo subines iš vietos... Hmm... Kodėl jie taip darė? Susigėdo? Ar bandos jausmas? Viskas labai paprasta... Štai čia ir prasideda skirtingi žmonės. Paimkime 10 ponų x ir 1 poną y... Jie visi panašus... Ta pati kūno sandara, tie patys organai, tačiau skiriasi vienu dalyku. Ponas y turi intelektą, o kartu su intelektu, turi ir galią valdyti kitus 10 ponų x. Suprantat link ko aš linkstu? Perkelkime tai į paprastą, visiems žinoma pavyzdį, kurį neseniai perskaičiau ir jis man sukėlė didelį sumišimą galvoje. JUOKINGIAUSIA TAI, KAD VISI TAI ŽINOME, TAČIAU NIEKADA APIE TAI NESUSIMĄSTĖME!!! Na, pasakykit jūs man, kodėl visa galvijų banda paklūsta vienam berniukui? Juk jaučio ragai, galėtų perverti kiaurai berniuko kūną, tačiau jie jo klauso... Galvijai yra kur kas didesni ir stipresni už mažą berniuką, tačiau jie vis tiek jo klauso... INTELEKTAS! Berniukas turi intelektą, tikslą - pervesti galvijus iš taško A į tašką B... Berniukas mąstanti būtybė... O tokių žmonių bandų it galvijai - apstu! Nenori mąstyti, galvoti, jausti, tobulėti... Jie viską žino, jiems viskas yra gerai taip kaip yra ir net patys nesupranta, jog tokiu būdu pavirsta į biorobotą stovintį Vienybės šventėje, nes Bareikis taip pasakė... 

Gerai, toliau kalbant apie tuos spyglius... Šiandien supratau ir galutinai patvirtinau sau mintyse, kodėl man yra svarbi Lietuva, kodėl man yra svarbūs santykiai ir kodėl aš tikiu į Dievą. Tai yra tie dalykai į kuriuos aš atsigręžiu, kuomet man labiausiai reikia palaikymo, atsakymo, draugijos, kuomet man reikia išminties. 

Laiminga aš, būdama Lietuvoje.

LIETUVA. Kuomet teko svečiuotis užsienyje ir bendrauti su daugybe kitos tautybės žmonių... Frazė "Labas, aš Vytautė ir esu iš Lietuvos" buvo vos ne kiekvieno pokalbio pradžia su nauju žmogumi. Daugelis net nežinojo kur ta Lietuva yra ir nežinojo apie jos egzistavimą, štai čia galime paploti užsienio geografijos mokytojams! Nors tiesą sakant aš pati nežinojau, jog egzistuoja Islandija iki tol, kol ten pati nenuvažiavau... Bet čia tik dėl to, jog per geografijos pamokas kiekvieną kontrolinį nusirašinėjau, tačiau čia jau kita tema! Na... Žmonės su kuriais bendravau buvo iš pakankamai žinomų valstybių, tad jei gerai pamenu, taip ir nepaklausiau kur ta tavo šalis yra, nes plius minus - žinojau... Priešingai nei jiems, man tekdavo papasakoti apie Lietuvėlę... Na ir ką čia gali daug priburti Lietuvos paauglė, kuriai rūpi patūsint, gerai praleist laiką ir repas veža, yo! Tai viskas ką pasakojau žmonėms, tai buvo, jog mūsų tauta myli krepšinį, turim didelius miškus, nuostabią gamtą irrrr... STOP. Čia visos žinios baigiasi. Tačiau šiandien, jei tik tektų papasakot apie Lietuvą, aš pasakyčiau, jog tai šalis, kurioje yra mano namai. Šalis gausi tradicijomis, nuostabia etnografija, stipria praeitimi. Tai yra dalis manęs, nes aš gyvenu šalyje, kurioje noriu pasenti, praleisti gražiausias ir įsimintiniausias akimirkas gyvenime. Taip, aš nežinau kitų šalių paveldų, nesu jų mačiusi, tačiau 100% esu įsitikinusi, jog Lietuva visada bus mano namai kad ir kokia čia bebūtų ekonominė situacija. Ką norit tą sakykit, mėtykit į mane akmenis, tačiau tai yra ta šalis, kuri mane priėmė, kurios Žeme aš vaikščioju, kuri mokė mane apie savo tradicijas ir kitus dalykus. Iš tiesų, mes turime tiek nuostabių dalykų savo šalyje, kurie mus tiesiogine to žodžio prasme kažko moko. Pasižiūrėkit... Lietuva, ji tokia sena... Nė vienas lietuvis nėra nugyvenęs tiek metų, kiek ji. Kokią ji patirtį yra sukaupusi. Atraskit gyvenimo džiaugsmus - atsisukite į savo šalį, gilinkitės į tradicijas, domėkitės senesnių žmonių išmintimi, kurie taip pat lietuviai! Tai nuostabu, mūsų šalis nuostabi, tačiau ar tai vertiname? Ei, jei skaitai šį tekstą, tikriausiai esi iš tokios pat šalies kaip ir aš! Paklausk savęs asmeniškai, ko tu išmokai iš Lietuvos, kokios patirties pasisėmei? 

Du ožiukai, netobuluose santykiuose, tačiau
tobulėjimo kely.

SANTYKIAI. Myliu tėtį, myliu mamą ir brolį su sese myliu, jų antras puses, o jų vaikus - labiausiai. Tačiau gyvenime priėjau tokį momentą, kuriame pati turiu kurti savo santykius, ko pasekoje - turėsiu laimingą šeimą. Ši tema yra nesibaigianti, šios temos tikriausiai niekada neišsemsiu, joje tobulėti galima iki grabo, tačiau keletą pastebėjimų turiu ir aš. Gamta taip jau surėdyta, kad vyras traukia moterį, o moteris - vyrą. Žinoma, yra ir kovotojų prieš tą gamtą apie kuriuos net nekalbėsiu ir pasirinksiu išlikti humaniška ir nesmerkianti, tačiau tas "juokelis" susilaukus dukros: "linkiu turėti gerą žentą", kuo toliau, tuo labiau darosi baisesnis, nes matom, kaip visuomenė nusivažiuoja iki galutinių iškrypimų. Na, nenoriu išsiplėsti, kiekvienam savo, o ir aš pati ne P. Gražulis. Dviejų lyčių santykiai, jei tiksliau - dviejų skirtingų lyčių santykiai. Nekalbu apie meilės kalbas, kurios gali padėti pažinti jūsų antrąją pusę. Nekalbu apie tas knygas, kurias perskaitot, analizuodami savo santykius, tačiau informaciją įsisavinat trumpalaikėje atmintyje ir vėliau pamirštat. Nekalbu ir apie seminarus ar tiesiog nuolatinį darbą. Kalbu apie nuolankumą. Senai pamirštas dalykas, kai kuriems net nepažįstamas. Kalba neina apie vergystes ar tarnavimus, omeny turiu nuolankumą - gebėjimą padėti, padaryti kažką neprašant atsako. Tai puikus žmogaus pripažinimo pavyzdys, kuriame galima suvokti, jog ši asmenybė yra mano bendrakeleivis, mes esame lygūs, mes turime tiek pat atsakomybių. Mano mama dažnai būna sunerimusi, kodėl mano vyras tvarko kambarį? Keista ar ne? Tačiau prieiname prie tokio dalyko kaip pagalba, tas pats nuolankumas, nuleidžiant vyrišką ego ir darant moteriškus darbus, kaip tai svarbu man? LABAI. Kokia dėkinga esu jam? BE GALO. Suprantat? Šeimoje nėra moteriškų ar vyriškų darbų. Tai tėra tik visuomenės suformuota idilė, kurios visi laikosi. Jeigu kam kyla klausimas ar aš feministė - nevisai, nes manau, jog vis dar esu ta gležna būtybė iki tol kol netrankau automobilio durų. Taip pat kalbu apie laisvę. Ji man yra be proto svarbi. Aš noriu gyventi laisva tarp pasirinkimų pradedant smulkmenomis ir dideliais planais. Noriu gyventi laisvai, siekti savo tikslų ar svajonių nebijant kristi. Ir man taip pat yra labai svarbu duoti kitam žmogui laisvės. Pasverti ją, atmatuoti galima labai paprastai - duoti laisvės tiek, kiek pats nori jos gauti. Kitą apriboti labai lengva, tačiau pradedam pykti, kuomet patys esam apriboti. Žinoma, kalbu ir apie drąsą. Drąsą klysti, drąsą kalbėti atvirai. Apie drąsą dar ruošiu straipsnį, tačiau labai trumpai - visi iki vieno turime drąsos nusirengti, apnuoginti kūną, tačiau kiek yra drąsos atverti širdį? Kiek jums reikia laiko, kad atsivertumėt kitam žmogui? Santykiai - atvirumo pagrindas. Tos poros, kurios atrodo "tobulos" ir niekada "nesipyksta" yra stebuklas iš vaivorykščių šalies arba sunkaus darbo vaisius. Santykiai yra nuolatinis sunkus ir NEAPMOKAMAS darbas. Visas pelnas, kurį gaunate, tai parama, atsakymas, draugija, džiaugsmas ar išmintis... O aš net nekalbu apie nuostolius - ašaras, nervą ir kitus dalykus, kurie lengvai pelną sudrasko, kartais paskelbia bankrotą. 

Laimingi žmonės su kuriais smagu būti ne tik maldoje,
 tačiau ir gyvenimo kelionėje.

RELIGIJA. Vienas pažįstamas kažkada man pasakė: "Vytaute, o tu pastebėjai, kad į bažnyčią ir į jaunimo veiklą joje, dažniausiai įsitraukia žmogus turintis problemų?" Buvo stipri frazė, nes vis dar iki šiol apie ją galvoju... Aš bažnyčioj SAVU NORU atsidūriau, kuomet turėjau gitarą, tačiau nemokėjau ja groti - kad ir kokia, tačiau vis tiek - problema. Mačiau ir tokių žmonių, kurie bažnyčioj lankosi dėl to, jog tai vieta, kurioje visi yra mandagūs, dėl to gali būti savimi. Na, sutikau įvairiausių žmonių, klausiausi daug istorijų... Viso ko pasekoje, problemai pasibaigus, žmogus pasilieka parapijoje, nes tos veiklos tampa įpročio dalimi, neatsiejama gyvenimo kasdienybe, dėl ko žmogus dažnai atranda ir poną Dievą. Man neįdomu, nuoširdžiai neįdomu ir tikrai nerūpi į ką jūs tikite, ko jūs tikitės ir ką jūs manote apie religiją. Tai yra dar viena tema, kurioje galima ginčytis, kelti pasaulinio lygio debatus ir užsisukt kaip vilkeliui iš vaikystės žaidimų skrynios. BET! Ką noriu pasakyti - nė viena religija esanti pasaulyje nemoko žudyti, nemoko pykti, nemoko daugelio kitų dalykų, kuriuos pasaulis sėkmingai propoguoja. Religijos - jos skirtingos, tačiau labai panašios - įsakymai, tam tikri pasakojimai, kuriuos galime prisitaikyti asmeniškai, elgesio normatyvai. Mylėti savo artimą taip, kaip save patį. Štai apie ką kalba tikėjimas, štai kuo yra pagrįsta religija - meile. Jūs man pasakykit, visi gerai žino Simpsonų animacinį filmuką. Štai yra du veikėjai: Flandersas ir Haumeris. Nepaisant to, kad Flanderso šeima perspaustai gyvena tikėjimu, o Haumeris natūraliai, kelia kvailas situacijas galime juos palyginti. Yra sakoma, jog po mirties keliausime į dangų... Tačiau ką praras tas tikintis žmogus, net jei to dangaus iš tiesų nėra? Manau, kad nieko. Sakot laiko? Nemanau. Malda - meditacijos forma. Meditacija padeda atrasti pusiausvyrą, ramybę... Nuo kada tai yra blogai? Ką praras tas netikintis, jeigu dangus iš tiesų egzistuoja? Tiesą sakant nežinau, nes pati danguj dar nebuvau ir su Šventu Petru prie vartų nekalbėjau. Kažkas sakys, jog religija sukurta valdyti masėms, šiuolaikiniai kunigai yra melagiai ir t.t... Taip, kodėl gi ne, tobulieji žmonės, nejau tas Šventas Raštas, kurį kažkur kažkada savo mažomis žiurkyčių ausytėmis girdėjote moko smerkti, teisti ir pletkavoti! Viskas ką noriu pasakyti, religija yra išminties šulinys, nesibaigiančios išminties. Nesvarbu į ką jūs tikite, svarbu kaip dažnai tuo tikite... Prispaudus bėdai? Atšalus maistui? Per metų šventes? O gal nuolatos?

Tokia jau ta mano naktinė filosofija. Ką manote jūs? Gal turite klausimų ar pastebėjimų, drąsiai klauskite komentaruose arba ask.fm'e, kur klausimus galima užduoti anonimiškai.

Labanakt,

Tautė.

Talentai! Net neabejoju, kad tokių turi visi!!!

Dėl neaiškių priežasčių yra tokių žmonių tipų, kurie savo stiprybes paverčia silpnybėmis ir visus geriausius ginklus palieka surūdyti drėgname sklepe. Kam to reikia? Man ir įdomu, galėsite pakomentuoti apačioje, kam to reikia. Tačiau dabar, spurdu ir kankinu savo klaviatūrą dėliodama mintis apie tai, kokie mes esame unikalūs, tačiau tuo pačiu TIKRAI unikaliai mokame ir paslėpti nuostabiausius savo sugebėjimus. 

Štai susipažinkit su Onyte, Ji nuostabiai dainuoja, jos balsas keri, galėtum klausyt ir klausyt. Tačiau kažkas ne taip. Onytė niekada nedainuoja viešai, nemėgsta dėmesio, plojimų.. Hmmm.. Kaži dėl ko? Nejau Onytė turi scenos baimę?! 

Jei manai, kad išvis neturi talento - baisiai klysti. Elementarus gebėjimas
atsipalaiduoti, pasimėgauti, būti savimi - jau yra talentas! 

Ooooh... Štai kitas, mums visai nepažįstamas, oponentas - Petrulis - išskirtinės eisenos ir laikysenos vyrutis. Vos tik išgeria, šokdina visas merginas, tačiau ne bet kaip!!! Šokdina taip, tarsi būtų ką tik nulipęs nuo konkursinio parketo! Kodėl jis to nedaro, kai yra blaivas? Kodėl jam reikia alkoholio, jog galėtų atskleisti savo judesiukus? Nejau gėdijasi ar drovisi? Galbūt bijo būti pašieptas ir likti nesuprastas?

Kiek tokių istorijų galite papasakoti jūs? Galbūt jūs esate tokia istorija? Ar dar ilgai slėpsitės po pasiteisinimais, baimių šydais, gėdos kalnais ir drovumo debesėliais? Žinoma, negalvokit, jog tai sakau visiems. Yra ir tokių žmonių tipų, kuriems jūra iki kelių ir dangus lyg pažastų, jie nieko nebijo, šaunuoliai, galiu ploti atsistojus ir nulenkus galvą! Tačiau manyje verda pyktis, kuomet šie drąsuoliai džiaugiasi plojimais, kol kiti guli susisukę į ramybės lavašą ir nenori krustelėti iš mirties taško. ŽMONĖS! Kreipiuosi į jus visus. Jūs esate nuostabūs, nepakartojami, UNIKALŪS. Gyvenimas per trumpas slapstytis kitų šešėliuose, metas pasirodyti! 

Mokykloje niekada nesimokiau gerai. Niekada nebuvau ta žinių ištroškus moksliukė iš pirmo suolo ir gale nežaidžiau su kortomis. Žinojau savo vietą, joje ir buvau. Stengdavausi neišsišokti, patylėti. Matematikos nemokėjau, chemija buvo išvis kosmosas, nemėgau dailės, o technologijų mokytoja pradėjo patikt tik po 4 metų. Kaip kiekvienas mokykloje atranda savo vietą, taip ją atradau ir aš. Nepaisant to, kad su klasiokėm, kurios tapo mano bendramintės darydavom nesąmones, totalias nesąmones... Ir ateit prisisiurbus alaus į 100 - dienio repeticijas, nebuvo mūsų protingiausias poelgis, bet laikas bėgo. Tiesa, rašinius taip pat mokėjau rašyti, bet už juos 10 - tukų irgi niekada negavau. Buvau paprasta vidutinybė, gal net žemiau. Esmė tokia, kad vidutinybės vedama ilgai nesireiškiau, o galėjau!!! Galvodavau, jog norisi kokios nors įdomios veiklos. Tokios, kuria galėčiau užsiimti, bet kuriuo paros metu. Labai gundžiausi kurti youtube filmukus, tačiau neturėjau nei įrangos, nei drąsos. Labai svarsčiau apie blogą, tačiau pati neleidau jo rašyti! Mintys, kad ką pasakys klasiokai varė iš proto. Aš taip bijojau aplinkinių nuomonių, pašaipų, jog tiesiog sėdėjau kaip Teresėlė sulyzintais plaukais ir uniforma mokyklos suole, ir nekėliau jokių bangų. 

Mano tikrasis talentas - durnavot!

Viskas ką noriu pasakyti, tai tik smulkmena. Mielieji, gyvename tokioje visuomenėje, kurioje siekti svajonių yra daug lengviau nei bet kada! Turite suprasti, jog niekas kitas jūsų tikslų nepasieks ir svajonių neišpildys. Kažkada blog'as tebuvo tik miglota svajonė... Baigiau mokyklą... Sutikau įvairių žmonių, skirtingų žmonių! Ir štai aš čia, anapus ekrano barškinu kompo klaviatūrą ir skalauju kitiems smegenis. Paverskit savo svajones tikslais, pamirškit kas yra baimės, gėda. Klysti žmogiška, ir klysiu tiek aš, tiek jūs. Šimtus kartų pasirinksim blogai, tačiau tik taip žinosim, kas yra teisinga ir naudinga. 

Taigi, finale! Atsisveikinkit su nesąmoningais dalykais, kurie tik kiša pagalius į jūsų talentingus ratus. Atsiskleiskit, sužydėkit, būkit nuostabiausi, parodykit visiems ką sugebat, ką mokat, ką galit! Trūksta spyrio į užpakalį - komentuokit, jei tik norit rašykit man anonimiškai į ask.fm, nors ir pašto karvelį pasiųskit - mėginsiu padėti jums nepasiduoti ir motyvuosiu. Mielieji, nepamirškit svarbiausio, to ko aš bijojau labiausiai, kritika kad ir kokia ji bebūtų yra gera ir naudinga. Kad ir kuo nuspręsit užsiimti - kritikos gausit ir didelėmis dozėmis, dėl to neverta nukabinti nosies - viskas čiki!!! 

Labanakt,

Tautė. 

Nepakartojama Islandija

Kai sėdi darbe apsivertęs tiek darbiniais, tiek asmeniniais reikalais, mylimojo skambučio lauki ypatingai, nes vis tik žinai, kad leptelėjęs kokią nesąmonę nuotaiką iškart pakels. Tačiau šįkart - priešingai, skambutis atnešė žinią, kuri labai sunervino - vasario 27d. keliausim į Islandiją... Tąkart dingo visiškas noras ir dirbti, ir bendrauti ar juo labiau mandagiai suteikti informaciją klientams. Taip sakant viskas išsijungė ir galvoje virė įvairūs planai, kaip jo nenudėti, kai grįšiu namo. Kol smegenys kunkuliavo, baigiau darbus ir grįžau namo. Kalbos apie Islandiją niekaip nesiliovė. Ir taip iki pačios kelionės. Tiesą sakant, niekada ta šalimi nesižavėjau ir net nesidomėjau! Savu protu niekaip nebūčiau sugalvojusi važiuoti į tuos kraštus ir mėgautis "atostogomis", kurios virto į nepakartojamą kelionę. Mane visada traukė šilti kraštai, kuriuose gali mėgautis gėrimais, nesukt galvos ką reikės valgyti, nes žinai, kad viskas bus įskaičiuota. Deja, tačiau Islandija nebuvo mano svajonių šalis, jog atitrūkus nuo grandinės, galėčiau bėgti jos pusėn, bet! Turiu pripažinti... Kai nieko nesitiki, kai atrodo, kad va čia tai bus... Gauni per akis ir akinius nuostabių prisiminimų, geros patirties ir įspūdžių - sočiai! Tad skubu jais visais pasidalinti ir su jumis. 

Vasario 27d.

Šią dieną prasidėjo mūsų kelionė į Islandiją - valstybę, kuri įsikūrusi Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje. Nors ši šalis yra rečiausiai apgyvendinama visoje Europoje, tačiau veiksmo joje netrūksta. Taigi, praleidę apie 2790 km kažkur padebesiuose, nusileidome Keblaviko (isl. Keflavík) oro uoste ir patikėkit manim, Islandijos oras mūsų tikrai nepasveikino šiltais saulės spinduliais, tad išlipus iš lėktuvo, jau norėjau grįžti atgal namo, o jie buvo ganėtinai toli... Tad trumpai apie šią dieną - iš Lietuvos nukeliavom į Keblaviką, kur išsinuomavę automobilį lėkėm iki mūsų pirmos nakvynės vietos - "Vibrant Iceland Hostel", kurioje praleidome tikrai dalį nuostabaus laiko.

Vasario 28d.

Ilgai miegoti neleido žadintuvas ir visa kelionė prieš akis. Maršrutas jau buvo nustatytas ir surikiuotas kaip pačio prezidento dienotvarkė, teliko važiuot ir suspėti viską aplankyti.

Niekam ne paslaptis, jog Islandija turi turistinį maršrutą vadinama "Golden circle" (lt. aukso ratas). Juo važiuojant gali mėgautis ne tik nuostabia gamta, tačiau ir pamatyti Islandijos lankomiausias vietas: nacionalinį parką, geizerius, krioklį ir kraterį. Tačiau "Golden circle" į kurį pakliuvau aš, buvo šiek tiek kitoks, nes maniškiui, reikėjo daugiau nuotykių, tad jis pridėjo dar kelis objektus... Tad pradedant nuo pradžių, ryte išvažiuodami iš hostelio patekom į šiokį tokį kamštį, tačiau pirmieji 50km iki pirmo objekto tikrai neprailgo. Pirmoji mūsų stotelė buvo Tingervilio nacionalinis parkas (angl. Thingvellir National Park; isl. Þingvellir). Šiame parke susiduria ne tik Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tektoninės plokštės, tačiau pūpso ir didžiausias Islandijos ežeras Tingvadlavatnas. Aplamai pats parkas yra svarbi vieta Islandams, nes būtent čia, buvo įkurtas pirmasis parlamentas pasaulyje.

 Pasivaikščiojus parke ir pasigrožėjus gamta, įkvėpus gryno oro, teko grįžti atgal į automobilį ir keliauti iki kito objekto. Įveikę ~55 km atstumą atsidūrėme Geisyr apylinkėse, kur galėjome pasijusti it tikrame siaubo filme, patikėkit manim - vietomis žemė tiesiog garavo ir leido baltus dūmus. Džiaugsmo buvo sočiai. Pasirodo, jog pagrindinis geizeris yra jau neveiksnus ir kurį laiką nedžiugina turistų ir vietinių savo išsiveržimu, tačiau visai netoliese, tarp kitų geizerių yra ir Strokuro (angl. Strokkur). Jis išsiveržia kas 5 - 10 minučių į viršų apie 30 metrų. Visur kur tik yra šilto vandens (taip pat ir geizerių) tvyro supuvusio kiaušinio kvapas ir šiluma.

Būčiau tikrai melagė, jei sakyčiau, kad ten oras buvo grynas ir tyras, nes kiaušinio kvapas tikrai nedavė ramybės, tačiau bevažiuojant link krioklio, stabtelėjom pašonėj pasižiūrėti į arkliukus. Atrodo, kad iš Islandijos žiema niekada neišeis ir ten net vasara nebus labai karšta dėl šalto vėjo, kuris pakyla iš niekur ir dingsta į niekur. Tačiau kelias minutes ramybės tikrai gavome glostant arklius ir maitinant juos vargana žiemos žole.

Bet kokiu atveju dar norėjome pamatyti kelis objektus, todėl nuskubėjome iki Gulfoso krioklio (angl. Gullfoss). Nepaisant to, kad iki šio krioklio buvau mačius tik mažą bėgantį upelį akmenimis žemyn Marvelės slėnyje, šis nepalyginamai didesnis krioklys buvo tiesiog nuostabus ir kažkas nepakartojamo. Vanduo kvepėjo, o oras buvo toks drėgnas, jog plaukams tikrai nereikėjo daug laiko, jog pradėtų šlapti. Bet ten buvo nuostabi vieta (galėčiau taip sakyt apie kiekvieną Islandijos vietą, nes tokios gamtos tikrai dar niekur nebuvau mačiusi).

Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau niekas neturi amžino motoriuko ir tokios kelionės dažnai vargina. Tad šioje vietoje darome pauze, nes visą kelią nuo krioklio iki kraterio pramiegojau. Buvau prižadinta kraterio papėdėje. Nusipirkę bilietukus ir užlipę į viršų pamatėm užšalusį vandens telkinį, kuris buvo panašus į picą (skrandis šioje kelionėje, ne visada buvo pilnas, tad maistą galėjom matyti visur).

Skirta visiems keliaujantiems ir šiaip mėgstantiems keliones be prabangos: jei kada nors taip gyvenime nutiktų, kad jūs atsidursite Islandijoje, eikite į "Bonus" parduotuvę, pigesnės nerasit, patikėkit manim. Jūs ją tikrai be vargo atskirsite. Tos apsirūkusios kiaulaitės neįmanoma nepastebėt ir taip lengvai pamiršt. Parduotuvė kaip parduotuvė, tačiau dar nenutuokėm kokia kelionė peškomobiliu mūsų laukia. 

Ne veltui sklando kalbos, jog Islandija yra pilna geotermiškai šilto vandens, velniai žino kaip jis atsiranda kalno viršūnėje arba papėdėje, tačiau jis yra... Sustoję Sudurlando apylinkėje pamatėme kalnus ir nuorodas į termo vonias (angl. thermal bathing pools). Na ką, pradėjome eiti takučiu, o kelio pabaigos kaip nėr, taip nėr. Pasirodo, jog tą geoterminį vandenį ne taip jau ir lengva rasti... Tai tebuvo tik ~3,5 km kelionė į vieną pusę kalnais, jog pučiant stipriam vėjui, būtų galima pasišildyti bėgančiame kalnų upelyje. Ir vis tik tai įmerkti kojos po tokio kalnuoto ir nelygaus pasivaikščiojimo buvo geras sprendimas, nepaisant to, jog toks pat tolimas kelias laukė atgal.

Kovo 1d.

Islandijos pavasaris nebuvo mums toks draugiškas... Ir kelią pavertė vaiko purtomu sniego burbulu, kurį galbūt atnešė Kalėdų Senelis. Nes praeitą dieną važiuojant šiuo keliu mus šildė saulės spinduliai, o šiandien pasitiko sniego gausybė. Na, tačiau tai mums tai netrugdė įgyvendinti antros dienos plano ir pamatyti kitų objektų. Kelias nebuvo toks tiesus, kokį rodo žemėlapis. Atrodo, kad vieną milžinišką kalną apvažiuodavom per 20 min., tačiau tai buvo tik maža dalelytė šitam žodžių kratinį. Kad ir kaip bebūtų, pirma mūsų stotelė buvo Seljalandfoso krioklys (angl. Seljalandsfoss). Šis krioklys atrodo įspūdingai ne tik iš priekio, tačiau ir iš galo. Tikrai buvo nuostabu patekti už krioklio, visai į kitą pusę, kas dažnai žmogui yra neįmanomi dalykai ir atrodo kaip lengvas holivudinis triukas. 

Sušlapom nuo galvos iki kojų, tačiau tai buvo tikrai įspūdinga.

Išmindyti takeliai ne vieną turistą privertė išsitepti ne tik batus, tačiau ir kelnes, bet pamatyti tai - tikrai verta. Juk negali žinoti, galbūt daugiau niekada neteks to regėt. Nors ir pasilikom šlapi, o vėliau ir sušalę, tačiau vis tiek vaikštinėjom, nes ties šiuo kalnu galima išvysti ir mažesnių krioklelių. Tiesą sakant, jis atrodo kaip suplyšęs, nes važiuojant toliau, kas keliasdešimt metrų, matai kaip iš to paties kalno krenta vanduo žemyn. Važiuojant tolyn, matyt tik kalnai ir nelygios žemės, kurios lietuvio akiai atrodo visai nederlingos, o net ir gyvuliams laikyti netinkamos, tačiau daugiau nei pusvalandis kelio ir pamatėme kitą krioklį. Kadangi kelionėje mūsų draugė buvo saulė ir išnaikinus visas sniego audras, ji suteikė galimybe pasidžiaugti vaivorykšte (tikriausiai tai buvo paguodos prizas, nes žymiųjų aurorų taip ir nepamatėme, nors dangus keli as naktis iš tiesų buvo labai giedras). Būtent prie šio Skogafoso krioklio (isl. Skógafoss) praleidome vieną naktį, esančiame motelyje, tačiau nakvynės vieta tikrai netryško jaukumu ir šiltu sutikimu. Kad ir kaip bebūtų kelionė tęsėsi, į motelį užsukti negalėjome, nes dar nebuvo mūsų "check - in" laikas, tačiau nuvažiavo prie kito objekto, tądien jau paskutinio - sudužusio lėktuvo. Šis "DC - 3" Amerikiečių lėktuvas savo senais griaučiais gulinčiais paplūdimyje nuo 1973 m. traukia turistus ir tikrai neatbaido 4 km kelione pėsčiomis iki jo. Žinoma, ankščiau būdavo galima privažiuoti ir automobiliu, tačiau neatsakingiems turistams (vandalams), dabar galime tarti didingą "ačiū" už tokią puikų ilgą pasivaikščiojimą danga, kuri tikrai pritrins pūsles, jei jūsų avalynė nėra tam pritaikyta. Šis nelaimingas (o gal ir laimingas, nes visi išgyveno) atsitikimas nutikęs lapkričio mėn. pareikalavo iš piloto racionalaus mąstymo ir vilties, jog viskas bus gerai. Pasikeitus oro sąlygoms apledėję varikliai tiesiog nustojo veikti. Virš ledyno skridęs lėktuvas buvo nukreiptas į vandenyną su didele viltimi, jog pavyks išlikti gyviems. Sprendimui pasitvirtinus, po tam tikro laiko, lėktuvas buvo išstumtas į krantą bangų pagalba (1 km iki kranto nuo lėktuvo). Nors šios nuolaužos ir yra vienos iš garsiausių pasaulyje, tačiau turėtum būti maniakas, jog džiaugtumeisi tokiomis katastrofomis. Adrenalino pritrūkę turistai, kartais ryžtasi praleisti lėktuvo viduje naktį, tačiau iš esmės, nelabai kas domisi jo istorija. Ateina, pasižiūri, nusifotografuoja ir išeina. Ar norėčiau grįžt prie jo dar kartą? Na, nebent su patogesne avalyne ir pučiant šiltesniam vėjui. Taigi, pargrįžę į motelį prie Skogafoso  krioklio leidome sau patinginiauti ir pasiruošti kitai dienai. 

Kovo 2d.

Papusryčiavę pasileidom vėl į kelią. Aplankėm visai netoliese senovinius Islandijos namukus. Tai priminė Lietuvos Rumšiškių muziejų, tik gerokai mažesnį, su mielais namukais, kurie atrodė kaip iš pasakų.

Šįkart lankėmės visai netoliese esančiame Viko miestelio paplūdimyje, kuriame vandenynas buvo beprotiškai gražus, tačiau turėjo vieną trūkumą - prie jo degintis galėtų tik bepročiai. Žvarbus vėjas tikrai ne kiekvienam draugas. Kad ir kaip bebūtų, Islandijos gamta - tikrai nuostabi. Ir jei ten važiuoti gyventi, tik dėl to, kad gamta yra neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Miesto žmogui, mėgstančiam būti šurmulio dalimi Islandija tikrai per rami šalis, nes šniokščiantys kriokliai ir turistų gastrolės po visą valstybę duoda savitumą, bei šurmulį, tačiau visa tai tikrai neatstoja didmiesčio gyvenimo. Na, po Viko paplūdimio keliavome link pirmo žmogaus rankų darbo baseino Islandijoje. Jame tyvuliavo šiltas vanduo ir maudėmės tikrai po atviru dangumi, kai pučia tikrai šaltas vėjas, o tu tupi baseinėlyje ir šildaisi, tačiau laikui bėgant, jei neplaukioji ir tiesiog stovi po vandeniu vietoje, šaltis vis tik paima viršų... Kadangi iš manęs plaukikė ne kokia (nemoku išvis plaukti KOL KAS), tai aš ir šalau tupėdama vaikų gyly ir nėjau į suaugusiųjų pusę, kuri yra ne tik gilesnė, bet ir kur kas šiltesnė... Kol vienas testavo kamerą po vandeniu, kitas svajojo apie maistą. Po maudynių, bent jau man, jo taip norisi...

Na, ilgai čia neužsibuvom, važiavo atgal link pradinio savo hostelio netoli Reikjaviko ir miegot miegot. Ruošėmės kitai dienai. 

Kovo 3d.

Šiandien keliavom visai į kitą pusę, negu visas tas dienas, kurias praleidome Islandijoje. 

Taupydami laiką ir nuomotą automobilį trumpinom kelią ir važiavom 6 km tuneliu, kurį supo vandenynas. Tad tamsa ir dirbtinės švieselės su keliais radarais tunelyje klaustrofobei, tikrai nežavi. Išlindę iš tunelio pasimėgavom saulės spinduliais, tačiau važiuojant toliau, saulė vis slėpėsi tarp debesų, o mes privažiavom tikrąją to žodžio prasme gamtos suformuotą kubilą. Nežinia kaip čia taip nutiko ir iš kur čia tas vanduo, tačiau jis, su kubilu gali tikrai konkuruoti. Kadangi vandens pramogas labiau mėgsta maniškis nei aš, tad dar galim žymėt pastebėjimą ir nuo jo - nuo šio vandens, oda darosi glotnesnė ir tolygesnė. Gal būt tai amžinos jaunystės paslaptis? Be abejo, kilom į įvairius kalnus. Aukštyn ir žemyn, niekur neskubėdami. Kol privažiavom svečių namus, kuriame praleidome naktį. Gavome kambarį su nuostabiais vaizdais pro langą. Viename lange galėjom stebėti kalnus, o kitame lange su uodega mums mojavo banginiai (vis dar galvojam ar ten tikrai buvo banginis, tačiau tikimybės tikrai yra). Va čia, buvo atostogos. Nes nereikėjo nei vakarienės nei pusryčių gaminti... Vakarienę nusipirkom už 3400 isk. (du mėsainiai su bulvytėmis fri), o ryte gavom netgi pusryčius ir dar už dyka, širdis džiaugėsi, skrandis dainavo. Va čia tai buvo atostogos, o ne kelionė. 

Kovo 4d.

Atsisveikinę su vaizdais keliavom atgal į Reikjaviko pusę. Nuvažiavę apie 160 km atsidūrėme dar viename paplūdimyje. Seltjarnarneso (angl. Seltjarnarnes) miestelis turi gražų paplūdimį ir švyturį. Jame tvyro tikra ramybė, o iki pilnos laimės, kaip visada - trūksta spa procedūrų. Tad dar vienas geoterminis mini kubiliukas skirtas tik tais kojomis dar niekam nepakenkė. Šioje vietoje vaikščiojome pakankamai ilgai. Grožėjomės gamta, tačiau spėjom ir pasišlykštėti išmestų dumblių kvapeliu. Vėjas buvo tikrai nežmoniškas, tad kas liečia kvapą - oh... Neturiu ką pasakyti, tikra supuvus jūra. Kita vertus,            prisirinkom tikrai gražių kriauklyčių, jos visos tokios gražios ir unikalios su violetiniu atspalviu. Tokių Lietuvoje tikrai nerasi - tvirtos kaip krabo kiautas. Pasidžiaugę gamtos išdaigomis grįžome atgal į Vibrant Iceland Hostel patinginiauti, pavalgyti ir iškeliavome į baseiną. Štai čia pasitiko mus Islandijos tradicijos. Tai, kad fotografuoti griežtai draudžiama jau ir taip suprantama, tačiau tai, kad į turi nusirengti nuogas, eiti iki dušo, ten nusimaudyti su muilu ir tik tada gali užsidėti rankšluostį - lengvai šokiravo. Man, kaip miesto mergaitei, užaugusiai tikrai ne kaimo sąlygomis, buvo labai nejauku. Islandai prie to yra pripratę, jie tai daro su ta potekste, jog jie neserga kažkokiomis ligomis ir gali viešai rodyti savo kūną, nes jis yra sveikas. Na, tikriausiai atrodžiau kaip raupsuota, keliaudama ten visur pasislėpus po rankšluosčiu, tačiau pats baseinas įspūdį paliko. Neribotam laikui, dviems žmonėms jis kainavo 1800 isk. Kadangi, jis buvo po atviru dangumi, šaltas vėjas glostė žandus, tačiau tai nė kiek netrukdė atsipalaiduoti. Pirtis, keli kubilai, plaukiojimo baseinas, baseinas vaikams, burbulinės vonios ir visi kiti patogumai. Tiesiog wow... O įdomiausia prielaida šitoj situacijoj padarėm, jog nueiti į baseiną ir papramogauti yra kur kas pigiau, negu pavalgyti. 

Kovo 5d.

Po truputį mūsų laikas šioje šalyje seko, tačiau nuotykių tikrai netrūko. Prieš paskutinę dieną, nusprendėme padaryti dar vieną ratą ir tokį visai nemažą ~320 km.

Kadangi daugumą "must see" (lt. privalau pamatyti) objektų šioje šalies dalyje, kurioje buvome apsistoję pamatėme, galėjome sau leisti pakartoti kažką... Arba leistis į kelionę, kitu maršrutu. Taigi, pamatėme šiek tiek kitokius geizerius, kurie leidžia visai nemažai dūmų ir kiaušinių kvapo, tačiau nešauna. Garuojanti žemė, vis primindavo, jog tai ne tik ledo šalis. 

Taip pat buvome užsukę ir į lava tunelius, tačiau į juos papulti nebuvo taip lengva, tad vedami smalsumo pašniukštinėjome aplinkui ir pasižiūrėjome į tuos lava tunelius iš viršaus. Na ir žinoma, kokia diena be maudynių? Važiavom iki dar vieno baseinėlio. Šiek tiek gamtos, šiek tiek žmogaus rankų prikišta, tačiau tikrai nuostabi vieta, jei nebūtų tą dieną pūtęs ledinis ir atšiaurus vėjas, galbūt net ir aš būčiau įlindusi. Na ir žinoma, kadangi laiko turėjome sočiai, o aplankyti jau ir nelabai buvom ką numatę, nusprendėme grįžti prie šaudančio geizerio ir paskutinį kartelį pasidžiaugti. Šįkart geizeris buvo įspūdingesnis, nes pučiant stipriam vėjui, neleisdavo srovei pasiekti maksimalaus aukščio, tad vietoj aukštos srovės pamatėm žemą ir labai masyvią. Na ir ką... Juokingi būtume turistai, jei būtume praleidę Reikjaviko bažnyčią - neeilinės architektūros statinį. Šiek tiek pavaikščiojom aplinkui, pasižiūrėjom, kad labai jau aukšta ta bažnyčia, susirangėm į automobilį ir patraukėm hostelio link. 

Kovo 6d.

Tai paskutinė diena Islandijoje, tačiau važiuodami link oro uosto, vis tiek sugebėjome aplankyti dar du objektus. Galbūt niekuo ir neišsiskiria, tačiau jei turi laiko ir esi netoliese - užsukti verta. Tai pamatėm vėlgi geizerį, kuris nešauna, o leidžia labai daug dūmų. Iš ties atrodo kaip fabrikas, kuris gamintų debesėlius. 

Na ir kita lankytinė vieta, kuri buvo mums jau paskutinė - simbolinis tiltas tarp dviejų tektoninių plokščių. Tarp Šiaurės Amerikos ir Eurazijos.

Ir kelionės finišas buvo toks, jog gražinome automobilį keliomis valandomis ankščiau, negu reikėjo. Pasėdėjom oro uostę laukdami skrydžio ir iškeliavom atgal į Lietuvą,

Vis dar bandau išsiaiškinti, ką šios skulptūros Keblaviko oro uoste galėtų reikšti.

Patarimai važiuojantiems į Islandiją:

• Neimkit miegmaišio. Mums tai buvo vienintelis daiktas visoje kelionėje, kurio nė karto nepanaudojome, tik užėmė vietą lagamine, o jos ir taip nebuvo daug.
• Patikrinkit kelius prieš išvažiuojant. Yra svetainė, kurioje galima pažiūrėti tiesiogiai esančią būklę keliuose, jog nereikėtų užstrigti ir atsilikti nuo kelionės maršruto.
• Skaičiuokit valiutos kursą ir apsipirkinėkit "Bonus" parduotuvėje, jei norite sutaupyti.
• Jei automobilis negali važiuoti, geriau ir nevažiuokit toliau, nes kelias tikrai negerės po kelių kilometrų, bus tik blogiau. Ypač paisykit ženklus, jei parašyta, jog važiuoti gali tik keturių ratų varomi automobiliai, tai geriau nelysti su savo dviem varomais ir nedaryti stresinių situacijų nei sau, nei kitiems. 
• Eismas ties tiltais yra nuostabus tolerancijos pavyzdys. Tie tiltai, kurie turi tik vieną eismo juostą vadovaujasi tokia taisykle: pirmas per tiltą važiuos tas, kuris yra arčiau jo.
• Kad ir kaip būtų šalta, geriau pagalvokit apie tikrai patogią avalynę. Vis dar tebesigailiu, jog neįsidėjau sportinių batų, su kuriais būtų buvę kur kas patogiau. 
• Kas liečia kelius ir eismą - paisykit kelio ženklų. Dauguma kelių, kitokie nei Lietuvoje, dažnai iš po ratų akmenukas gali atsitrenkti į jūsų automobilį ir jį subraižyti ar įlenkti, bet ir sudaužyti priekinį stiklą. Tad būkite atsargūs, ypač kai važiuojate už sunkvežimio.
• Šokoladas, buvo mūsų arkliukas. Jį valgėme kiekvieną dieną, nes tai pakankamai koloringas maistas, jog galėtum užkišti skrandį kuriam laikui. O ir šiaip, jei leistina maisto norma į šalį yra 3kg žmogui, geriau išnaudoti tai.
• Pasiimkite rankšluostį, šlepetes ir maudymosi kostiumėlius. Geriau turėti savo, nei išleisti pinigus ant tokių dalykų.
• Kelkitės anksti ir nemiegokite ilgai, šalis nepakartojama. Pamiegosite namuose, o čia yra ką pamatyti. Ypač žiemą, nes dienos tikrai trumpos. 

IŠTRAUKOS IŠ MŪSŲ KELIONĖS
ISLANDIJOS KELIAI KOVO MĖNESĮ
VIKO (juodasis) PAPLŪDIMYS

Labanakt,

Tautė.