Kai miegas tampa ne poilsiu, o ištisom košmaro valandom. Miego paralyžius.

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.
Po ilgos, tikriausiai sunkios, darbo dienos kristi į minkštus, šiltus patalus ir pasinerti į sapnų karalystę yra kažkas wow! Kitą kartą, net pati save prisigaunu, jog ankstyvą rytą, kuomet atsikeliu jau galvoju kaip vakare einu miegoti...

Na trumpai, tvirtai - miegas – periodiška žmogaus ir aukštesnės organizacijos gyvūnų sąlyginės -ramybės būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs kontaktą su aplinka, aktyviai atkuria savo jėgas. Jis mums būtinas!!!

Bet ar kada nors susimąstėte, kad gali ateiti tokia diena, kai nelauksite būtent to paros meto, kuomet reikia eiti miegoti!? Būtent apie tai, noriu papasakoti ir jums! Galbūt atsiras žmonių, kurie išgyvena tą patį kaip ir aš, galbūt kas nors turės kokių patarimų ar tiesiog norės pasidalinti savo patirtimi.
Šį kartą visai nenoriu liesti temos apie astralines keliones ar sapnų valdymą, tačiau tai glaudžiai susijusios temos su miego paralyžiumi. Norint, kad visi suprastų apie ką eina kalba, reikia šiek tiek terminologijos:

Miego paralyžius – žmogaus kūno paralyžius, ištinkantis REM miego fazėje. Tai natūrali kiekvieno žmogaus kūno funkcija, kurios tikslas – neleisti žmogui fiziškai judėti sapnavimo metu. Žmogui sapnuojant, smegenys į raumenis siunčia nervinius impulsus, todėl siekiant, kad raumenys nejudėtų, šie impulsai blokuojami. Miego paralyžius dažniausiai baigiasi žmogui prabudus, o kartais ir prabudus reikia palaukti kelias sekundes ar ilgiau, kad būtų galima pajudinti galūnes.

Taigi, trumpai drūtai - miego paralyžius - tai toks pojūtis, kurio metu nori pajudėti, gali matyti kas vyksta aplinkui tave, tačiau nieko padaryti negali, tą akimirką tiesiog esi bejėgis. 

Įsivaizduok. Po sunkios darbo dienos, krenti į patalus, pasineri į ramybę, kurios taip laukei visą dieną, užmerki akis ir jau jauti, kad smegenys po truputį atsijungia ir tu pradedi kristi į sapnų karalystę su kiekviena minute vis labiau ir labiau... BET! Kažkuriuo momentu tu supranti, jog sapnuoji... Kelias minutes gali suprasti, jog labiau pasistengus pavyksta kontroliuoti savo sapnus, tačiau staiga atsimerki ir tarsi juodos šmėklos, tamsūs šešėliai, žmonės be veidų su tamsiais gobtuvais eina link tavęs, beveidžiai veidai žiūri tiesiai tau į akis, spaudžia krūtinę, laiko rankas ir kojas, tačiau tu nieko padaryti negali. Bandai rėkti iš visų jėgų, rėki taip garsiai, garsiau nei ta kiaulė, kuri skerdžiama... Tačiau niekas tavęs negirdi, nes esi paralyžiuotas. Bandai judėti - tačiau negali. Bandai pasprukti, išvaikyti visus tuos besielius, beveidžius žmones, tačiau kol pilnai neatsibusi, nieko nebus. Nubudus, širdis pradeda daužytis kaip pašėlus, gaudai orą ir ieškai būdų kaip greičiau įjungti šviesą. Na, o tada... Po tokių įspūdžių, vėl bandyti miegoti skamba kaip tikra savižudybė, nes tikrai nesinori to pajausti du kartus iš eilės...

NEVALDYK SAPNŲ IR MIEGOK KAIP KŪDIKIS, sakys didieji žinovai ir kritikai. Mielieji, tikrai net nesivarginu jų valdyti. Naktimis noriu tiesiog miegoti ir negalvoti kaip kažką nuveikti kitoje būsenoje... Tačiau net nesuprantu kaip per kelias sekundes nuo gražių sapnų pereinu iki paralyžiaus košmarų.

Taigi! Miego paralyžius man, kuo toliau tuo labiau tampa vis baisesniu ir didesniu miego sutrikimu ir rimta problema. Kartais per naktį tai kartojasi kelius kartus, kartais užtenka ir vieno, o kartais būna ir tokių naktų, kad išsimiegi be jokių cirkų. 

Vieną naktį buvo keista, tačiau nauja patirtis, jog pradėjus snausti ir grimzti į miegą supratau, kad prasideda miego paralyžius, tačiau greitai išsibudindavau ir spausdavau Kastyčio ranką, jog šis mane žadintų... Tą naktį net nemiegojau, tiesiog prasnaudžiau ir laukiau kada vėl pradės paralyžiuoti, jog atsibusčiau... Na, tiesą sakant, tai buvo kur kas geriau nei matyti visokias pabaisas, bet apie poilsį net nekalbu, visą naktį buvau budėjimo ir snaudimo rėžime. 

Kiekvieną kartą, kuomet šaukiu, rėkiu, kuomet esu paralyžiuota, klausiu Kastyčio kodėl manęs nepažadino, kodėl nepakėlė, juk jis miega šalia. Tačiau šis sako, jog žiūrint iš šono, nėra jokių ženklų jog tą akimirką tau vyksta miego paralyžius. Tik po laiko, kuomet pati atsibundi pradedi garsiai kvėpuoti... Net jei ir rėkiu iš visų plaučių, jis manęs negirdi ir niekaip padėti negali. Nejau tai akistata su pačiu savimi?

Gyvenant su šia problema jau kelis metus, išmokau prie to prisitaikyti, žinau, jog man nieko blogo nebus, tamsiosios pabaisos manęs nesuvalgys kad ir kaip baisu ar nejauku būtų, kad ir kaip bijočiau, tačiau žinau, kad viskas yra gerai, ko pasekoje kur kas greičiau prabundu iš tų košmarų. 

Taip pat, turiu kelis patarimus iš asmeninės patirties žmonėms, kurie taip pat susiduria su šia situacija:
  • Turint šią problemą pamirškite šilumą ir visą karštį esantį kambaryje, gerai prasivėdinkite patalpą, įsileiskite daugybę gryno oro... Asmeniškai man, tai sumažina arba panaikina tikimybę susidurti su paralyžiumi miego metu.
  • Stengiuosi miegoti ant šono. Galbūt tai psichologinis dalykas, tačiau esu šventai įsitikinusi, jog vos tik atsiversiu ant nugaros, kelios sekundės ir jau tamsiosios gelmės spaus mano krūtinę ir neleis pajudėti.
  • Visuomet užmiegu su Kastyčio ranka žinodama, kad jis yra šalia, man nieko nenutiks, visa tai tik iliuzija, nelaboji haliucinacija.
  • Liaudiškai ir tiesmukai, tačiau kuomet smegenys yra apsvaigusios nuo alkoholio, sulaukti miego paralyžiaus tikimybė sumažėja iki apskrito nuliuko. Žinau, jog tai absurdiškai skamba, tačiau po vakarėlių, niekuomet neturėjau šios problemos.
Taigi, papasakok man, ar žinojai, kad toks dalykas egzistuoja? Ar kada nors teko susidurti? Galbūt turi kokių patarimų, o gal žinai kaip užkirsti kelią šitai nesąmonei?

Labai lauksiu žinių,
Juokingai, tačiau vis dar taip:
Labanakt,
Tautė.

2 komentarai

  1. Apie miego paralyžių žinau jau seniai. Vieną kartą kaip ir teko su tuo susidurti, tačiau pavadinčiau tai labiau gal net baisiu sapnu, nei miego paralyžium. Tiesiog negalėjau nieko daryti, pamenu kraupius vaizdus. Tačiau ten aš ir nesistengiau kažkaip ištrūkti ar net žodį tarstelėt. Arba čia mano psichika jau žaidžia 'kas bus tas, tvarkykis pati' arba per daug gerai kažkur giliai suvokiau, kad tai tik sapnas. Bet jo. Taip buvo tik vieną kartą ir pasiklausius kitų pasakojimų apie miego paralyžių labiau linkstu sakyti, kad man buvo tik prisisapnavę. O apie išvėdintas patalpas tai pritariu bet kokiu atveju :D neina miegot net, jei nėra galimybės nors pusvalandžiui palikt lango ir prasivėdint :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tiesą sakant, tikrai mieliau sapnuočiau košmarus, negu apturėčiau dažnus ir pasikartojančius miego paralyžius... BET! Geriausia būtų, jei pasaulyje niekas nesikankintų nuo košmarų, paralyžių ir visų kitų bėdų! O dėl pravėdintų patalpų - visiems rekomenduotina, juk tikrai miegas kokybiškesnis būna :)

      Panaikinti