Didenybė komfortas

Žinot tą frazę "gyveni ir vartaisi kaip inkstas taukuose"? Tai va, šiandien, būtent apie tai ir pakalbėsim. Jei nežinot kas čia per frazė ir ką ji reiškia, palikit komentarą apačioje - išsiaiškinsim!

"Kada nors šalies žmonės yra apakinti ir apmulkinti komforto, nes jie atidėlioja savo gyvenimą, sėkmę, laimę, svajones ir viską kas nuostabiausia pasilieka kitam kartui, net nežinodami ar jis ateis!"

Protinga. Darbinga. Graži.

Gera grįžti į trasą, kuomet raidės liejasi per kraštus. Šįkart susikaupė tiek minčių, kad net nenutuokiu nuo kokios temos pradėti... Tiek daug įvairiausių idėjų ir įkvėpimo pasisėmiau per keletą dienų, kad skubu pas jus su nauja tema. Šįkart apie moterišką grožį, protą ir darbus!
Dažnai pasitaiko, jog visa kino industrija, mano manymu, iškreipia moterišką rolę... Ne viename filme pastebėjau, kad jie moters idealą kuria tokį kvailą, kad jai tik belieka sėdėti namuose, suktis tarp buities darbų ir būti vyro išlaikytine... Tačiau, nesupraskit manęs klaidingai, aš nekalbu apie tą momentą, kuomet šeima augina vaikučius ir yra motinystės atostogose... Tai visai kita kalba!


PROTINGA. DARBINGA. GRAŽI.
Tai trys žodžiai, kurie (mano nuomone) apibūdina moterį.

Jei aš viena svajoju apie moters idealą tobuloje visuomenėje, leiskit man tai žinoti, komentarams skirtoje vietoje... Na, o aš, pasidalinsiu su jumis mintimis apie tai ko pati gyvenime siekiu - būti protinga, darbinga ir gražia...

Moteriškumo iššūkio pabaiga - pokyčių pradžia!

Kiek daugiau, nei prieš mėnesį barškinau savo klaviatūrą ir dėliojau žodžius ragindama prisijungti prie moteriškumo iššūkio. Šįkart, klaviatūrą kankinu ir vėl, tačiau nieko neberaginu... Tiesiog, jaukiai ir šiltai (čia perkeltine prasme, patikėkit manim, antra diena kaip nerandu vietos dėl šilumos...) prie arbatos puodelio lieju savo mintis ir padėką būtent šiame tekste. Malonaus skaitymo ir tobulėjimo!

Kaip man sekėsi vykdyti iššūkį?
Išaušus pirmajam iššūkio rytui, bėgau prie spintos ir jau žinojau kokia suknele pasipuošiu, tačiau nespėjau mirktelėti, kai prabėgo 30 dienų, o aš dar neparodžiau visoms ir visiems savo nuostabiausių suknelių! Ir vis dėl to, apie viską nuo pradžių...
Pirmąją savaitę labai noriai nešiojau sukneles, kėliau nuotraukas, džiaugiausi su kitomis dalyvėmis, skaičiau jų mintis, bet nuo komentavimo susilaikiau, visuomet vengiu jo... Vėliau protas kiek aptemo, į galvą lindo blogos mintys... Užsidėdavau suknelę ar sijoną ir tai sukąstais dantimis, nes laimės neteikė niekas... Tačiau iš grupės neišlįsdavau, vis skaitydavau dalyvių mintis, komentarus pagal dienos temą... Žodžiu, buvau šnipas, kuris viską stebėjo pro rakto skylutę... Praėjus mano didžiajam sąstingiui - nušvitau... Išsinėriau iš kelnių (taip taip... nešiojau kelnes... tik neapmėtykit akmenimis!) ir vėl šokau į sukneles ar sijonus... Praėjus pro tokius etapus: užsidegimo, sąstingio, prabudimo (nežinau kaip juos geriau ir tiksliau reiktų apibūdinti), supratau, kad man (tikriausiai ir kažkam kitam), nereikia iššūkių, jog galėčiau nešioti sukneles... Viktorija ne tik daug ko išmokė dalindamasi mintimis ar užduotimis, tačiau priminė, koks patogus rūbas tie sijonai!
Gimtadieninės iššūkio organizatorės gėlės

Sakoma, jog moteris turi žydėt kaip gėlė
Sijonų ir suknelių dėka sužydėjau ir aš... Su kelnėmis tiek visko nebūdavo... O gal tai tik sutapimas? O gal buvo, tik aš pati nemačiau? Na, paatvirausiu... Būnant sijonuotai, susilaukiau daugiau komplimentų, teigiamų replikų, šypsenų ir džiaugsmo, kuris užkrėsdavo ir mane... Būnant iššūkio dalimi, nors ir labai maža, nematoma, galėjau džiaugtis praeivių šypsenomis ir žvilgsniais... Tai buvo puiki proga parodyti dalį suknelių, kurias pasiuvo mano Mama savo rankomis!!! Taip taip, ji siuva pačius nuostabiausius drabužius! Žinoma, tai buvo puiki proga išmesti senas kelnes ir atsirinkti, kurias sukneles mėgstu labiausiai... Vienintelis nemalonumas su kuriuo susidūriau būnant sijonuota, tai vėjuota diena... Ėjau per gatvę ir vėjas suknelę pakėlė, bet nieko tokio! Buvau su gražiais diudikais (draugės sūnelis taip triusikus vadina), linksmai nusijuokiau ir laikydama sijoną bėgte atsidūriau kitoj gatvės pusėj... Tiesa, kalbant apie emocijas ir aplankytus jausmus, Viktorija atvirauja, - "Iššūkio metu emocijos pačios lipo viena per kitą, dažniausiai tarpusavyje žaisdavo tik teigiamos, bet vidinis pyktis kartais buvo svečias. Pats projektas buvo skirtas kiekvienai. Kiekviena tai darė dėl savęs, juk ne dėl manęs, aš tik vedžiau tuo nuostabiu keliuku. Tačiau, kai dalyvių grupėje parašo: "va, visą dieną buvau su sijonu.", o paskui randi renginio nuotraukose, kad buvo su kelnėmis.... Arba vidiniai jausmai maišosi gerieji su piktaisiais... Kuomet pamatai, kad kopijuoja tavo mintis ir idėjas. Tačiau, kai kopijuoja, tai vadinasi darai gerai, ar ne? Bet iš esmės: 9,5 iš 10 aplankiusiu jausmų kasdien buvo pakylėjantys ir užvedantys veikti! O dar kai asmeniškai susilaukiau daug palaikymo ir grupėje moterys džiaugėsi pasikeitimais, tai buvo taip faina ir gera! "

Nevyniojant žodžių į vatą - esu dėkinga!
Ir aš sijonuota su savo skirtingais batraiščiais.
Žinot, aš taip pagalvojau... Kai uogienę verdi, turi pamaišyt, karts nuo karto, kad nė viena uogelė neprisviltų... Tad, be galo esu dėkinga Viktorijai, jog ji nepavargo maišyti šio didžiulio katilo, prižiūrėjo mus,  šiltai bendravo ir buvo atvira! Kad ir kokios 30 dienų buvo man, kad ir kaip aš jaučiausi... Tačiau grupėje radau užuovėją... Tad, taip, didžiausi nuopelnai šios virtuvės šefei - Viktorijai, o visoms kitoms puodo uogytėms esu irgi labai dėkinga! Buvo smagu būti grupėje, kuri alsuote alsavo pozityvumu, geromis nuotaikomis, emocijomis... Sako, kad moterys vienoj krūvoj gyvatyną padaro... NE-ŽI-NAU, kas per kvailelis taip sugalvojo, nes pasak šios minties, turėjo būt didelis gyvačių lizdas, bet viskas ką mačiau ir tebematau - dideli, kvepianti, skani ir auganti dvasiškai uogienė... Taigi, mano mielosios bendramintės, labai ačiū, jog buvote kartu, net jei ir aš buvau nematoma... Jūs net nenutuokiat, kiek pozityvo jūsų dėka prisikroviau! Ačiū, uogos, susitiksim kompote! 
Žinot, padėkos pabaigai... Jei aš, turėčiau galimybę susitikti su kiekviena iš jūsų gyvai, labai stipriai apkabinčiau ir padėkočiau... O tai, šilčiausi žodžiai jums nuo Viktorijos: "norėčiau su kiekviena susitikti ir pabendrauti asmeniškai. Padrąsinti, paguosti ar tiesiog paplepėti. Kartais tiek nedaug reikia, kad galėtum judėti toliau. Kartais reikia tik palaikymo, komplimento. O ką pasakyčiau kiekvienai? Visoms skirtingai  Vienoms palinkėčiau toliau judėti savo nepakartojamu keliu, kitoms norėčiau pabrėžti, kad pasitikėtų labiau savimi. Bet iš esmės visoms skirtingai, juk visos esam skirtingos. 
Projekto organizatorė ir idėjų nestokojanti moteris.
Paklausus Viktorijos apie projekto eigą, aplankytas negandas ar slystančią Žemę iš po kojų, ji atvirai prisipažino: "O taip, žinoma buvo visko, pakilimų ir kritimų. Buvau ir apsirgusi, kai vos pakėliau galvą. Bet kaskart įsijungusi grupę pamatydavau nuostabius žmones, pasikraudavau energijos ir džiaugsmo. Visi nesklandumai, nesisekimai nublankdavo." Tiesa, kažkur pačioje grupėje buvau užmačiusi, jog tamsta tenorėjo padaryti iššūkį tik keliolikai moterų, tačiau skaičius išaugo iki 125 narių! Tai puikus pavyzdys, jog reikia nenuvertinti savęs, Viktorijai puikiai pavyko pritraukti žmonių, manau, jog tai galime padaryti kiekviena(s), tereikia noro ir didelių pastangų! "projektas pranoko lūkesčius. Tikėjausi lengvesnio, neįvykdžiau 100%, bet iš klaidų mokausi. Žinoma, galėjau tą mėnesį pavogt iš artimųjų, bet kai mokau, kitas kad žiūrėkit savęs, būkit su šeima, tai negi galiu pati elgtis priešingai? ", - atvirauja organizatorė.

Bloga žinia ta, kad iššūkis baigiasi, gera žinia ta, kad grupė lieka... Ir tik dėl šio veiksnio atėjo puiki mintis, kuri šviečia antraštėje - tai puiki pokyčių pradžia... Net neabejoju, kad bus tik smagiau ir linksmiau pasisemti idėjų, įkvėpti pozityvumo oro, išlieti nusivylimą ir vėlgi, surasti užuovėją. 

Tikriausiai esat girdėję, jog kažkieno pabaiga yra nauja pradžia... Asmeniškai man, tai nauja pradžia parodyti likusias sukneles, kurių taip ir neužsidėjau. Tai puiki pradžia būti ir toliau sijonuota, tai puiki pradžia švytėti ir dalintis moteriškumu! Beje, Viktorija užsiminė, - "dar bus panašių ir kitokių projektų, manau dar susitiksime kitose veiklose. Buvo smagu susipažinti su tiek moterų. Manau, tikrai pasinaudosiu vienu palinkėjimu - sukurti projektą su 1000 dalyvių!"

Šiam kartui tiek... Viliuosi, jog kituose iššūkiuose, kuriuos organizuos Viktorija, turėsite galimybę sudalyvauti ir jūs, nes pirmas blynas gal ir buvo prisvilęs, tačiau labai skanus ir puikiai valgomas!

Labanakt,
Tautė.



Automobiliu po Lietuvą

Nuvažiavome daugiau/mažiau 550 km... Praleidome automobilyje apie 7 h 20 min... Ir nepamatėme visko ko norėjome... Skaitykit toliau ir sužinosit kodėl taip nutiko!

Keliauti, atrasti, pažinti ir pamatyti... Juk tai iš ties smagu ir užburia... Kaip sakant, vieną kart įlipus į lėktuvą, norėsi lipt ir dar, ir dar, ir dar kartą... Norėsi pamatyti daugiau šalių, pažinti daugiau kultūrų, išgirsti daugiau istorijų. Tačiau sustokit! Ko veržiatės lankyti svečias šalis? Ar esat matę, kokių vietų turi mūsų Lietuva? Laimei, mano būsimo vyro šeima tikri keliautojai. Vos tik orams pagerėjus yra organizuojamos kelionės Lietuvoje, argi nesmagu? Jų dėka pamačiau įvairių vietelių į kurias norėtųsi sugrįžti, tačiau šiandien... Apimta prisiminimų, dalinuosi ne visai pasisekusia, tačiau linksma istorija, kaip keliavome po Žemaitiją.

Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
Iš Kauno judėjome link Balsių. Pagrindinis kelionės tikslas ir buvo ši stotelė - iš stovyklos pasiimti sesę. Kiek toliau už stovyklos, Šiaudinėje, stūkso Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (Bažnyčios g. 4, Šiaudinė, Akmenės r. / 56.131853, 22.659274), (pastatyta 1775 m.) Dabartinę formą įgavęs 1823 metais sakralinis objektas yra vienas seniausių Lietuvoje medinės architektūros paminklų. Išvengusi karų ugnies ir sukilimų maišto Šiaudinės bažnyčia išsaugojo autentiškas XIX a. pradžios fasadų ir vidaus konstrukcijas taip pat interjerą, kartu su kilnojamosiomis kultūros vertybėmis bei medinę, nuo 1851 metų minimą, varpinę.
Jurakalnio apžvalgos bokštas
Vėliau aplankėme: Papilės kabantį tiltą per Ventą (Kranto g., Papilė, Akmenės r. / 56.145748, 22.789537); 15 metrų aukščio Jurakalnio apžvalgos bokštą, kuris leidžia pasidžiaugti kraštovaizdžiu (Daubiškiai, Akmenės r. / 56.144703, 22.7829); Papilės I-ąjį piliakalnį. Tiesą sakant, jis nebuvo toks gražus, kaip pavaizduotas nuotraukose iš paukščio skrydžio... Mano akimis, tai tiesiog paprastos kapinaitės ant aukštesnio kalno - nieko ypatingo, nors visų labai išliaupsėtas ir išgirtas piliakalnis, (S. Daukanto g., Papilė, Akmenės r. / 56.149594, 22.78421). Na, iki šios vietos teko šiek tiek paeiti tolėliau, tačiau pasidžiaugiau tik tuo faktu, jog čia jūros periodo atodanga... Šis geologinis objektas neturėjo išskirtinos išvaizdos ir nepasižymėjo kažkuo, kad norėtųsi grįžti ir vėl... Bet! Pliusiuką užsidėti galiu, juk ir aš čia buvau. (Nepriklausomybės g., Papilė, Akmenės r. / 56.147832, 22.806703). Praalkus ir šiek tiek pavargus, puiki vietelė atsikvėpti buvo Papartynės vandens malūnas, (Pagamė, Akmenės r. / 56.123995, 22.856139). Iš ties, graži ir jauki aplinka, tekantis vanduo, o labiausiai žavėjo - akmeniniai lauko baldai! Na, tokie ten ir baldai... Jei fantazijos neturi - matysi tik keletą akmenų vienoj krūvoj... Bet iš esmės, skaniai pavalgėm, pasėdėjom, pasifotkinom ir keliavome toliau! O kuo toliau, tuo linksmiau! Atsidūrėme Šaltiškių molio karjere (Pragalvio g. 1, Draginiai, Akmenės r. / 56.169535, 22.850588). Būtent šioje vietoje, kažkur prieš 250 mln. metų, tvyrojo dykumų klimatas ir kaupėsi aliuvio nuosėdos... Per milijonus metų irstant spec. mineralams, išsiskyrė geležis, kuri suteikė šiems sluoksniams raudoną spalvą... Dėl viso to galėjome pasijusti it Marse... Na, o jums ar teko pabūvoti Marso kosminių stočių panoramoje? Tiesa, buvome ir kitame karjere! Jie priklauso tai pačiai, Kalcito, įmonei, tad atstumas tarp jų nebuvo didelis... Tačiau noriu paminėti, jog iki pačių karjerų teko paėjėti pėstute ir patikėkit manim, danga tikrai ne kaip podiumo! 
Papartynės vandens malūnas
Kartu su Kastyčiu Marso kanjone.

Na, o kaiminystėje esantis menčių klinčių karjeras (Menčiai, Akmenės r. / 56.275766, 22.920978), sukūrė tokį įspūdį, jog būtume prie kokių nors užsienio uolų arba Amerikos didžiojo kanjono, kaip rašo pamatyklietuvoje.lt Kas tikrai nustebino, jog štai čia, menčiuose buvo pradėtos kasti klintys kalkių gamybai ir cukraus pramonei... CUKRAUS PRAMONEI?! Kažkas neįtikėtino... Na... Žinoma, kelionė neturėjo baigtis, aplankėme dar Naująją Akmenę, užvažiavome ir į Akmenę... Tačiau nelabai toliau kur ir nuskubėjome, o taip norėjom išsimaudyti... Mūsų transporto priemonė užgeso!!! Tad kelionė po Žemaitiją su palapinėm baigėsi ankščiau laiko... Laimei, automobilis užsikūrė ir važiavom kaip tik įmanoma nestojant Kauno link, nes nežinia kada vėl galėjom užgesti, tačiau viskas buvo gerai ir grįžom į Kauną be problemų! Laimei, tralo paslaugų nereikėjo... Nors kiekvieno galvoje sukosi begalės scenarijų... Kas norėjo keiksnotis ir spjaudyti, kas norėjo likti miegoti nepažįstamo vyruko kieme su palapinėm, kas juokėsi... Bet! Buvo smagu.


Molio karjeras. Tiesa, prisimenu, jog tvyrojo labai įdomus ir specifinis kvapas... Nors ir diena karšta buvo, jautėsi tikra "dušnybė".
Pirmą kartą mačiau tokią didelę darbinę techniką. Sekundėlę pasijaučiau lyg tikrai būčiau Marse, šalia kosminės stoties.
Menčių klinčių karjeras... O gal Didysis kanjonas?

Jūros periodo atodanga. Panašu į lauko pavėsinę su laipteliais... Jei tik nusimanyčiau geologijoj, galbūt pakomentuočiau kažką daugiau...
Papasakokit! O kaip ir kur keliaujate jūs? 

Labanakt, 
Tautė.

Gydomasis badavimas...? TAIP! Jis egzistuoja!

Edita Esenku Šimkutė Tailande su kepenų valymo rinkinuku.

"Niekada negailėk maisto kitam!" - sakydavo tėtis;
"Valgyk, džiūsna tu mūsų..." - priekaištaudavo mama;
"Jūs tik pažiūrėkit, koks kaulų vyniotinis" - kartodavo močiutė...

Ir tai tik keletas frazių, ką girdėjau nuo mažų dienų...

Internete sklando įvairūs "MEMES" (lt. parodijos), kurios parodo, kaip močiutės nori mus prišerti, kad tik neliktume alkani... Mielieji, ar jūs žinot dėl ko, jos nori mus taip stipriai pavalgydinti, o  pas jas, šaldytuve niekuomet netrūksta maisto? KARAS, BADAS ir NEPRITEKLIUS. Viskas iš geros dūšios, jog tik mes nepajustume to, ką teko išgyventi senoliams. Iš esmės, maistas yra būtinoji sąlyga egzistencijai palaikyti... Tačiau suvokimą į maistą pradėjau keisti, kuomet keletą dienų neišlindau iš Editos puslapio ir tiesiog viską konspektavausi, jog turėčiau ir žinių, kad pati jas pritaikyčiau ir kad su jumis pasidalinčiau!

Jeigu kam įdomu, tai aš su batais.
Ne veltui, oi ne veltui yra sakoma, kad jaunystė tikra kvailystė... Ir tuoj sužinosite kodėl! Tačiau prieš pradedant, turiu klausimą... Ar ta mergina, kurią matote nuotraukoje jums atrodo stora? Na, dabar man irgi ne.. Bet kaip tie mano šarabanai susisuko - neturiu jokio supratimo. Hm... Dabar tai galėčiau traktuoti kaip kitų žmonių įtaką ir smegenų nepakankamumą. Socialiniuose tinkluose gražiausios merginos, žurnaluose - modeliai, draugės ir klasiokės jau seniausiai nebeturi spuogų ir džiaugiasi lygia oda, o aš - aukšta, pasikūprinus, riestanosė akiniuotė, kuri veidrodyje matė laaaaabai jau storą merginą... Užuot pasikalbėjus su vyresne sese ar mama dėl jausmų, nusprendžiau pati, drastiškai keisti maisto racioną... O jei tiksliau, išvis nieko nevalgyti, o jei ir valgyti - nesąmones (saldumynus, bandeles), gal net ir vandens negėriau... Ko pasekoje atsidūriau ligoninės priėmime su skrandžio opa... Praėjo keletas metų, o pasekmės jaučiasi iki šiol. Negaliu valgyti aštraus, sūraus, rūkyto, kepto maisto... Bėda ta, kad aš jį valgau, o po to atsiimu pilvelio skausmus. BET! Nepalyginsi su tuo skausmu, kuris buvo prieš keletą metų... Ir viskas dėl ko? Noro būti gražiai? Mano išvados: graži būsi, jei pilną smegenų komplektaciją turėsi, o ne tuščią skrandį su keliais saldainiais viduje.
Taigi, mielosios, viskas ką toliau perskaitysite - gerai apdorokite informaciją, nenerkit stačia galva taip kaip aš, nes pasekmės bus jaučiamos ilgaaai ir nuobodžiai... Informacija atrinkta, susandėliuota ir sudėliota... O prieš parašant šį straipsnį, teko ir galvą išūžti viso to iniciatorei Editai Esenku su įvairiausiais klausimais ar tai tikrai saugu, ar tai tikrai niekam nepakenks... Svarbiausia saugumas! 

Edita Esenku - internetinių puslapių įkūrėja, meditacijų,
badavimo sert. instruktorė.
Kaip jau žinia, dalyvauju moteriškumo iššūkyje (apie tai dar bus straipsnelis, galėsite paskaityti kaip man nesisekė ir sekėsi, haha), kur susipažinau su Edita Esenku Šimkute. Edita yra kelių puslapių įkūrėja, meditacijų, dao meilės praktikų, ciguno, badavimo sert. instruktorė. Galite ją sekti facebook platformoje, iš ties nuostabi moteris! Dalinasi savo darbais ir jų rezultatais, dar iki šiol stebiuosi, kaip viską suspėja padaryti, o paroj tik 24 valandos... Kalbai pasisukus apie badavimą - nustebau... Visą gyvenimą kištas maistas ir malonumu tapęs įprotis privertė susimąstyti, kad aš esu šiukšliadėžė su rankom, kojom ir galva ant pečių, tad paskutiniu metu, labai daug domėjausi apie mitybą ir gydomąjį badavimą!

VISI BADAUJA SAVAIP, TIK NIEKAS TO NEPRIPAŽĮSTA (nepastebi)!
Ilgai virškinosi ši informacija, nes tai atrodė neįmanoma!!! Tačiau ėmiau galvoti, ką aš pati darau, kai man būna bloga - skysčiai... skysčiai... ir dar kartą skysčiai! Nesinori jokio maisto apart vandens... Geriausiu atveju sriubos pora šaukštų suvalgau ir ties tuo mano valgymas baigiasi... Tad, visiškai pritariu Editos nuomonei, jog gamtoje badavimas yra visiškai natūralus procesas: apsirgęs šuo nebeėda, kol sveikata nepasitaiso. "Mūsų kūnas ir protas pailsi, kol mes miegame, o virškinimo sistema atsistato, kol mes badaujame" - teigia Edita.

SVARBU SUPRASTI, JOG BADAVIMAS YRA GYDOMASIS IR NEPRITEKLIAUS.
Na, daugelis (tikriausiai), manote, jog tai yra tiesiog išsiknisinėjimas ir nevertinimas to ką turite... Mielieji, tikriausiai galvojate tą patį ir apie vegetarus ir veganus... Eh! O būtų taip smagu, jei sugebėtumėte ne teisti, o pasidžiaugti, jog yra žmonių, kurie apie tai rašo, dalinasi savo įspūdžiai ir bando į gyvenimą atsinešti naujovių! Tęsiant toliau... Editos puslapyje radau, jog badavimas turi ir rūšį... Tai gali būti nepritekliaus (veda prie išsekimo ir mirties, šios rūšies žmonės savu noru nepasirenka) arba tai gali būti gydomasis (veda prie geros savijautos, o vėliau žmogus pats pajunta, kad jam badauti užtenka. Jei ši riba yra peržengiama - prasideda savęs sekinimas ir badas, kuris geresnės savijautos tikrai neatneš.) Tad šis visas straipsnis ir informacija būtent apie gydomąjį badavimą!!!

GYDOMASIS BADAVIMAS - kelias link geresnės savijautos.
Siūlau į tai žiūrėti, kaip į kelionę laivu - ilgai netrunka,
atneša gerų emocijų, o ir patirtis nauja.
Sakoma, jog žmogus yra didžiulė maisto atsargų saugykla... Kodėl gi jos nepanaudojus badavimo metu? Deja, tačiau mes patys susikuriame iliuzijas, kuriose maistas tampa malonumu, o ne poreikiu... Ir liūdniausia tai, kad tas malonumas - nenuvaldomas! Valgome viską lyg būtume šiukšliadėžės! Cha, mielieji, ir aš tokia esu!!! Tačiau norisi pradėt nuo smulkmenų, mažų žingsnelių, kurie nepadarytų vidinio šoko. Kiek yra tikinčių? Pakelkit rankas! Kaip paaiškintumėt pasnikus? Juk tai išsivalymai! Ne tik kūno, bet ir minčių... Dvasiškai, labai svarbūs. Primenantys apie susilaikymą nuo malonių dalykų ir pamokantys, jog puikiai galime išgyventi ir be to! Supraskit, didelė dalis visuomenės įgavo priklausomybę ne tik nuo daiktų, bet ir nuo maisto. Fek!

NEBESKANUS MAISTAS - IŠPINDĖJIMAS AR ŽENKLAS?
Kai buvome maži niekas neklausė ko mes norime, ką mes valgysime ir ką darysime. Buvo pasakyta, o tu tik spėk klausyt ir vykdyt. Tad, užaugus, turint didesnį žinių bagažą, galime leisti sau išsivalyti. Tai daryti galite, kuomet esat pakankamai subrendę, jog suprastumėt, kad tai ne konkursas ar lenktynės, nes prizų ir apdovanojimų už rekordus niekas nedalins. Puslapyje teigiama, kad apsivalymui reikia 1 - 3 metų su reguliariu badavimu (2 - 4 kartai per metus) ir taip tol, kol grįžtama į nepriekaištingą sveikatą. Tačiau ilgai badauti irgi nesveika! Nereikia peržengti ribos. Tai daryti yra saugu 5 - 7 dienas kas pusmetį, bus lengviau kūnui ir emociškai išsilaikyti. Taip pat rekomenduojama nekvailioti ir pasitarti su specialistu, jei nusprendėte badauti ilgiau negu 10 dienų. Na, o svarbiausia... Supraskit tai, jog vieno badavimo neužtenka, juk kūnas per dieną neužsiteršė - tai procesas. Pajuskit sveikos mitybos balansą klausant savo organizmo ir po badavimo neskubėkit grįžt prie nesveiko maisto, yra tam tikri normatyvai ir rekomendacijos ką daryti badavimui pasibaigus. Tikriausiai, geriausias jausmas, jog po badavimo sugrįžta alkis ir apetitas, o visas maistas pasidaro skanus! Tai tebuvo tik lašas jūroje, siūlau užsukti į šį puslapį ir sužinoti kur kas daugiau!

KLAUSIMAI - ATSAKYMAI
Kaip gi aš, nežiniukė, be klausimų apsieisiu... Visa tai pasirodė labai įdomi tema, nes apie tai absoliučiai nieko nežinojau ir buvau 100% įsitikinus, jog tai nesveika visais atvejais... Haha, taip maniau, pati nesuprasdama, jog badauju pagal tikėjimą ir sergant... Ot, tas siauras mąstymas! Taigi, desertui, siūlau paskaityti klausimus į kuriuos atsakė Edita.

Teko paskaityti, ne tik tavo puslapius, bet pasižiūrėti ir video filmukus - prabėgomis, tokiais kąsniais (na, ir viskas dėl laiko stokos...) Minėjai, kad esam užaugę ant lietinių blynų, manų košės, o dabar galime išsivalyti organizmą... Gal galėtum papasakot, iš kur atsirado susidomėjimas badavimu, Manteko Čijos mokymais ir visomis kitomis praktikomis? Koks lūžis atsitiko tavo gyvenime, jog pradėjai badauti? 
Kaip ir visos kitos mano veiklos, badavimas mano gyvenime atsirado labai natūraliai, tarsi įsiliejo į jį. Maždaug penkerius metus atgal, kai dar valgiau viską ir žengiau tik pirmuosius žingsnius medituodama ir užsiimdama daosių joga pagal meistro Manteko Čija sistemą, po eilinio pasivaikščiojimo miške radau įsisiurbusią erkę. Lyg ir nieko ypatingo, tokių atvejų būdavo ne vienas ir aš to niekaip nesureikšmindavau.
"Jei žmogus nori pradėti badavimą ir organizmo valymą,
aš galiu sudaryti individualų planą" - teigia Edita.
Tačiau praėjus mėnesiui erkės įkandimo vietoje pastebėjau didelį raudoną apskritimą, o apsilankiusi pas medikus sulaukiau diagnozės – Laimo liga. Man paskyrė trijų savaičių antibiotikų kursą, nors iki tol antibiotikų nebuvau vartojusi gerą dešimtmetį. Po šio kurso mano pilvas atsisakė normaliai dirbti: labai greitai priaugau svorio, traukė saldumynai, o pilvą pūsdavo nuo visko, ką tik suvalgydavau, net nuo vandens. Po keleto mėnesių ėmiau ieškoti internete šių mano negalavimų priežasčių, vartojau vaistinėje nupirktus probiotikus, bet man jie nepadėjo. Taip vieną dieną atradau, kad šiuos negalavimus sukėlė grybelis candida, kuris išveša organizme, kai žarnyne ženkliai sumažėja gerųjų bakterijų po antibiotikų vartojimo. Iškart nutraukiau cukraus ir kitų saldumynų vartojimą, išbraukiau iš savo meniu gliuteno turinčius produktus, karvės prieno produktus, ilgą laiką nevalgiau net bulvių, nes ir jos apsunkina virškinimą, puoliau gerti įvairius papildus, kurie turėtų žudyti kandidos grybelį. Efektas buvo, mano sveikata pradėjo taisytis, bet ne taip sparčiai kaip norėjosi. Jau metus praktikavau pagal kinų meistro Manteko Čija sistemą, daosių jogą ir meditaciją, moteriškas seksualines praktikas – šis mokymas į mano gyvenimą įnešė daugybę teigiamų pokyčių. Meistras yra parašęs daugiau nei 50 knygų, viena iš jų tuo metu papuolė į mano rankas labai laiku – tai buvo knyga apie organizmo detoksikacija. Būtent čia radau aprašytą tinkamo badavimo ir organizmo valymo schemą, įsigilinusi ėmiausi savo pirmojo 5 dienų badavimo ir jis buvo labai sėkmingas. Po 5 dienų badavimo ir 3 žarnyno valymų aš gerokai „nuskriaudžiau“ grybelį candidą ir mano sveikata pradėjo taisytis. Apsilankiusi pas meistrą Tailande jo mokymuose, dar labiau pagilinau žinias ir detoksikacijos klausimais, nes jie turi kliniką su tajų ir amerikiečių medikų komanda, pastarieji mielai atsakė į man iškilusius klausimus. Po pusmečio pakartojau badavimą, šįkart prie manęs prisijungė ir mano vyras – abu buvome labai patenkinti rezultatais. Mano žarnyne po antibiotikų vartojimo gerųjų bakterijų praktiškai nebuvo, be to jos išplaunamos ir žarnyno valymo metu, tad susiradau vienus geriausių pasaulyje probiotikų VIVOMIXX, kurie man kaskart padeda atstatyti žarnyno mikroflorą. Tiesą sakant, rekomendacijos draugams išaugo iki tiek, kad pati susitvarkiau visą reikalingą dokumentaciją (notifikavimas, higienos pasas), kad galėčiau jais prekiauti Lietuvoje ir ne taip seniai startavo mano el. parduotuvė - www.geriausiprobiotikai.lt Na, o kalbant apie badavimą, tai nepamenu, gal kokį ketvirtą kartą badaudama pradėjau savo patirtimi dalintis Facebook platformoje, sulaukiau didelio susidomėjimo, klausimų kaip aš tai darau ir pan., pamačiau, kad sugaištu daug laiko atrašinėdama kiekvienam ir prisėdusi per kelias dienas sukūriau savo puslapį www.badavimas.com. Jei žmogus nori pradėti badavimą ir organizmo valymą pagal šią sistemą, aš jam galiu sudaryti individualų badavimo planą.

Pasidalink, kas labiau domisi šiuo klausimu – moterys ar vyrai? Taipogi, viename filmuke minėjai, jog vyksi į Tailandą pas kinų meistrą Manteka Čiją į mokymus... Ar jie suteikia kokį nors „popierių“ (pažymėjimą), jog išklausei kursą ir esi kvalifikuota? Juk mūsų sistema prašyte prašo kvalifikacijos, nepaisant turimo žinių bagažo.
Pas meistrą Manteką Čija į mokymus važiuoju ne tik savo žinių pagilinimui, bet ir kvalifikacijos kėlimui. Jau kelerius metus esu sertifikuota dao praktikų instruktorė, t.y. turiu sertifikatą, kad galiu mokyti „Universal Healing Tao“ sistemos praktikų, į kurias įeina meditacija, cigunas, joga, seksualinės praktikos, taip pat viso to dalis yra ir detoksikacija, sveika mityba. Kaip ir joga, badavimu ir organizmo valymu domisi daugiau moterys, tačiau tikrai atsiranda ir susirūpinusių savo sveikata vyrų. Pasitaiko, kad vyrai nori pradėti savo gyvenimą nuo naujo lapo, t.y. pripažįsta, kad piktnaudžiauja alkoholiu, rūko, valgo greitą maistą ir nori badauti, kad atsikratyti jam pradėjusių trukdyti “senų programų”, nori pradėti gyventi sveikai ir turėti daugiau jėgų. Tačiau tokie atvejai vienetiniai, dažniausiai į mane kreipiasi moterys, kurios jau bando gyventi sveikai, daug veganų ir vegetarų turi problemų su virškinimu dėl priklausomybės nuo saldumynų. Dažnai sulaukiu atsiliepimų įveikus badavimą, kad žmonės nebenori grįžti prie saldumynų ir pyragaičių, badavimas išties duoda “restartą” (lt. perkrovimą) mūsų organizmui. Tiesiog nustoti valgyti saldumynus yra sunkiau, nei paprasčiausiai prie jų negrįžti po badavimo. Parazitai mūsų kūne diktuoja ką mums valgyti, išplovę tuos parazitus ir pamarinę badu mes pakeičiame savo mitybos įpročius iš esmės

Tiesa, taip pat rekomenduoji badauti su saiku, taip sakant – per daug neįsijausti į vaidmenį ir to nepaversti kažkokiomis lenktynėmis... Taigi, ar tokį kvailą badavimą galima pavadinti tiesioginiu keliu į pražūty?
Badavimas nelygus badavimui, todėl aš stengiuosi kuo dažniau vartoti terminą “gydomasis badavimas”, kad žmonėms būtų aiškiau, apie ką aš kalbu. Ilgas badavimas sausai ar vien tik vandeniu gali būti pražūtingas, tai dažnu atveju būna didelis stresas mūsų organizmui ir nervinei sistemai, todėl aš to nerekomenduoju. Visuomet sakau, kad valydamas žarnyną badavimo metu, žmogus gaus daug didesnį efektą, todėl 5-7 dienų badavimas yra pats tas, kad vis dar gerai jaustumėmės ir būtumėt nudirbę didelį darbą valant organizmą. Nėra jokio tikslo palaipsniui ilginti badavimus. Taip, jei žmogus pradeda nuo 1-2 dienų, tuomet jis po kelių savaičių jau gali pereiti prie 5-7 dienų badavimo, tačiau tai nereiškia, kad vėliau jis turėtų vėl kartoti. Mūsų kūnas badaujant apsivalo, tačiau mes taip pat netenkame jėgų, todėl labai svarbu yra atsistatymo laikotarpis (valgyti daug vitaminų turinčio maisto, sugerti probiotikų kursą). Badauti kas pusmetį yra idealu, ne per dažnai ir ne per retai. Jei žmogus kas kelias savaites badaus po savaitę, jis tiesiog alins ir sekins savo organizmą. Tokius atvejus galėčiau pateisinti nebent tada, kai žmogus serga išties labai rimta liga ir tai paskutinė galimybė „išsikrapštyti“. Tačiau paprastai 5 dienos du kartus metuose yra pats tas, sakau tą iš savo patirties. 

Beje, puslapyje buvo labai suprantamai parašyta, jog aplinkiniai turi didelę įtaką, dauguma sako, jog badaujant nusilpsi, bus tik blogiau ir žmogus dažnai pasirenka gyventi gyvenimą kaip ankščiau ir nieko nekeisti... Tačiau už akių neužkliuvo tavo artimųjų ar draugų, gal bendradarbių replikos.. Ką jie tau sakė? Palaikė ar buvo tie stereotipiniai žmonės, kurie manė, jog tai bus tik blogiau?
Kai aš ėmiausi pirmųjų savo badavimų, apie tai žinojo tik mano vyras. Mamai papasakojau tik po to, kai baigiau badavimą, nes nenorėjau, kad ji jaudintųsi. Kolegos darbe taip pat nieko nesuprato, kaip ir kodėl aš per kelis metus numečiau apie dešimt kilogramų. Todėl pati iš savo aplinkos nesulaukdavau jokių neigiamų replikų. Be abejo, mama labai susirūpino, kai pasakiau, kad badavau, bet juk tai buvo jau įveiktas periodas. Svarbiausia, sėkmingai įveiktas, tad jai neliko nieko kito kaip palaikyti mane. Po metų ji ir pati važiavo valytis žarnyno, tiesa be badavimo, tačiau ir nebadaujant žarnyno valymas turi didelį poveikį mūsų organizmo darbui. Kalbant apie kitus žmones, kuriems sudarau badavimo planus, tai jiems būna visaip. Pamenu vieną moterį, kuri man skambino susirūpinusi paskutiniąją, penktąją badavimo dieną po kepenų valymo. Ji viską įveikė sėkmingai, jautėsi kiek silpniau, nes kepenų valymas atima nemažai energijos, todėl norėjo anksti eiti miegoti, tačiau jos šeimos nariai jai neleido, nes bijojo dėl jos sveikatos. Moteriškei šeimos nariai įvarė tokį stresą, kad reikėtų telefonu nuraminti, juk ji jautėsi normaliai, tiesiog šeimos nariai jai įkalbėjo, kad ji turi jaustis blogai, nes penkias dienas nieko nevalgė ir neva tuoj numirs. Pameditavus jos emocijos stabilizavosi ir ji ramiai miegojo, kitą rytą pradėjo valgyti ir grįžo į normalų ritmą. Dėl neišmanymo žmonės gali pridaryti daugiau žalos nei naudos, badaujantis žmogus yra labai jautrus emociškai, jei jį spausite, kad jam bus blogai, jis pradės jaustis blogai arba bijos jaustis blogai, nes tai bus jam įkalbėta. Paprastai jei mes esame pozityve badaudami – viskas praeina kuo puikiausiai. Todėl nemaža dalis moterų man parašo, kad badauja tuo metu, kai vaikams mokyklinės atostogos – išveža pas močiutę dukrytę ir viena pati ramiai įveikia visą badavimo procesą.

Šiek tiek asmeninis klausimas ir gal kiek ne į temą, tačiau vis tiek – įdomu. Išnagrinėjau tik vieną tavo puslapį, o jų yra ir daugiau, kuri youtube filmukus, taip pat savo patirtimis daliniesi ir facebook platformoje... O kur dar žmonės, kuriems sudarinėji planus ir padedi „išsivalyti“, apie asmeninį gyvenimą net nekalbu... Atskleisk paslaptį, iš kur tiek laiko???
Užsiimdamas energetinėmis praktikomis žmogus turi daugiau energijos nei įprastą gyvenimą "darbas-namai-darbas" gyvenantis asmuo. Tai, kad mūsų energetinį lygį įtakoja emocijos – faktas. Negatyve gyvenantis, depresuojantis žmogus paprastai neturi energijos, neturi jėgų. Aš mokau moteris daosių seksualinių praktikų – tai tam tikros technikos, kaip mes galime seksualinę energiją transformuoti į gyvybinę energiją ir turėti daugiau jėgų. Trečias dalykas – mityba. Daug daržovių, vaisių, šviežias maistas, geriausia užauginta ūkininkų ar jūsų pačių, kuo didesnė maisto įvairovė – visa tai padeda išlaikyti tinkamą energijos lygį dienos bėgyje. Ir ketvirtas dalykas – reguliari kūno detoksikacija. Apvalę organizmą mes padedame jam funkcionuoti žymiai geriau, kaip kad “restartavus” (lt. perkrovus) kompiuterį jis veika daug sklandžiau. Džiaugiuosi, kad esu atradusi sritį, kur galiu skleistis, nes man rašymas, dalinimasis video, seminarų vedimas teikia daug džiaugsmo. Kadangi tai dar ir labai naudinga žmonėms ir sulaukiu atgalinio ryšio – džiaugsmas dvigubas.

Ir finale! Tikiuosi, jog jums buvo įdomu, nes man, tai tikras atradimas! Taip pat, tiems kam informacijos buvo per mažai (patikėkite manim, čia jos tikrai mažai), galite paskaitinėti ir štai čia:
Labanakt,
bandanti išsivalyti Tautė.

Ar esi dėkinga(s) gyvenimui?


Eilinį kartą susiduriu su didžiausia problema - įrašo pradžia. Visuomet stokoju idėjų ir net nenutuokiu kaip reikėtų jį pradėti! Galvoje sukasi kelios mintys: gal pradėti nuo paprastos išpažinties, gal pradėti nuo citatos ar tiesiog laukti stebuklo, kuris parašys nuostabiausius straipsnius už mane. Na, būkim biedni, bet teisingi, to stebuklo laukiu jau nežinau kiek dienų, tačiau galiu pasidžiaugti tik didėjančiomis peržiūromis, o ne straipsnių skaičiumi. Iš esmės, šiandien buvo mano nušvitimo diena, kai vėl supratau ko noriu iš gyvenimo ir koks jis nuostabus!!! Tad, štai! Padėka gyvenimui nuo manęs. Ar tokią esat parašę saviškiam?

S. Povilaitis visus padėkos žodžius sutalpino į dainą:

Dėkoju tau, gyvenime
Kad man buvai toks palankus
Kad tiek puikių žmonių
Kuriuos mylėt galiu
Aš sutikau savam kely

Draugams skiriu šią dainą aš
Už laimę augt ir tobulėt
Už šilumą širdžių
Už džiaugsmą būt kartu
Muziką, kurią girdžiu

O tie gūsingi vėjai permainų
Sustot neleis mums ir nurimt
Ir skirtas vienas tik gyvenimas
Neleidžia skęsti užmaršty

Likimas dar ne kartą lems
Ir skaudžiai klupti, ir pakilt
Išbandymų kely
Dažnai suklupt gali
Juk tik žmogus esi

Banguotas tas gyvenimas
Gal tuo yra toksai žavus
Kad naktį keis diena
O giedrą keis lietus
Ir laimės jausmas toks trapus

Na, o aš, savo ruožtu, pasistengsiu visa tai sutalpinti į šį straipsnį.  Na, kad būtų aiškiau, bandysiu paaiškint situaciją be pasiteisinimų: sėdėjau kurį laiką šiokiam tokiam mirties taške. Nieko nenorėjau, nieko nežinojau, nieko nemėgau ir man niekas nepatiko. Nieko nenorėjau žinoti, matyti, girdėti, skaityti ar net rašyti. Galėjau dieną iš dienos trinti kambario kampus su pižama ir tai būtų geriausia ką galėjau nuveikti per šias dienas. BET! Ši diena tiesiog nuostabi! Ji man atmerkė akis, kurios buvo užsimerkusios ir padėjo pamatyti tokius nuostabius dalykus, kuriuos praleidau būdama savo saugumo kevale. PATI, savo smegenėlėmis sugalvojau 30 dienų iššūkį, kuris kybo kažkur ore nepabaigtas ir neįvykdytas... Susigalvojau, jog man reikia prisijungti prie sijonų ir suknelių iššūkio - gavosi šnipštas! Mačiau tiek daug laimingų moterų, skaičiau tiek daug pozityvių komentarų, tačiau kažkur viduje, manyje žiojojo didelė skylė ir esu 100% įsitikinusi, jog tai nebuvo skrandžio opa. Aš tiesiog pasimečiau ir įvažiavau į kažkokį gyvenimo griovį, tačiau jis tuo ir žavi, jog visada galiu pasirinkti: ar toliau slėptis griovyje, kol niekas nepamatė ir nepradėjo ieškoti ar klausinėti, arba galiu išlipti ir sakyti, kad štai ir aš! Ir daug ko nepadariau, daug neįvykdžiau, tad štai aš čia, vėl stoviu ant kelio ir galiu pradėti eiti! Tad, noriu papasakoti, kas šiandien man atsitiko, jog skraidau padebesiais ir neinu miegot, o rašau straipsnį! Haha, šiandien būtent viena iš daugelio dienų, kai galiu išrėkt pasauliui koks jis nuostabus.
PASIKLYDIMAS. Pažįstamas žodis, artimas jausmas, gerai žinoma situacija. Tikriausiai, jei nebūtume šiek tiek pasiklydę, nebūtų man ir nušvitimo, ko pasekoje, nebūtų ir šio straipsnio. Na, šis pasiklydimas buvo tiesiogine prasme. Dienos planas buvo labai aiškus! Iš Kauno važiavome į Splash wake parką (ačiū už nerealų aptarnavimą!!! Jis buvo nuostabus!) Vilniuje. Vėliau maniškis išbandė Lambordžinio galią miesto gatvėse, o po to atsidūrėme ir Akropolyje. Maža ir gėdinga paslaptis, per visus 20 gyvenimo metų, šiandien buvo ta diena, kai mano kojos pirmą kartą ten įžengė... Na, nenukrypstant nuo temos - turėjom pavalgyti ir važiuoti pasivaikščioti arba į Bernardinų sodą, arba į Trakus... Nusprendę nesimalti miesto šurmuly - patraukėm link Trakų, o bevažiuojant kelionės tikslas pasikeitė, nes norėjom aplankyti Užutrakio dvarą, tad pačiuose Trakuose net nestojom... Ir štai čia prasidėjo visas smagumas! Kastytis pravažiavo įvažiavimą dvaro link, ir nusipjovėm kažkur į lankas... Nelabai supratau, kaip čia taip atsitiko, juk jis moka kelią puikiai, bet va... Ėmė ir atsitiko! Laimei, XXI - ojo amžiaus technologijos turi "google maps", kuris greitai parodė kelią, teko grįžti per kažkokias sodų bendrijas ir atradom nuostabų Angelų kalną! Užuot klaidžioje, paklausėm navigacijos nurodymų ir bevažiuojant sustojom pasižiūrėti, kas ten per stulpai iš arčiau. Net saulė skverbėsi pro debesis! Kažkokia magiška vieta, tačiau skaitykit toliau! Šioje vietoje yra kelios dešimtys milžiniškų Angelų, kurie turi savo paskirti... Globoja ir atsako vis už skirtingus dalykus, o aplink juos - apstu mažų Angeliukų, kuriuos atneša žmonės! Nei aš, nei Kastytis nežinojome, jog tokia nuostabi vieta egzistuoja. Atėjus čia, iškart nusišypsojome, maloniai pasibuvome ir pakalbėjome, tvyro tikrai maloni aura aplink... Šioje kalvoje malonu būti, joje gausu suoliukų, kur gali prisėsti ir pasimėgauti šiuo momentu... Gaila tik vieno, jog nežinojome apie šią vietą ir neturėjome jokio angeliuko. Mielai jį būtume palikę, lai mus saugo! Tad ką jūs manot... Jei tik nebūtume pražiopsoję įvažiavimo, nebūtume aptikę šios nuostabios vietos! Haha, siūlau ir jums neaplenkti šios kalvos, važiuojant link Užutrakio ar Trakų pusės... Ši vieta - NUOSTABI! Net jei ir neturėsit angeliuko - pasidžiaugsit fantastiška aplinka.
ATRADIMAS. Būna man, o gal ir jums, aš nežinau, tokių akimirkų, kai aš žinau atsakymą, tačiau kažkur pasąmonės užkaboriuose, jį slepiu nuo savęs ir sakau "nežinau" kaip užstrigus plokštelė. Dažnai pasirenku lengvesnį kelią nežinoti, nei krapštytis ir ieškoti atsakymo... Šiandien buvo to puikus pavyzdys ir įrodymas, kaip dažnai apgaudinėju save. Keletą savaičių neturiu ramybės... Pradedu rašyti straipsnius, ištrinu, rašau per naują, koreguoju, taisau, ieškau žodžių viskam apibūdinti, o tekstas gaunasi nei du, nei penkiolika. Na, mano rašliavas ir taip sunku skaityti, suprasti, o čia skaitau ką parašiau ir net PATI NESUPRANTU... Tinklarašty tylu, ramu... Nieko nepublikuoju, išvis dingo noras rašyti... Ir nesupratau kodėl, tad visą laiką sakydavau sau "nežinau"... Na taip, teisingai Vytaute, juk tai lengviausia padaryti! Šioje kalvoje atėjo nušvitimas... Pamenu, jog ankščiau aš knygų neskaitydavau, aš jas griauždavau konvejerio būdu, nespėjau į biblioteką lakstyti - joje galėjau gyventi!!! Na... Dabar tuo pasigirti negaliu... Galiu tik pasidžiaugti žmonėmis, kurie kuriasi įvairius bookstagram'us, rašo knygų apžvalgas ir skaito jas! Tada aš supratau, jog man yra GĖDA... Socialiniuose tinkluose seku žmones, kurie tobulėja, nepaleidžia knygos iš rankų, rašo blogus ar užsiima kūrybine veikla - jie mano pavyzdys, motyvacijos pliūpsnis ir spyris į užpakalį... Na... gėda dėl to, jog ir aš tokia esu, tik vienas didelis BET... Aš nebeskaitau tiek knygų.. Mano žodynas yra skurdus, aš neberandu sinonimų, man jų tenka ieškoti įvairiuose žodynuose... Viso to pasekoje, užsidėjo toks rašymo blokas, kad išvis apleidau tinklaraštį, o jis man teikė tiek daug malonumo!!! Na, nieko nepadarysi, svarbu jog tai supratau.. O prieš tai suprantant, mano brangiausiasis, nupirko man knygą! Nuostabi diena!!! PAGALBA. Visai neseniai iš Akmenės į Kauną grįžom su nuotykiais... Apie tai parašysiu dar straipsnį, tačiau šiandien supratau, kokia pagalba yra svarbi, ypač, kai sugesta automobilis, o tu nieko apie jį neišmanai!!! Taigi, nuo Angelų kalvos pajudėjom link Užutrakio dvaro... Nuvažiavę pasivaikščiojom, pasibuvom gryname ore... Kadangi jau spaudė laikas ir laukė kelias namo, nutipenom iki automobilio ir važiavom... Tačiau visai netoli!!! Pavažiavę vos kelis kilometrus nuo dvaro mus sustabdė ančių pulkas einantis per kelią! Juk nevažiuosi ant gyvo sutvėrimo. Belaukiant kol antys praeis užmatėm dešinėje pusėje mojuojančias moteris ir einančias link automobilio, iš ties, ta sekundė buvo nejauki, tačiau atsidariau dureles... Jos prašėsi pagalbos, nes neužsikūrė jų automobilis... Na ką, visai pažįstama situacija... Kaip sugebėjom, taip padėjom... Tad, jei kažkokiu stebuklingu būdu bent viena iš jūsų kompanijos skaito šį straipsnį! Labai ačiū už vaišes, nuostabų prisiminimą ir gerą emociją! P. S. pamiršom pasveikinti jūsų susibūrimo jubiliatę su gimtadieniu! Tad, sveikinam dabar ir tikimės, jog neprailgo kelionė iki Vilniaus, nes mes į Kauną grįžom gerai. Na, grįžtant prie temos - pagalba... Automobilis buvo užkurtas! Tikriausiai gavom karmos taškų, haha.

Tad, ačiū, gyvenime, jog esi toks nuostabus, pilnas netikėtumų ir siurprizų! Atrodo viena diena, o tiek visko nuostabaus nutiko. Na, o kaip jūs? Ar matėt tą klausimą įžanginėj pastraipoj? (Ar esat parašę  padėką saviškiam gyvenimui?)

Labanakt,
Tautė.

Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. 4 lygis.

Žinot, kuomet eini į mokyklą, supranti, kad visi turi tą patį tikslą - ją kuo greičiau pabaigti... O tada šalia eina ir kiti poreikiai - susirasti bičiulių, praleisti smagiai laiką, kažko išmokti, pažinti mūsų pasaulį ir įvairias mokslo šakas... Tačiau visus 12 metų, norisi kuo greičiau iš ten pasprukti! Atrodo, kad trini užpakalį į suolą, o pabaigos kaip nėr, taip nėr. Tačiau, kuomet ta pabaiga ateina, nebežinai ką daryti, kaip elgtis... Visas balaganas, kuris truko ištisus metus baigėsi - daugiau jokių pamokų, pastabų, pavaduotojos prikaišiojimų dėl uniformos nebuvimo, istorijos mokytojos pašaipų apie pabaigtą bakalaurą (nors aš pati kalta, jog į jos pamokas neidavau) ir begalės kitų dalykų... Tiek laiko trukusi audra nurimo... Beliko tik faktas, jog buvome taip pripratę prie šios audros ir nuolatinio šokio lietuje, jog nebežinojome ką daryti pasirodžius Saulei, bent jau aš, tai tikrai. Tai va, taip mielieji, praėjo 12 metų mokykloje... Lygiai taip pat jaučiausi ir po 30 dienų su ONBO. Atrodė, kad tai truks amžinai, tačiau paskutinis susitikimas buvo šiek tiek liūdnas, nes ši nuostabi mankštelė, kuri judino mano smegenų vingius baigėsi... Ir 31 - ąją dieną buvo keista, neprisėsti prie kompiuterio, neįsijungti ONBO ir nesikrauti tam tikros informacijos į galvelę. Na ką, skaitykit kaip man sekėsi paskutiniame lygyje ir sužinosite ar ši kelionė, tobulėjimo keliu, buvo vykusi!

P.S. straipsnio pabaigoje, jūsų laukia staigmena!

IŠSPAUSTI IŠ GYVENIMO MAKSIMUMĄ!
Štai ko aš mokiausi susitikimų metu. Maksimalizmo... Ir ne šiaip "tep lep", o tokio, kuriuo galėčiau pasigirti, visam Pasauliui. Išrėkti, kad man pavyko, jog aš tai padariau, nors jūs šmeižėt, nepritarėt, bet aš pasiekiau tai, ko norėjau! Į šią maksimumo programą įėjo įvairių dalykų: akistatos su savimi, įvairūs palyginimai (jie leido suprasti, kad mes patys apsunkinam savo gyvenimą ir tik patys sau trukdom pasiekti tai ko iš tiesų norime), motyvacijos pliūpsniai, pilni išminties straipsniai ir nuolatinis darbas su savimi, judant viena kryptimi, nesiblaškant... Svarbiausia, gebėjimas tobulėti, mokytis, dirbti ir atsipalaiduoti vienu metu! 
Niekuomet nesupratau dėl ko aš esu tokia lėtapėdė. Visi žmonės aplink mane, ateina į kavinę ir vos tik gavę maistą jį sušlamščia - suėda iki paskutinių trupinių... O aš vis dar sėdžiu su puse porcijos ir valgau. Stengdavausi, kuo greičiau prisikimšti ir aš! (ot bandos jausmas...) Labai jausdavau didelį diskomfortą, galvodavau, kad esu kvaila, nemoku greitai prisikišti ir judėti toliau, stabdau eismą, su savo valgymo įpročiais... Na, ką jūs galvojat? ONBO man padėjo suprasti vieną dalyką... Aš nuo pat mažens mėgaujuosi maistu!!! Net jei savo laimingus makaronus valgau dieną iš dienos ir neskubu, nors tas skonis iki skausmo pažįstamas - aš tikrai moku pasimėgauti kiekvienu kąsneliu ar gurkšneliu! Gebu susistabdyti akimirką, būti ČIA ir DABAR. Jūs tik pabandykit - nuostabus jausmas! Kaip sakoma - viskas tavo rankose... Ne ne, mielieji, visas laikas jūsų rankose. Net jei ir beprotišką dieną apturėtumėt, vaikai plaukus nuo galvos rautų, atsiminkit, jog gebėjimas pasimėgauti smulkmenomis ir įprastais dalykais, padaro dieną - ypatinga.

4 LYGIO PASIEKIMAI
Jame apturėjau 12 susitikimų su treneriais... Na, kviečiu pašniukštinėti kaip praėjo mano paskutinieji ONBO susitikimai, tačiau tikrai ne paskutiniai su pačia savimi.
Normaliam gyvenime, žmonės turi kamštines lentas...
Na, o mes - duris ant kurių klijuojame visą "buhalteriją".
Tad labai trumpai. Matot tą leidimą gyventi ir elgtis kaip
nori? Labai džiaugiausi, kuomet jį gavau... Tačiau tereikėjo
šiek tiek laiko ir vieno iš susitikimų, jog kai ką suprasčiau.
Tai buvo pati lengviausia misija....

19 susitikimas: Mano dienos tikslas - 65% Supratau šiokią tokią problemėlę, kuri man dažnai pakiša koją įvairiose situacijose. Mėgstu pakalbėti. Geriau liksiu alkana, bet pakalbėjus... Ypač, jei turiu ką pasakyti... Haha, štai čia mano mielieji draugai, nepasimaukit kaip kad aš - daugiau kalbu, negu darau... O turėtų būti atvirkščiai! 
20 susitikimas: Mano dienos tikslas - 63% Matot skaičiukus 63? Tai va toks mano pasitikėjimas... Kaip jaunos merginos, sakyčiau kiek mažokas... Akių draskymo lygio tikrai nesiekiantis, bet yra kur pasispausti. Ir viskas dėl ko? Dėl to, jog per mažai skyriau sau laiko.
21 susitikimas: Mano dienos tikslas - 63% Vėlgi, šio susitikimo metu supratau, kad noras begalinis, einu lyg ir gera kryptimi, potencialo netrūksta, bet vis pasikišu sau koją, jog galėčiau sėkmingai judėti toliau.
22 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Tai, mano mielieji, buvo apie laisvę... Kone kiekvienam straipsnyje vis užsimenu apie tai, jog laisvė - man labai svarbus dalykas... Tad prašom, testo rezultatai parodė, kokia ji man aktuali.
23 susitikimas: Mano dienos tikslas - 65% Nežinau, kaip gražiai apibūdinti šį susitikimą ir tokį rezultatą... Manau, jog dažnas turi šią problemą, tačiau ne visi nori pripažinti. Gyvename tokioje aplinkoje, kurioje visko apstu... Gali rasti tai ko širdis geidžia, o jei dar viską atliksi tinkamai, tai gali ir naują dviratį išrasti, BET! Mes nepastebime gražių dalykų... Juos pamatome tik tada, kai jie yra prieš pat mūsų nosis... Ne išimtis ir aš, reikia padirbėti atidumo klausimu.
24 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Iš tiesų, po susitikimo parodžiau rezultatus savo draugui. Jis pradėjo juoktis ir pasakė "nu jo... tiksliai". Žinot kodėl? Kuomet įvyksta barnis, esu ta, kuri ramiai sau sėdi ir nekalba. Jokių isterijų, jokių šauksmų, jokios reakcijos - nulis emocijų. Amžina tyla, lyg kas būtų mane išjungę... Tylos metu, galvoju apie visai kitokius dalykus, mintimis keliauju... Ir tai buvo apie ramybę, testas parodė, jog esu ramybės meistrė! Beliko atrasti harmoniją, sutapatinti veiksmus su mintimis ir bus fantastiška!
25 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Citata iš susitikimo: "Esi laisvas tik tiek, kiek leidi sau jaustis laisvai." Ir žinokit kaip pirštu į akį! Vėl apie, mano brangiausiąją laisvę ir jos svarbą.
ONBO pasirūpins, jog skaitytumėt naudingus tekstus ir
pasirūpins įkvepiančiomis citatomis!
26 susitikimas: Mano dienos tikslas - 97% Kuomet kalba pasisuka apie vaikus, šeimą, ateitį - mane stipriai užkabina... Galiu neturėti aukščiausių pareigų, galiu gyventi susispaudus mažame bute, tačiau kuomet kalba pasisuka apie mano ateities vaikus - wow, tai stipru! Noriu suteikti jiems viską, ką galiu geriausiai ir tai tampa puikia motyvacija kažko siekiant... Šis susitikimas ėjo koja kojon su man aktualia tema - šeima... Kaip vaikai išmoks būti laimingi, jeigu matys susiraukusius tėvus? Reikia tapti tokiu, kokiu norėtum, kad vaikams būtum pavyzdys... Buvo dar ir daugiau klausimų ir pavyzdžių, tai tik keletas, juk visko nesurašysiu... BET! Gavau labai suktą klausimą, kurį galiu užduoti ir jums... Tiesa, jis man ilgai nedavė ramybės... Ką tas vaikas, kuriuo kažkada buvai, pasakytų apie žmogų, kuriuo kažkada tapai?
27 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Šiek tiek apie atvirumą... Manau, jog viskas pavyko sklandžiai ir sąžinė rami... Aukštas rezultatas, tai tik dar vienas įrodymas, jog nustojau meluoti SAU ir kitiems.
28 susitikimas: Mano dienos tikslas - 50% Nors esu sąžininga ir atvira, tačiau labiausiai koją pakišo tai, jog vis dar neišmokau mėgautis dalykais! Esu pasiklydusi, nes siekiant svajonių tiesiog pamiršau pasimėgauti pačiu procesu!
29 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Pamenate, kai ankstesniuose straipsniuose minėjau, jog Onbo priverčia pasijusti it mokyklos suole per kontrolinį... Na, vis dar galiu pasakyti, jog esu stropi mokinė!
30 susitikimas: Mano dienos tikslas - 100% Tai buvo paskutinis taškas kelionėje kartu su ONBO, dabar teks eiti vienai... Tikslą pasiekiau, nes pasirinkau didžiausią iššūkį - paklausiau mokymų ir stengiuosi išspausti maksimumą. 

KĄ NORĖČIAU PASAKYTI, BET DAR NEPASAKIAU... JEI IR SAKIAU - NEATSIMENU.
Iš pradžių tai atrodys lengva, tačiau būkit pasiruošę nuolatiniam darbui su savimi... ONBO trunka tik 30 dienų, tačiau jūs gyvensite kur kas ilgiau... Visas darbas nenueis šuniui ant uodegos, jūs jį jausite visur ir visada, jei tik nenustosite su savimi dirbti. Kadangi, tai nėra taip lengva, kaip atrodė, šiame pranešime daviau keletą patarimų... Jei tingite jį skaityti pasakysiu vieną, mano nuomone - svarbiausią. Būkite atviri atlikdami testus... ONBO sistema buvo padaryta ne iš piršto. Ji paruošta taip, kad būtent jūs pasiektumėte geriausius rezultatus... Ir juos reikia pasiekti žymint ne tokius atsakymus, kad jie jums garantuotų 100% dienos tikslą, bet tokį, kad žinotumėt kur darot klaidas ir ko galite pasimokyti... Visa medžiaga ne tik kruopščiai susisteminta, bet ir puikiai pateikta, suprantama visiems, kurie nuoširdžiai nori pokyčių.

FUN FACT (lt. linksmas faktas)
Rašau atvirą tinklraštį... Labai dvejojau ar tai paminėti ar ne, juk galima ir apsieiti.. Bet kokia gi būsiu aš, be savo visų išpažinčių! Taigi... Turiu tokį kvailą įprotį (gal ir geras, nežinau, tik atimantis laiko) - visada viską ir visur užsirašinėju. Tokiu būdu geriausiai įsimenu informaciją. Na, kaip supratote, ne išimtis ir Onbo mokymai. Griebiau savo užrašinę ir pradėjau rašyti... Pasižymėdavau įvairias pastabas, ką paminėsiu rašydama straipsniuose. Pasižymėdavau ir tai, kas aktualu man - saviugdos kely... Pasižymėjau ir savo gėdą... Haha. Esu užsisukus savam rate, nežiūriu televizoriaus, ilgai nemirkstu facebook'e, mieliau bendrauju gyvai ir darau tai kas man patinka... Nesidomiu garsenybių gyvenimais, man neįdomu kas atsitiko seime ir daugelį kitų dalykų tiesiog praleidžiu, nes esu per daug įnikus į savo asmeninius dalykus... Ir ką gi jūs manot... Praėjo vienas susitikimas, daugelis atsakymų buvo susijęs su Alex Monaco, praėjo dar keli susitikimai - atsakymų pasirinkimų su Alex Monaco vis dar apstu... Nesupratau iš pradžių kas jis per vienas, kad jis taip dažnai minimas... Na tai ką, aš ir pasižymėjau, kad net nežinojau kas jis per vienas.. Galvojau, gal šiaip, dar vienas susireikšminęs šios Žemės pilietis, tačiau pasidomėjus supratau, jog esu akla kaip apendicitas. Juk tai iš ties žmogus, kuris gali tapti pavyzdžiu bet kuriam! Tad, finale - ONBO dėka atradau Alex Monaco tinklaraštį, kuriame vis paskaitinėju įvairius straipsnius. 

ATEITIES TIKSLAI
Na, aš jau įsikėliau kito mėnesio tikslus... Tarp jų yra vienas punktas, kuris nurodo - iš naujo patirti ONBO malonumus ir pasižiūrėti ar pavyko pakeisti mąstymą, palyginti rezultatus. Iš tiesų, net ir iššūkio metu, karts nuo karto grįždavau prie ankstesnių susitikimų - rezultatai visada buvo geresni... Ehh, kai įdėjau tiek darbo, laiko, pastangų - sustoti tobulėti visai nesinori. Aš jau žengiau svarbesnius žingsnelius, pradėjau ne tik skaityti - pradėjau daryti, dėl to esu dėkinga Onbo komandai ir jų paruoštai sistemai... Jei tik bus antrasis sezonas, su nekantrumu jo lauksiu ir vėl eisiu į pokyčius kartu su savo asmeniniais treneriais!

P.S.
Jei susitikimų metu turėsite mažus rezultatus - nenusiminkite! Tai tik priežastis ir pastūmėjimas eiti teisingu keliu! Iš to verta pasimokyti.. Tačiau jeigu atsitiko priešingai - turite gerus ir puikius susitikimų rezultatus, neužrieskite savo nosies - nematysite kur eiti! Rezultatai neparodo, koks nuostabus žmogus esi... Jie parodo, jog einu tinkama linkme, priimi teisingus sprendimus ir VISADA turi kur tobulėti.

STAIGMENA
Ne viskas gyvenime pinigais klota, bet kartais taip nutinka, jog daug ko nepabandome dėl pinigėlių stokos... Žinoma, atsiras tokių, kurie sakys, kad jei nori viskas įmanoma.. Taip žinoma, visiškai pritariu jums ir dar galiu papildyti, jog viskas priklauso tik nuo jūsų, BET! Mes Lietuviai mėgstam dovanas, mėgstam nuolaidas... Tad ta proga, užsakymo metu įvedus kodą: protingosprinceses gausite 18% nuolaidą! Skamba labai šauniai ir atrodo patraukliai, tad jei tik norit išbandyti tai, apie ką aš čia kalbėjau kelias savaites ir nedaviau jums ramybės - labai kviečiu, tai neįkainojama patirtis! O jei dar su nuolaida...  Sėkmės ir kantrybės!

Labanakt,
Tautė.

GYVENTI. MYLĖTI. MELSTIS. Arba - nežinau kaip pavadinti šį straipsnį.

Žinot. Vienam ateina genialios mintys tualete, kitiem bemiegant ar priešingai - negalint užmigti... Na, o aš... Aš kaip visada - vis dar savam stiliuj. Gaunu motyvacijos ir idėjų kažką rašyti tuomet, kai pati jaučiuosi lyg indas pripildytas informacijos. Šiandien esu pripildyta daug pozityvių minčių, dėl kurių gimsta meilė rašyti... Na, kaip ir daugelis straipsnių - rašyti ne į stalčių, ne priverstinai, kaip kad kartais dariau su iššūkio temomis, tačiau rašyti čia ir dabar - jums ir sau. Jums, jog pasisemtumėt kažkokių idėjų, jei tik turit saviugdos samtį, o man - jog nepamirščiau dėl ko visa tai darau ir kokiu keliu einu. Iš šitos palaimos ir džiaugsmo rašyti, noriu pasidalinti tokia tema, kuriai pavadinimo niekaip nesugalvoju... Dažniausiai prieš rašant straipsnius, įrašo antraštė jau šviečia kaip mano ryža galva, BET! Plaukai nebe ryži, nebėra kam šviesti, o ir įrašo antraštės nėra...

O jums būna, kad garuojat iš pykčio kaip Žemė?

Taip jau nutinka, kad gyvenimas nėra rožėm klotas, pasitaiko ir spyglių... Ir ačiū Dievui, jog jų yra, nes kitaip būtume apakinti laimės, gerų emocijų ir nuostabių prisiminimų dėl kurių visi vemtume vaivorykštėmis. BET! Vaivorykštėmis mes nevemiam, esam paprasti mirtingieji, tačiau labai skirtingi... Kuomet gyvenimas pameta keletą spygliukų, o po to visą tuntą didelių spyglių, kažkaip stebuklingai nusileidžiame ant Žemės. Tačiau aplanko kita mintis, kodėl mes esame skirtingi, jeigu dauguma elgiasi kaip banda??? Teko sudalyvauti Kaišiadorių Vienybės šventėje. V. Bareikis nulipo nuo scenos ir sakė, jog koncertas nesitęs, jei tik žmonės neatsistos... Staiga, puikiai įsipatoginę žmonės, kurie sėdėjo ilgą laiką, pradėjo kelti savo subines iš vietos... Hmm... Kodėl jie taip darė? Susigėdo? Ar bandos jausmas? Viskas labai paprasta... Štai čia ir prasideda skirtingi žmonės. Paimkime 10 ponų x ir 1 poną y... Jie visi panašus... Ta pati kūno sandara, tie patys organai, tačiau skiriasi vienu dalyku. Ponas y turi intelektą, o kartu su intelektu, turi ir galią valdyti kitus 10 ponų x. Suprantat link ko aš linkstu? Perkelkime tai į paprastą, visiems žinoma pavyzdį, kurį neseniai perskaičiau ir jis man sukėlė didelį sumišimą galvoje. JUOKINGIAUSIA TAI, KAD VISI TAI ŽINOME, TAČIAU NIEKADA APIE TAI NESUSIMĄSTĖME!!! Na, pasakykit jūs man, kodėl visa galvijų banda paklūsta vienam berniukui? Juk jaučio ragai, galėtų perverti kiaurai berniuko kūną, tačiau jie jo klauso... Galvijai yra kur kas didesni ir stipresni už mažą berniuką, tačiau jie vis tiek jo klauso... INTELEKTAS! Berniukas turi intelektą, tikslą - pervesti galvijus iš taško A į tašką B... Berniukas mąstanti būtybė... O tokių žmonių bandų it galvijai - apstu! Nenori mąstyti, galvoti, jausti, tobulėti... Jie viską žino, jiems viskas yra gerai taip kaip yra ir net patys nesupranta, jog tokiu būdu pavirsta į biorobotą stovintį Vienybės šventėje, nes Bareikis taip pasakė... 

Gerai, toliau kalbant apie tuos spyglius... Šiandien supratau ir galutinai patvirtinau sau mintyse, kodėl man yra svarbi Lietuva, kodėl man yra svarbūs santykiai ir kodėl aš tikiu į Dievą. Tai yra tie dalykai į kuriuos aš atsigręžiu, kuomet man labiausiai reikia palaikymo, atsakymo, draugijos, kuomet man reikia išminties. 

Laiminga aš, būdama Lietuvoje.
LIETUVA. Kuomet teko svečiuotis užsienyje ir bendrauti su daugybe kitos tautybės žmonių... Frazė "Labas, aš Vytautė ir esu iš Lietuvos" buvo vos ne kiekvieno pokalbio pradžia su nauju žmogumi. Daugelis net nežinojo kur ta Lietuva yra ir nežinojo apie jos egzistavimą, štai čia galime paploti užsienio geografijos mokytojams! Nors tiesą sakant aš pati nežinojau, jog egzistuoja Islandija iki tol, kol ten pati nenuvažiavau... Bet čia tik dėl to, jog per geografijos pamokas kiekvieną kontrolinį nusirašinėjau, tačiau čia jau kita tema! Na... Žmonės su kuriais bendravau buvo iš pakankamai žinomų valstybių, tad jei gerai pamenu, taip ir nepaklausiau kur ta tavo šalis yra, nes plius minus - žinojau... Priešingai nei jiems, man tekdavo papasakoti apie Lietuvėlę... Na ir ką čia gali daug priburti Lietuvos paauglė, kuriai rūpi patūsint, gerai praleist laiką ir repas veža, yo! Tai viskas ką pasakojau žmonėms, tai buvo, jog mūsų tauta myli krepšinį, turim didelius miškus, nuostabią gamtą irrrr... STOP. Čia visos žinios baigiasi. Tačiau šiandien, jei tik tektų papasakot apie Lietuvą, aš pasakyčiau, jog tai šalis, kurioje yra mano namai. Šalis gausi tradicijomis, nuostabia etnografija, stipria praeitimi. Tai yra dalis manęs, nes aš gyvenu šalyje, kurioje noriu pasenti, praleisti gražiausias ir įsimintiniausias akimirkas gyvenime. Taip, aš nežinau kitų šalių paveldų, nesu jų mačiusi, tačiau 100% esu įsitikinusi, jog Lietuva visada bus mano namai kad ir kokia čia bebūtų ekonominė situacija. Ką norit tą sakykit, mėtykit į mane akmenis, tačiau tai yra ta šalis, kuri mane priėmė, kurios Žeme aš vaikščioju, kuri mokė mane apie savo tradicijas ir kitus dalykus. Iš tiesų, mes turime tiek nuostabių dalykų savo šalyje, kurie mus tiesiogine to žodžio prasme kažko moko. Pasižiūrėkit... Lietuva, ji tokia sena... Nė vienas lietuvis nėra nugyvenęs tiek metų, kiek ji. Kokią ji patirtį yra sukaupusi. Atraskit gyvenimo džiaugsmus - atsisukite į savo šalį, gilinkitės į tradicijas, domėkitės senesnių žmonių išmintimi, kurie taip pat lietuviai! Tai nuostabu, mūsų šalis nuostabi, tačiau ar tai vertiname? Ei, jei skaitai šį tekstą, tikriausiai esi iš tokios pat šalies kaip ir aš! Paklausk savęs asmeniškai, ko tu išmokai iš Lietuvos, kokios patirties pasisėmei? 

Du ožiukai, netobuluose santykiuose, tačiau
tobulėjimo kely.
SANTYKIAI. Myliu tėtį, myliu mamą ir brolį su sese myliu, jų antras puses, o jų vaikus - labiausiai. Tačiau gyvenime priėjau tokį momentą, kuriame pati turiu kurti savo santykius, ko pasekoje - turėsiu laimingą šeimą. Ši tema yra nesibaigianti, šios temos tikriausiai niekada neišsemsiu, joje tobulėti galima iki grabo, tačiau keletą pastebėjimų turiu ir aš. Gamta taip jau surėdyta, kad vyras traukia moterį, o moteris - vyrą. Žinoma, yra ir kovotojų prieš tą gamtą apie kuriuos net nekalbėsiu ir pasirinksiu išlikti humaniška ir nesmerkianti, tačiau tas "juokelis" susilaukus dukros: "linkiu turėti gerą žentą", kuo toliau, tuo labiau darosi baisesnis, nes matom, kaip visuomenė nusivažiuoja iki galutinių iškrypimų. Na, nenoriu išsiplėsti, kiekvienam savo, o ir aš pati ne P. Gražulis. Dviejų lyčių santykiai, jei tiksliau - dviejų skirtingų lyčių santykiai. Nekalbu apie meilės kalbas, kurios gali padėti pažinti jūsų antrąją pusę. Nekalbu apie tas knygas, kurias perskaitot, analizuodami savo santykius, tačiau informaciją įsisavinat trumpalaikėje atmintyje ir vėliau pamirštat. Nekalbu ir apie seminarus ar tiesiog nuolatinį darbą. Kalbu apie nuolankumą. Senai pamirštas dalykas, kai kuriems net nepažįstamas. Kalba neina apie vergystes ar tarnavimus, omeny turiu nuolankumą - gebėjimą padėti, padaryti kažką neprašant atsako. Tai puikus žmogaus pripažinimo pavyzdys, kuriame galima suvokti, jog ši asmenybė yra mano bendrakeleivis, mes esame lygūs, mes turime tiek pat atsakomybių. Mano mama dažnai būna sunerimusi, kodėl mano vyras tvarko kambarį? Keista ar ne? Tačiau prieiname prie tokio dalyko kaip pagalba, tas pats nuolankumas, nuleidžiant vyrišką ego ir darant moteriškus darbus, kaip tai svarbu man? LABAI. Kokia dėkinga esu jam? BE GALO. Suprantat? Šeimoje nėra moteriškų ar vyriškų darbų. Tai tėra tik visuomenės suformuota idilė, kurios visi laikosi. Jeigu kam kyla klausimas ar aš feministė - nevisai, nes manau, jog vis dar esu ta gležna būtybė iki tol kol netrankau automobilio durų. Taip pat kalbu apie laisvę. Ji man yra be proto svarbi. Aš noriu gyventi laisva tarp pasirinkimų pradedant smulkmenomis ir dideliais planais. Noriu gyventi laisvai, siekti savo tikslų ar svajonių nebijant kristi. Ir man taip pat yra labai svarbu duoti kitam žmogui laisvės. Pasverti ją, atmatuoti galima labai paprastai - duoti laisvės tiek, kiek pats nori jos gauti. Kitą apriboti labai lengva, tačiau pradedam pykti, kuomet patys esam apriboti. Žinoma, kalbu ir apie drąsą. Drąsą klysti, drąsą kalbėti atvirai. Apie drąsą dar ruošiu straipsnį, tačiau labai trumpai - visi iki vieno turime drąsos nusirengti, apnuoginti kūną, tačiau kiek yra drąsos atverti širdį? Kiek jums reikia laiko, kad atsivertumėt kitam žmogui? Santykiai - atvirumo pagrindas. Tos poros, kurios atrodo "tobulos" ir niekada "nesipyksta" yra stebuklas iš vaivorykščių šalies arba sunkaus darbo vaisius. Santykiai yra nuolatinis sunkus ir NEAPMOKAMAS darbas. Visas pelnas, kurį gaunate, tai parama, atsakymas, draugija, džiaugsmas ar išmintis... O aš net nekalbu apie nuostolius - ašaras, nervą ir kitus dalykus, kurie lengvai pelną sudrasko, kartais paskelbia bankrotą. 

Laimingi žmonės su kuriais smagu būti ne tik maldoje,
 tačiau ir gyvenimo kelionėje.
RELIGIJA. Vienas pažįstamas kažkada man pasakė: "Vytaute, o tu pastebėjai, kad į bažnyčią ir į jaunimo veiklą joje, dažniausiai įsitraukia žmogus turintis problemų?" Buvo stipri frazė, nes vis dar iki šiol apie ją galvoju... Aš bažnyčioj SAVU NORU atsidūriau, kuomet turėjau gitarą, tačiau nemokėjau ja groti - kad ir kokia, tačiau vis tiek - problema. Mačiau ir tokių žmonių, kurie bažnyčioj lankosi dėl to, jog tai vieta, kurioje visi yra mandagūs, dėl to gali būti savimi. Na, sutikau įvairiausių žmonių, klausiausi daug istorijų... Viso ko pasekoje, problemai pasibaigus, žmogus pasilieka parapijoje, nes tos veiklos tampa įpročio dalimi, neatsiejama gyvenimo kasdienybe, dėl ko žmogus dažnai atranda ir poną Dievą. Man neįdomu, nuoširdžiai neįdomu ir tikrai nerūpi į ką jūs tikite, ko jūs tikitės ir ką jūs manote apie religiją. Tai yra dar viena tema, kurioje galima ginčytis, kelti pasaulinio lygio debatus ir užsisukt kaip vilkeliui iš vaikystės žaidimų skrynios. BET! Ką noriu pasakyti - nė viena religija esanti pasaulyje nemoko žudyti, nemoko pykti, nemoko daugelio kitų dalykų, kuriuos pasaulis sėkmingai propoguoja. Religijos - jos skirtingos, tačiau labai panašios - įsakymai, tam tikri pasakojimai, kuriuos galime prisitaikyti asmeniškai, elgesio normatyvai. Mylėti savo artimą taip, kaip save patį. Štai apie ką kalba tikėjimas, štai kuo yra pagrįsta religija - meile. Jūs man pasakykit, visi gerai žino Simpsonų animacinį filmuką. Štai yra du veikėjai: Flandersas ir Haumeris. Nepaisant to, kad Flanderso šeima perspaustai gyvena tikėjimu, o Haumeris natūraliai, kelia kvailas situacijas galime juos palyginti. Yra sakoma, jog po mirties keliausime į dangų... Tačiau ką praras tas tikintis žmogus, net jei to dangaus iš tiesų nėra? Manau, kad nieko. Sakot laiko? Nemanau. Malda - meditacijos forma. Meditacija padeda atrasti pusiausvyrą, ramybę... Nuo kada tai yra blogai? Ką praras tas netikintis, jeigu dangus iš tiesų egzistuoja? Tiesą sakant nežinau, nes pati danguj dar nebuvau ir su Šventu Petru prie vartų nekalbėjau. Kažkas sakys, jog religija sukurta valdyti masėms, šiuolaikiniai kunigai yra melagiai ir t.t... Taip, kodėl gi ne, tobulieji žmonės, nejau tas Šventas Raštas, kurį kažkur kažkada savo mažomis žiurkyčių ausytėmis girdėjote moko smerkti, teisti ir pletkavoti! Viskas ką noriu pasakyti, religija yra išminties šulinys, nesibaigiančios išminties. Nesvarbu į ką jūs tikite, svarbu kaip dažnai tuo tikite... Prispaudus bėdai? Atšalus maistui? Per metų šventes? O gal nuolatos?

Tokia jau ta mano naktinė filosofija. Ką manote jūs? Gal turite klausimų ar pastebėjimų, drąsiai klauskite komentaruose arba ask.fm'e, kur klausimus galima užduoti anonimiškai.

Labanakt,
Tautė.