GYVENTI. MYLĖTI. MELSTIS. Arba - nežinau kaip pavadinti šį straipsnį.

Žinot. Vienam ateina genialios mintys tualete, kitiem bemiegant ar priešingai - negalint užmigti... Na, o aš... Aš kaip visada - vis dar savam stiliuj. Gaunu motyvacijos ir idėjų kažką rašyti tuomet, kai pati jaučiuosi lyg indas pripildytas informacijos. Šiandien esu pripildyta daug pozityvių minčių, dėl kurių gimsta meilė rašyti... Na, kaip ir daugelis straipsnių - rašyti ne į stalčių, ne priverstinai, kaip kad kartais dariau su iššūkio temomis, tačiau rašyti čia ir dabar - jums ir sau. Jums, jog pasisemtumėt kažkokių idėjų, jei tik turit saviugdos samtį, o man - jog nepamirščiau dėl ko visa tai darau ir kokiu keliu einu. Iš šitos palaimos ir džiaugsmo rašyti, noriu pasidalinti tokia tema, kuriai pavadinimo niekaip nesugalvoju... Dažniausiai prieš rašant straipsnius, įrašo antraštė jau šviečia kaip mano ryža galva, BET! Plaukai nebe ryži, nebėra kam šviesti, o ir įrašo antraštės nėra...

O jums būna, kad garuojat iš pykčio kaip Žemė?

Taip jau nutinka, kad gyvenimas nėra rožėm klotas, pasitaiko ir spyglių... Ir ačiū Dievui, jog jų yra, nes kitaip būtume apakinti laimės, gerų emocijų ir nuostabių prisiminimų dėl kurių visi vemtume vaivorykštėmis. BET! Vaivorykštėmis mes nevemiam, esam paprasti mirtingieji, tačiau labai skirtingi... Kuomet gyvenimas pameta keletą spygliukų, o po to visą tuntą didelių spyglių, kažkaip stebuklingai nusileidžiame ant Žemės. Tačiau aplanko kita mintis, kodėl mes esame skirtingi, jeigu dauguma elgiasi kaip banda??? Teko sudalyvauti Kaišiadorių Vienybės šventėje. V. Bareikis nulipo nuo scenos ir sakė, jog koncertas nesitęs, jei tik žmonės neatsistos... Staiga, puikiai įsipatoginę žmonės, kurie sėdėjo ilgą laiką, pradėjo kelti savo subines iš vietos... Hmm... Kodėl jie taip darė? Susigėdo? Ar bandos jausmas? Viskas labai paprasta... Štai čia ir prasideda skirtingi žmonės. Paimkime 10 ponų x ir 1 poną y... Jie visi panašus... Ta pati kūno sandara, tie patys organai, tačiau skiriasi vienu dalyku. Ponas y turi intelektą, o kartu su intelektu, turi ir galią valdyti kitus 10 ponų x. Suprantat link ko aš linkstu? Perkelkime tai į paprastą, visiems žinoma pavyzdį, kurį neseniai perskaičiau ir jis man sukėlė didelį sumišimą galvoje. JUOKINGIAUSIA TAI, KAD VISI TAI ŽINOME, TAČIAU NIEKADA APIE TAI NESUSIMĄSTĖME!!! Na, pasakykit jūs man, kodėl visa galvijų banda paklūsta vienam berniukui? Juk jaučio ragai, galėtų perverti kiaurai berniuko kūną, tačiau jie jo klauso... Galvijai yra kur kas didesni ir stipresni už mažą berniuką, tačiau jie vis tiek jo klauso... INTELEKTAS! Berniukas turi intelektą, tikslą - pervesti galvijus iš taško A į tašką B... Berniukas mąstanti būtybė... O tokių žmonių bandų it galvijai - apstu! Nenori mąstyti, galvoti, jausti, tobulėti... Jie viską žino, jiems viskas yra gerai taip kaip yra ir net patys nesupranta, jog tokiu būdu pavirsta į biorobotą stovintį Vienybės šventėje, nes Bareikis taip pasakė... 

Gerai, toliau kalbant apie tuos spyglius... Šiandien supratau ir galutinai patvirtinau sau mintyse, kodėl man yra svarbi Lietuva, kodėl man yra svarbūs santykiai ir kodėl aš tikiu į Dievą. Tai yra tie dalykai į kuriuos aš atsigręžiu, kuomet man labiausiai reikia palaikymo, atsakymo, draugijos, kuomet man reikia išminties. 

Laiminga aš, būdama Lietuvoje.

LIETUVA. Kuomet teko svečiuotis užsienyje ir bendrauti su daugybe kitos tautybės žmonių... Frazė "Labas, aš Vytautė ir esu iš Lietuvos" buvo vos ne kiekvieno pokalbio pradžia su nauju žmogumi. Daugelis net nežinojo kur ta Lietuva yra ir nežinojo apie jos egzistavimą, štai čia galime paploti užsienio geografijos mokytojams! Nors tiesą sakant aš pati nežinojau, jog egzistuoja Islandija iki tol, kol ten pati nenuvažiavau... Bet čia tik dėl to, jog per geografijos pamokas kiekvieną kontrolinį nusirašinėjau, tačiau čia jau kita tema! Na... Žmonės su kuriais bendravau buvo iš pakankamai žinomų valstybių, tad jei gerai pamenu, taip ir nepaklausiau kur ta tavo šalis yra, nes plius minus - žinojau... Priešingai nei jiems, man tekdavo papasakoti apie Lietuvėlę... Na ir ką čia gali daug priburti Lietuvos paauglė, kuriai rūpi patūsint, gerai praleist laiką ir repas veža, yo! Tai viskas ką pasakojau žmonėms, tai buvo, jog mūsų tauta myli krepšinį, turim didelius miškus, nuostabią gamtą irrrr... STOP. Čia visos žinios baigiasi. Tačiau šiandien, jei tik tektų papasakot apie Lietuvą, aš pasakyčiau, jog tai šalis, kurioje yra mano namai. Šalis gausi tradicijomis, nuostabia etnografija, stipria praeitimi. Tai yra dalis manęs, nes aš gyvenu šalyje, kurioje noriu pasenti, praleisti gražiausias ir įsimintiniausias akimirkas gyvenime. Taip, aš nežinau kitų šalių paveldų, nesu jų mačiusi, tačiau 100% esu įsitikinusi, jog Lietuva visada bus mano namai kad ir kokia čia bebūtų ekonominė situacija. Ką norit tą sakykit, mėtykit į mane akmenis, tačiau tai yra ta šalis, kuri mane priėmė, kurios Žeme aš vaikščioju, kuri mokė mane apie savo tradicijas ir kitus dalykus. Iš tiesų, mes turime tiek nuostabių dalykų savo šalyje, kurie mus tiesiogine to žodžio prasme kažko moko. Pasižiūrėkit... Lietuva, ji tokia sena... Nė vienas lietuvis nėra nugyvenęs tiek metų, kiek ji. Kokią ji patirtį yra sukaupusi. Atraskit gyvenimo džiaugsmus - atsisukite į savo šalį, gilinkitės į tradicijas, domėkitės senesnių žmonių išmintimi, kurie taip pat lietuviai! Tai nuostabu, mūsų šalis nuostabi, tačiau ar tai vertiname? Ei, jei skaitai šį tekstą, tikriausiai esi iš tokios pat šalies kaip ir aš! Paklausk savęs asmeniškai, ko tu išmokai iš Lietuvos, kokios patirties pasisėmei? 

Du ožiukai, netobuluose santykiuose, tačiau
tobulėjimo kely.

SANTYKIAI. Myliu tėtį, myliu mamą ir brolį su sese myliu, jų antras puses, o jų vaikus - labiausiai. Tačiau gyvenime priėjau tokį momentą, kuriame pati turiu kurti savo santykius, ko pasekoje - turėsiu laimingą šeimą. Ši tema yra nesibaigianti, šios temos tikriausiai niekada neišsemsiu, joje tobulėti galima iki grabo, tačiau keletą pastebėjimų turiu ir aš. Gamta taip jau surėdyta, kad vyras traukia moterį, o moteris - vyrą. Žinoma, yra ir kovotojų prieš tą gamtą apie kuriuos net nekalbėsiu ir pasirinksiu išlikti humaniška ir nesmerkianti, tačiau tas "juokelis" susilaukus dukros: "linkiu turėti gerą žentą", kuo toliau, tuo labiau darosi baisesnis, nes matom, kaip visuomenė nusivažiuoja iki galutinių iškrypimų. Na, nenoriu išsiplėsti, kiekvienam savo, o ir aš pati ne P. Gražulis. Dviejų lyčių santykiai, jei tiksliau - dviejų skirtingų lyčių santykiai. Nekalbu apie meilės kalbas, kurios gali padėti pažinti jūsų antrąją pusę. Nekalbu apie tas knygas, kurias perskaitot, analizuodami savo santykius, tačiau informaciją įsisavinat trumpalaikėje atmintyje ir vėliau pamirštat. Nekalbu ir apie seminarus ar tiesiog nuolatinį darbą. Kalbu apie nuolankumą. Senai pamirštas dalykas, kai kuriems net nepažįstamas. Kalba neina apie vergystes ar tarnavimus, omeny turiu nuolankumą - gebėjimą padėti, padaryti kažką neprašant atsako. Tai puikus žmogaus pripažinimo pavyzdys, kuriame galima suvokti, jog ši asmenybė yra mano bendrakeleivis, mes esame lygūs, mes turime tiek pat atsakomybių. Mano mama dažnai būna sunerimusi, kodėl mano vyras tvarko kambarį? Keista ar ne? Tačiau prieiname prie tokio dalyko kaip pagalba, tas pats nuolankumas, nuleidžiant vyrišką ego ir darant moteriškus darbus, kaip tai svarbu man? LABAI. Kokia dėkinga esu jam? BE GALO. Suprantat? Šeimoje nėra moteriškų ar vyriškų darbų. Tai tėra tik visuomenės suformuota idilė, kurios visi laikosi. Jeigu kam kyla klausimas ar aš feministė - nevisai, nes manau, jog vis dar esu ta gležna būtybė iki tol kol netrankau automobilio durų. Taip pat kalbu apie laisvę. Ji man yra be proto svarbi. Aš noriu gyventi laisva tarp pasirinkimų pradedant smulkmenomis ir dideliais planais. Noriu gyventi laisvai, siekti savo tikslų ar svajonių nebijant kristi. Ir man taip pat yra labai svarbu duoti kitam žmogui laisvės. Pasverti ją, atmatuoti galima labai paprastai - duoti laisvės tiek, kiek pats nori jos gauti. Kitą apriboti labai lengva, tačiau pradedam pykti, kuomet patys esam apriboti. Žinoma, kalbu ir apie drąsą. Drąsą klysti, drąsą kalbėti atvirai. Apie drąsą dar ruošiu straipsnį, tačiau labai trumpai - visi iki vieno turime drąsos nusirengti, apnuoginti kūną, tačiau kiek yra drąsos atverti širdį? Kiek jums reikia laiko, kad atsivertumėt kitam žmogui? Santykiai - atvirumo pagrindas. Tos poros, kurios atrodo "tobulos" ir niekada "nesipyksta" yra stebuklas iš vaivorykščių šalies arba sunkaus darbo vaisius. Santykiai yra nuolatinis sunkus ir NEAPMOKAMAS darbas. Visas pelnas, kurį gaunate, tai parama, atsakymas, draugija, džiaugsmas ar išmintis... O aš net nekalbu apie nuostolius - ašaras, nervą ir kitus dalykus, kurie lengvai pelną sudrasko, kartais paskelbia bankrotą. 

Laimingi žmonės su kuriais smagu būti ne tik maldoje,
 tačiau ir gyvenimo kelionėje.

RELIGIJA. Vienas pažįstamas kažkada man pasakė: "Vytaute, o tu pastebėjai, kad į bažnyčią ir į jaunimo veiklą joje, dažniausiai įsitraukia žmogus turintis problemų?" Buvo stipri frazė, nes vis dar iki šiol apie ją galvoju... Aš bažnyčioj SAVU NORU atsidūriau, kuomet turėjau gitarą, tačiau nemokėjau ja groti - kad ir kokia, tačiau vis tiek - problema. Mačiau ir tokių žmonių, kurie bažnyčioj lankosi dėl to, jog tai vieta, kurioje visi yra mandagūs, dėl to gali būti savimi. Na, sutikau įvairiausių žmonių, klausiausi daug istorijų... Viso ko pasekoje, problemai pasibaigus, žmogus pasilieka parapijoje, nes tos veiklos tampa įpročio dalimi, neatsiejama gyvenimo kasdienybe, dėl ko žmogus dažnai atranda ir poną Dievą. Man neįdomu, nuoširdžiai neįdomu ir tikrai nerūpi į ką jūs tikite, ko jūs tikitės ir ką jūs manote apie religiją. Tai yra dar viena tema, kurioje galima ginčytis, kelti pasaulinio lygio debatus ir užsisukt kaip vilkeliui iš vaikystės žaidimų skrynios. BET! Ką noriu pasakyti - nė viena religija esanti pasaulyje nemoko žudyti, nemoko pykti, nemoko daugelio kitų dalykų, kuriuos pasaulis sėkmingai propoguoja. Religijos - jos skirtingos, tačiau labai panašios - įsakymai, tam tikri pasakojimai, kuriuos galime prisitaikyti asmeniškai, elgesio normatyvai. Mylėti savo artimą taip, kaip save patį. Štai apie ką kalba tikėjimas, štai kuo yra pagrįsta religija - meile. Jūs man pasakykit, visi gerai žino Simpsonų animacinį filmuką. Štai yra du veikėjai: Flandersas ir Haumeris. Nepaisant to, kad Flanderso šeima perspaustai gyvena tikėjimu, o Haumeris natūraliai, kelia kvailas situacijas galime juos palyginti. Yra sakoma, jog po mirties keliausime į dangų... Tačiau ką praras tas tikintis žmogus, net jei to dangaus iš tiesų nėra? Manau, kad nieko. Sakot laiko? Nemanau. Malda - meditacijos forma. Meditacija padeda atrasti pusiausvyrą, ramybę... Nuo kada tai yra blogai? Ką praras tas netikintis, jeigu dangus iš tiesų egzistuoja? Tiesą sakant nežinau, nes pati danguj dar nebuvau ir su Šventu Petru prie vartų nekalbėjau. Kažkas sakys, jog religija sukurta valdyti masėms, šiuolaikiniai kunigai yra melagiai ir t.t... Taip, kodėl gi ne, tobulieji žmonės, nejau tas Šventas Raštas, kurį kažkur kažkada savo mažomis žiurkyčių ausytėmis girdėjote moko smerkti, teisti ir pletkavoti! Viskas ką noriu pasakyti, religija yra išminties šulinys, nesibaigiančios išminties. Nesvarbu į ką jūs tikite, svarbu kaip dažnai tuo tikite... Prispaudus bėdai? Atšalus maistui? Per metų šventes? O gal nuolatos?

Tokia jau ta mano naktinė filosofija. Ką manote jūs? Gal turite klausimų ar pastebėjimų, drąsiai klauskite komentaruose arba ask.fm'e, kur klausimus galima užduoti anonimiškai.

Labanakt,

Tautė.

Kelionė į Taizé - rojus Žemėje

Jeigu kas nors gali pasakyti, jog buvo matęs šioje Žemėje rojų, tikriausiai dėl to, jog buvo mažame miestelyje - Taizé. Na, dabar rašyti apie pačią nuostabiausią kelionę, kuri buvo LABAAAI SENAI ganėtinai sunku ir tikrai norėtųsi ten grįžti vėl ir vėl, tačiau prisiminus nuostabų laiką, sutiktus žmones - iš veido nedingsta šypsena. 

Atvirumo akimirka

Iš tiesų, kai kuriuos iššūkio straipsnius, rašiau atmestinai. Na, tiesiog, kad būtų bele šmele ir nesigilinau per daugiausiai, nes buvau tiesiog išsekus ir viskas ko mažiausiai norėjau tai rašyti apie save ir dalintis mintimis. Straipsnių laiku ir nepublikuodavau, nes nebuvau jų parašius ir visai tinginys buvo apėmęs. Tačiau šįkart nutiko taip su šiuo straipsniu - bežiūrint senąsias nuotraukas, pagalvojus apie tai, kokią patirtį įgijau, užsidegė vėl ta pati noro rašyti liepsnelė, kuri man priminė, kodėl tą iššūkį išvis susigalvojau. Haha. 

Grįžtant prie temos

Į Taizé važiavau, kai dar buvau paauglė mananti, jog visas pasaulis sukasi aplink mane. Daug ko nesupratau, nevertinau, o daugelio dalykų - nežinojau ir nepažinojau. Daug kas man buvo svetima, tačiau ši kelionė atvėrė akis, parodė kelią ir privertė pasijusti kažkuo daugiau nei paprastu žmogumi po Saule.

Taizé varpai, kurie kviesdavo melstis tris kartus per dieną.

Kokia buvo pradžia?

Viskas prasidėjo nuo noro išmokti groti gitara. Turėjau instrumentą, tačiau jis puikiai rinko dulkes kambario kampe. Tiesa, noro buvo, tačiau suvokimo nuo ko pradėti - nulis. Kadangi užaugau tikinčiųjų šeimoje, mama pasiūlė nueiti į Petrašiūnų parapiją, nes 8.00 val. ryte, kiekvieną mielą sekmadienį yra mokoma groti gitaromis, o svarbiausia - nemokamai. Kas gyvenate Kaune - rekomenduoju, susirasite draugų, pažinsite tikėjimą ir atversite širdį įvairioms galimybėms. Taigi, taip aš atsidūriau mažoje Bažnytėlės jaunimo bendruomenėje, vėliau po gitaros pamokų eidavo į choro pamokas, o dar po to - eidavau į Šv. Mišias, kur choras ir giedodavo... Po mišių jaunimas rinkdavosi į patalpas, kuriose galėdavo linksmai praleisti sekmadienio popietes... Kur ir išgirdau apie kelionę į Taizé.

Pasiruošimas kelionei

Aš voliojuosi prie barakų spintos. Tokiose būdavo
sudėti visų barako gyventojų daiktai.

Na, atrodo, koks čia pasiruošimas gali būti, kuomet žinai kur keliauji ir kokiu tikslu. Tačiau ši piligriminė kelionė (jei ją galime taip pavadinti), reikalavo tam tikro pasiruošimo, pastangų ir laiko. Kiekvieną penktadienį vykdavo mini Taizé pamaldėlės, kuriose giedodavome įvairias giesmes, o kas įdomiausia - įvairiomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai. Tų pamaldėlių dėka, po truputį, kiekvienas keliaujantis ten, galėjo palengva integruotis ir suprasti kur jis važiuoja. Taigi, pamaldėlės buvo pasiruošimas į kelionę, nepaisant to, jog reikėjo daug dalykų įsigyti ir susikrauti.

Kelionės diena

Jei tik būčiau rašiusi pasakas į Protingas princeses prieš kokius penkerius metus, būčiau viską pasidalinusi kur kas atviriau ir nuoširdžiau. Dabar tebekalba prisiminimai, kurie kelia šypseną ir nerealų džiaugsmą. Kelionės dieną prisimenu, jog pro autobuso langą mojavau mamai ir sakiau sau, kad viskas bus "čiki", nes tai buvo pirmas kartas, kai važiavau toliau už Lenkijos turgaus ribų. Pamenu, kad nieko nevalgiau iš to jaudulio ir naktį autobuse laaabai skaudėjo pilvą, net nesupratau dėl ko man jį skauda, tik po to dašuto, kad aš nepavalgius. Hah.

Gyvenimo barake malonumai. Čiumpi kažkieno gitarą
ir linksmini visus.

Keliavimo būdas

Važiavome iš Kauno autobusu į Taizé. Gavosi šioks toks trip'as po Europą, nors ir nedaug šalių aplankėme. Kiek pamenu, toks keliavimo būdas daug komforto neteikė, ypač kai reikėdavo miegoti, tačiau tai ką pamačiau ir patyriau buvo verta kelių bemiegių naktų ir ištinusių kojų nuo nuolatinio sėdėjimo. 

Maršrutas

Kad ir kaip bebūtų gaila, tikslaus maršruto nepamenu, tačiau jei manęs smegenys neapgauna. Iš Kauno per Lenkiją važiavome iki Čekijos, kur Prahoje teko praleisti apie 8 valandas turistaujant ir vaikštinėjant... Vėliau šokom atgal į autobusą, leidomės į Prancūziją, Kliuni miestely, ten pasivaikščiojom, atsigėrėm skanaus pieno, suvalgėm nerealių ragelių ir vos už keliolikos minučių atsidūrėme Taizé. Šioje vietoje praleidome savaitę, grįžtant užsukome į Paryžių, kuriame taip pat vaikštinėjome apie 8 valandas, vėliau Vokietijoje, lankėmės Dresdeno mieste ir judėjome atgal į Lietuvos pusę.

Kas per "biesas" ta Taizé yr?

Tupiu kaip katinas ir laukiu pamaldų laiko.

Labai įdomią istoriją kaip šis miestelis atsirado ir peraugo į bendruomenę sutraukiančią jaunimą iš viso pasaulio galite rasti štai čia. Na, o aš, savo ruožtu, trumpai pasidalinsiu, jog tai vieta, kurioje susitinka įvairios tautybės, požiūriai, kasdienybės. Vieta, kurioje surandame draugus, bičiulius, pažįstamus ar bendraminčius. Nors ir monotoniškai, tačiau visi įsilieja į Taizé bendruomenės gyvenimą pagal programą į kurią yra įtraukti įvairaus amžiaus žmonės, kurie atvyko į šią vietą. Kitaip sakant - visi susiranda veiklos pagal savo amžiaus grupes. 

Mano patirtis

Sekmadienis, diena, kai viena išvyksta ir kiti atvyksta.

Atvykome sekmadienio rytą ir štai Prancūzija mane stebino aukšta temperatūra. Po to paaiškėjo, jog šioj šaly ir taip didelė amplitudė - naktys vėsios, dienos - karštos. Reikėjo laukti dokumentų patvirtinimo, paskirstymo. Kepėme saulėje, kepėme ir pavėsyje po palapinių stogais net nežinodami kur teks miegoti - barakuose ar palapinėse. Prasėdėję, pastovėję, pasivaikščioję po kiek laiko sužinojom, kad mūsų autobusas gavo barakus, tad gavom šiokį tokį instruktažą. Gavom žemėlapius, paaiškinimus ir maisto talonus!!! Buvom palydėti iki barakų, kur galėjome šiek tiek atsipūsti, pailsėti ir susipažinti su aplinka.

Taizé maistas

Žmonių eilė belaukiant maisto. (Maistą dalina ten, kur matosi stogelis.)
Linksmiausia tai, kad dar tiek pat žmonių stovi už kadro.

Tikriausiai niekada nebuvau valgius tokių skanių pusryčių, kokius gaudavome Taizé. Iš pradžių, kuomet gavau prancūzišką ragelį, gabalėlį sviesto, dvi juodo šokolado plyteles ir pasirinktinai kakavos arba arbatos likau apšalus, maniau, jog jie šaiposi... Ir taip buvo tik dėl to, jog nemokėjau to skanumyno valgyti! Pasirodo, kad ragelį reikia įplėšti ties viduriu, ištepti jį sviestu, įdėti tas juodo šokolado plyteles vidun ir valgyti užsigeriant kakava arba arbata - nu kažkas nuostabaus... Kurį laiką Lietuvoje valgiau šiuos pusryčius, jie man labai priminė Taizé. Tiesa, pietūs ir vakarienė nebūdavo tokie nuostabūs, nes viskas ką pamenu - įvairiausios makliofkės, kurių net nesinorėdavo kartoti. Gaudavo priešpiečius - skanių sausainukų su arbatą - niam niam. Be abejo, jei tik gerai pamenu, arbata - visada šalta, tad būdavo nerealiai skanu ir gera atsigaivinti. Kas liečia maisto įvairovę, iš tiesų stebino tolerancija. Tiems, kurie nevalgė mėsos nebuvo problemų, jie gaudavo tokį maistą, kokį valgo veganai. Smalsumas vedė mane paragaut jų maisto - nieko "blatno". Ta pati makliofkė, tik pusryčiams jie kažką kito gaudavo vietoj sviesto. Taigi,

Maisto talonas kiekvienai savaitės dienai pietums ir vakarienei.

šita grūstis, kuri matosi nuotraukoje vėliau išsiskirstydavo į kelias eiles. Kairiausia eilė visada būdavo skirta veganams ir vegetarams, kitos likusios - visavalgiams. Įdomus faktas - Taizé neturi šakučių ir peilių. Vardan visų ramybės gaudavome vienintelius įrankius - šaukštus. Taip pat, vandens karas smagi pramoga, tačiau iš pagarbos Afrikos gyventojams, kurie ten atvyksta, vandens karai greitai baigdavosi. Vis tik, žmonės ten neturi tiek daug vandens ir jiems tai atrodo nesuprantama, jog galima kvailioti ir pilstyti vandenį. Ir dar vienas įdomus dalykėlis - pusryčius galėdavai kartoti kiek nori, tačiau pietūs ir vakarienė būdavo žymimi maisto talone.

Užsiėmimai
Taizé siūlo visiems įvairias veiklas pagal jų amžių. Atvykusieji turi nuspręsti kaip jie norės praleisti savaitę. Yra šie variantai:

Taizé dienotvarkė

Savaitė tyloje (17 - 29 metų). Na, tylos savaitė irgi yra veikla. Man neteko joje būti, tačiau pirmą kartą važiuojantiems niekas nerekomenduoja išbandyti tylos savaitės. Jos esmė - visą savaitę su nieko nesikalbėti, būti tyloje, maldoje, kalbant tik su Dievu. Na, teko klausytis kitų žmonių liudijimų, tai sakė, kad ta savaitė buvo kažkas nuostabaus ir nerealaus, nes mes visada tik kalbam ir kalbam, o čia aplinkiniai kalba, o tu tyli ir būni su savimi.
Apmąstymų ir dalijimosi savaitė (15 - 29 metų). Šie amžiaus žmogeliukai yra suskirstomi į dar smulkesnes grupes pagal amžių, kurios susitinka su skirtingai broliais (vienuoliais), kurie skaito ištraukas iš Biblijos, jas nagrinėja, pasakoja ir duoda užduotis. Taip pat yra paskirti darbai bendro gyvenimo labui - valyti, plauti indus, gaminti maistą, ji dalinti ir t.t., tad visi atvykę į Taizé yra prašomi prisidėti prie vienos iš pagalbinų veiklų.
Biblijos apmąstymų grupė (vyresnieji nuo 30 metų ir tėvai su vaikais). Principas tas pats - susitinka su broliu, jis paskaito Bibliją, pasakoją, analizuoja, per užduotis įsisaviną tekstą.

Ką veikti Taizé laisvu metu?
Kiekvienas atvykėlis gauna miestelio žemėlapį su paaiškinimais. Tiesa, labai malonu ir tolerantiška, jog žemėlapiai ir visi kiti tekstai, kuriuos skaitydavome būdavo versti į įvairias kalbas. Taip, kad tiems, kurie nemoka angliškai, važiuoti į Taizé - ne problema. Viską galima rasti gimtąją kalba. Taigi, trumpai apie miestelio vietas, kurios man paliko didelį įspūdį: OYAK - nežinau kaip pavadinti šią vietą lietuviškai... Tai lyg naktinis klubas be mirgalkių, Dj, dūmų efektų ir visų kitų dalykų būdingų naktiniam klubui. Viskas kas ten vykstą, kuruoja patys atvykėliai... Kažkas atsinešė gitarą, pradėjo groti, aplink jį susirinko kiti žmonės, dainuoja kartu, kažkas jau šoka ir taip žmonės linksminasi. Taip pat stovi žavūs vaikinai ir merginai su lentelėmis ant kurių parašyta "free hugs" (lt. nemokami apkabinimai) ir visos kitos pramogos būtent šioje vietoje. Tai tikrai nuostabus naktinis klubas, po atvirtu dangumi, gyva muzika, juoku iki ašarų ir gyva šokiais, bei pripildyta žaidimais. TYLOS PARKAS - šis pavadinimas toks yra ne veltui. Vos tik įžengi pro šio parko vartelius ir jau turi surimtėti, pokalbius ir juoką palikti už nugaros. Tiesa, to man padaryti nepavyko, tačiau dabar suprantu, jog tai išties nuostabi vieta meditacijoms ir ramybei. Gamta, ramybė - viskas ko reikia norint atgaivinti sielą. Na ir žinoma, BAŽNYČIA - gal ir nieko įspūdingo, tačiau kai ten susėda tūkstančiai žmonių ir gieda viena kalba nepaisant savo

Taizé bažnyčios altorius.

tautybės, įsitikinimų ir visų kitų dalykų - yra kažkas nuostabaus. Kuomet tūkstančiai žmonių kartu su lietuviais užgiedojo lietuviškas giesmes, pirmą kartą klausant net šiurpuliukai kūnu ėjo - nepakartojama. Tiesa, dar keli dalykai. Šioje bažnyčioje pamaldos nuo lietuviškų mišių skiriasi kaip diena ir naktis. Bažnyčioje visi sėdi ant žemės arba ant tokių suoliukų. Nereikia stotis, klauptis, sėstis ir daryt daugeliui neaiškių ir nesuprantamų dalykų. Na ir dėl tolerancijos - visi su didelėmis iškirptėmis, nuogomis kojomis, prieš įeidami į bažnyčią pasiima skarą ir ja apsigaubia apnuogintas kūno vietas.

Visi, kurie ieško kelio, atsakymų, nori pakeliauti, kažką atrasti - važiuokit į Taizé. Turėsit tiek laiko apmąstymams ir įvairioms užduotims, jog atsakymai bus labai aiškūs ir jūs suprasite ko norite iš savęs, iš gyvenimo. Tai vieta, kurioje viskas pasidaro aišku. Vieta, į kurią laaaabaaaaaai norisi sugrįžti. Nesvarbu ar jūs tikit ar ne, ši vieta stebuklinga, ji suburia jaunimą iš viso pasaulio ir manot tai tikintieji? Daugumoj tai smalsumo kupini žmonės. Siūliau pabūti smalsiems ir jums, eikit į savo parapiją ir klauskit apie galimybę vykti į Taizé. Turite klausimų? Mielai atsakysiu! Galbūt ir jums teko ten lankytis? Mielai perskaitysiu jūsų nuomones, galbūt jums ten nepatiko???

Labanakt,
Tautė.