Kai sėdi darbe apsivertęs tiek darbiniais, tiek asmeniniais reikalais, mylimojo skambučio lauki ypatingai, nes vis tik žinai, kad leptelėjęs kokią nesąmonę nuotaiką iškart pakels. Tačiau šįkart - priešingai, skambutis atnešė žinią, kuri labai sunervino - vasario 27d. keliausim į Islandiją... Tąkart dingo visiškas noras ir dirbti, ir bendrauti ar juo labiau mandagiai suteikti informaciją klientams. Taip sakant viskas išsijungė ir galvoje virė įvairūs planai, kaip jo nenudėti, kai grįšiu namo. Kol smegenys kunkuliavo, baigiau darbus ir grįžau namo. Kalbos apie Islandiją niekaip nesiliovė. Ir taip iki pačios kelionės. Tiesą sakant, niekada ta šalimi nesižavėjau ir net nesidomėjau! Savu protu niekaip nebūčiau sugalvojusi važiuoti į tuos kraštus ir mėgautis "atostogomis", kurios virto į nepakartojamą kelionę. Mane visada traukė šilti kraštai, kuriuose gali mėgautis gėrimais, nesukt galvos ką reikės valgyti, nes žinai, kad viskas bus įskaičiuota. Deja, tačiau Islandija nebuvo mano svajonių šalis, jog atitrūkus nuo grandinės, galėčiau bėgti jos pusėn, bet! Turiu pripažinti... Kai nieko nesitiki, kai atrodo, kad va čia tai bus... Gauni per akis ir akinius nuostabių prisiminimų, geros patirties ir įspūdžių - sočiai! Tad skubu jais visais pasidalinti ir su jumis.
Vasario 27d.
Pasivaikščiojus parke ir pasigrožėjus gamta, įkvėpus gryno oro, teko grįžti atgal į automobilį ir keliauti iki kito objekto. Įveikę ~55 km atstumą atsidūrėme Geisyr apylinkėse, kur galėjome pasijusti it tikrame siaubo filme, patikėkit manim - vietomis žemė tiesiog garavo ir leido baltus dūmus. Džiaugsmo buvo sočiai. Pasirodo, jog pagrindinis geizeris yra jau neveiksnus ir kurį laiką nedžiugina turistų ir vietinių savo išsiveržimu, tačiau visai netoliese, tarp kitų geizerių yra ir Strokuro (angl. Strokkur). Jis išsiveržia kas 5 - 10 minučių į viršų apie 30 metrų. Visur kur tik yra šilto vandens (taip pat ir geizerių) tvyro supuvusio kiaušinio kvapas ir šiluma.
Skirta visiems keliaujantiems ir šiaip mėgstantiems keliones be prabangos: jei kada nors taip gyvenime nutiktų, kad jūs atsidursite Islandijoje, eikite į "Bonus" parduotuvę, pigesnės nerasit, patikėkit manim. Jūs ją tikrai be vargo atskirsite. Tos apsirūkusios kiaulaitės neįmanoma nepastebėt ir taip lengvai pamiršt. Parduotuvė kaip parduotuvė, tačiau dar nenutuokėm kokia kelionė peškomobiliu mūsų laukia.
Kovo 1d.
Išmindyti takeliai ne vieną turistą privertė išsitepti ne tik batus, tačiau ir kelnes, bet pamatyti tai - tikrai verta. Juk negali žinoti, galbūt daugiau niekada neteks to regėt. Nors ir pasilikom šlapi, o vėliau ir sušalę, tačiau vis tiek vaikštinėjom, nes ties šiuo kalnu galima išvysti ir mažesnių krioklelių. Tiesą sakant, jis atrodo kaip suplyšęs, nes važiuojant toliau, kas keliasdešimt metrų, matai kaip iš to paties kalno krenta vanduo žemyn. Važiuojant tolyn, matyt tik kalnai ir nelygios žemės, kurios lietuvio akiai atrodo visai nederlingos, o net ir gyvuliams laikyti netinkamos, tačiau daugiau nei pusvalandis kelio ir pamatėme kitą krioklį. Kadangi kelionėje mūsų draugė buvo saulė ir išnaikinus visas sniego audras, ji suteikė galimybe pasidžiaugti vaivorykšte (tikriausiai tai buvo paguodos prizas, nes žymiųjų aurorų taip ir nepamatėme, nors dangus keli as naktis iš tiesų buvo labai giedras). Būtent prie šio Skogafoso krioklio (isl. Skógafoss) praleidome vieną naktį, esančiame motelyje, tačiau nakvynės vieta tikrai netryško jaukumu ir šiltu sutikimu. Kad ir kaip bebūtų kelionė tęsėsi, į motelį užsukti negalėjome, nes dar nebuvo mūsų "check - in" laikas, tačiau nuvažiavo prie kito objekto, tądien jau paskutinio - sudužusio lėktuvo. Šis "DC - 3" Amerikiečių lėktuvas savo senais griaučiais gulinčiais paplūdimyje nuo 1973 m. traukia turistus ir tikrai neatbaido 4 km kelione pėsčiomis iki jo. Žinoma, ankščiau būdavo galima privažiuoti ir automobiliu, tačiau neatsakingiems turistams (vandalams), dabar galime tarti didingą "ačiū" už tokią puikų ilgą pasivaikščiojimą danga, kuri tikrai pritrins pūsles, jei jūsų avalynė nėra tam pritaikyta. Šis nelaimingas (o gal ir laimingas, nes visi išgyveno) atsitikimas nutikęs lapkričio mėn. pareikalavo iš piloto racionalaus mąstymo ir vilties, jog viskas bus gerai. Pasikeitus oro sąlygoms apledėję varikliai tiesiog nustojo veikti. Virš ledyno skridęs lėktuvas buvo nukreiptas į vandenyną su didele viltimi, jog pavyks išlikti gyviems. Sprendimui pasitvirtinus, po tam tikro laiko, lėktuvas buvo išstumtas į krantą bangų pagalba (1 km iki kranto nuo lėktuvo). Nors šios nuolaužos ir yra vienos iš garsiausių pasaulyje, tačiau turėtum būti maniakas, jog džiaugtumeisi tokiomis katastrofomis. Adrenalino pritrūkę turistai, kartais ryžtasi praleisti lėktuvo viduje naktį, tačiau iš esmės, nelabai kas domisi jo istorija. Ateina, pasižiūri, nusifotografuoja ir išeina. Ar norėčiau grįžt prie jo dar kartą? Na, nebent su patogesne avalyne ir pučiant šiltesniam vėjui. Taigi, pargrįžę į motelį prie Skogafoso krioklio leidome sau patinginiauti ir pasiruošti kitai dienai.
Kovo 2d.
Šįkart lankėmės visai netoliese esančiame Viko miestelio paplūdimyje, kuriame vandenynas buvo beprotiškai gražus, tačiau turėjo vieną trūkumą - prie jo degintis galėtų tik bepročiai. Žvarbus vėjas tikrai ne kiekvienam draugas. Kad ir kaip bebūtų, Islandijos gamta - tikrai nuostabi. Ir jei ten važiuoti gyventi, tik dėl to, kad gamta yra neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Miesto žmogui, mėgstančiam būti šurmulio dalimi Islandija tikrai per rami šalis, nes šniokščiantys kriokliai ir turistų gastrolės po visą valstybę duoda savitumą, bei šurmulį, tačiau visa tai tikrai neatstoja didmiesčio gyvenimo. Na, po Viko paplūdimio keliavome link pirmo žmogaus rankų darbo baseino Islandijoje. Jame tyvuliavo šiltas vanduo ir maudėmės tikrai po atviru dangumi, kai pučia tikrai šaltas vėjas, o tu tupi baseinėlyje ir šildaisi, tačiau laikui bėgant, jei neplaukioji ir tiesiog stovi po vandeniu vietoje, šaltis vis tik paima viršų... Kadangi iš manęs plaukikė ne kokia (nemoku išvis plaukti KOL KAS), tai aš ir šalau tupėdama vaikų gyly ir nėjau į suaugusiųjų pusę, kuri yra ne tik gilesnė, bet ir kur kas šiltesnė... Kol vienas testavo kamerą po vandeniu, kitas svajojo apie maistą. Po maudynių, bent jau man, jo taip norisi...
Taupydami laiką ir nuomotą automobilį trumpinom kelią ir važiavom 6 km tuneliu, kurį supo vandenynas. Tad tamsa ir dirbtinės švieselės su keliais radarais tunelyje klaustrofobei, tikrai nežavi. Išlindę iš tunelio pasimėgavom saulės spinduliais, tačiau važiuojant toliau, saulė vis slėpėsi tarp debesų, o mes privažiavom tikrąją to žodžio prasme gamtos suformuotą kubilą. Nežinia kaip čia taip nutiko ir iš kur čia tas vanduo, tačiau jis, su kubilu gali tikrai konkuruoti. Kadangi vandens pramogas labiau mėgsta maniškis nei aš, tad dar galim žymėt pastebėjimą ir nuo jo - nuo šio vandens, oda darosi glotnesnė ir tolygesnė. Gal būt tai amžinos jaunystės paslaptis? Be abejo, kilom į įvairius kalnus. Aukštyn ir žemyn, niekur neskubėdami. Kol privažiavom svečių namus, kuriame praleidome naktį. Gavome kambarį su nuostabiais vaizdais pro langą. Viename lange galėjom stebėti kalnus, o kitame lange su uodega mums mojavo banginiai (vis dar galvojam ar ten tikrai buvo banginis, tačiau tikimybės tikrai yra). Va čia, buvo atostogos. Nes nereikėjo nei vakarienės nei pusryčių gaminti... Vakarienę nusipirkom už 3400 isk. (du mėsainiai su bulvytėmis fri), o ryte gavom netgi pusryčius ir dar už dyka, širdis džiaugėsi, skrandis dainavo. Va čia tai buvo atostogos, o ne kelionė.
Atsisveikinę su vaizdais keliavom atgal į Reikjaviko pusę. Nuvažiavę apie 160 km atsidūrėme dar viename paplūdimyje. Seltjarnarneso (angl. Seltjarnarnes) miestelis turi gražų paplūdimį ir švyturį. Jame tvyro tikra ramybė, o iki pilnos laimės, kaip visada - trūksta spa procedūrų. Tad dar vienas geoterminis mini kubiliukas skirtas tik tais kojomis dar niekam nepakenkė. Šioje vietoje vaikščiojome pakankamai ilgai. Grožėjomės gamta, tačiau spėjom ir pasišlykštėti išmestų dumblių kvapeliu. Vėjas buvo tikrai nežmoniškas, tad kas liečia kvapą - oh... Neturiu ką pasakyti, tikra supuvus jūra. Kita vertus, prisirinkom tikrai gražių kriauklyčių, jos visos tokios gražios ir unikalios su violetiniu atspalviu. Tokių Lietuvoje tikrai nerasi - tvirtos kaip krabo kiautas. Pasidžiaugę gamtos išdaigomis grįžome atgal į Vibrant Iceland Hostel patinginiauti, pavalgyti ir iškeliavome į baseiną. Štai čia pasitiko mus Islandijos tradicijos. Tai, kad fotografuoti griežtai draudžiama jau ir taip suprantama, tačiau tai, kad į turi nusirengti nuogas, eiti iki dušo, ten nusimaudyti su muilu ir tik tada gali užsidėti rankšluostį - lengvai šokiravo. Man, kaip miesto mergaitei, užaugusiai tikrai ne kaimo sąlygomis, buvo labai nejauku. Islandai prie to yra pripratę, jie tai daro su ta potekste, jog jie neserga kažkokiomis ligomis ir gali viešai rodyti savo kūną, nes jis yra sveikas. Na, tikriausiai atrodžiau kaip raupsuota, keliaudama ten visur pasislėpus po rankšluosčiu, tačiau pats baseinas įspūdį paliko. Neribotam laikui, dviems žmonėms jis kainavo 1800 isk. Kadangi, jis buvo po atviru dangumi, šaltas vėjas glostė žandus, tačiau tai nė kiek netrukdė atsipalaiduoti. Pirtis, keli kubilai, plaukiojimo baseinas, baseinas vaikams, burbulinės vonios ir visi kiti patogumai. Tiesiog wow... O įdomiausia prielaida šitoj situacijoj padarėm, jog nueiti į baseiną ir papramogauti yra kur kas pigiau, negu pavalgyti.
Taip pat buvome užsukę ir į lava tunelius, tačiau į juos papulti nebuvo taip lengva, tad vedami smalsumo pašniukštinėjome aplinkui ir pasižiūrėjome į tuos lava tunelius iš viršaus. Na ir žinoma, kokia diena be maudynių? Važiavom iki dar vieno baseinėlio. Šiek tiek gamtos, šiek tiek žmogaus rankų prikišta, tačiau tikrai nuostabi vieta, jei nebūtų tą dieną pūtęs ledinis ir atšiaurus vėjas, galbūt net ir aš būčiau įlindusi. Na ir žinoma, kadangi laiko turėjome sočiai, o aplankyti jau ir nelabai buvom ką numatę, nusprendėme grįžti prie šaudančio geizerio ir paskutinį kartelį pasidžiaugti. Šįkart geizeris buvo įspūdingesnis, nes pučiant stipriam vėjui, neleisdavo srovei pasiekti maksimalaus aukščio, tad vietoj aukštos srovės pamatėm žemą ir labai masyvią. Na ir ką... Juokingi būtume turistai, jei būtume praleidę Reikjaviko bažnyčią - neeilinės architektūros statinį. Šiek tiek pavaikščiojom aplinkui, pasižiūrėjom, kad labai jau aukšta ta bažnyčia, susirangėm į automobilį ir patraukėm hostelio link.
Šią dieną prasidėjo mūsų kelionė į Islandiją - valstybę, kuri įsikūrusi Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje. Nors ši šalis yra rečiausiai apgyvendinama visoje Europoje, tačiau veiksmo joje netrūksta. Taigi, praleidę apie 2790 km kažkur padebesiuose, nusileidome Keblaviko (isl. Keflavík) oro uoste ir patikėkit manim, Islandijos oras mūsų tikrai nepasveikino šiltais saulės spinduliais, tad išlipus iš lėktuvo, jau norėjau grįžti atgal namo, o jie buvo ganėtinai toli... Tad trumpai apie šią dieną - iš Lietuvos nukeliavom į Keblaviką, kur išsinuomavę automobilį lėkėm iki mūsų pirmos nakvynės vietos - "Vibrant Iceland Hostel", kurioje praleidome tikrai dalį nuostabaus laiko.
Vasario 28d.
Ilgai miegoti neleido žadintuvas ir visa kelionė prieš akis. Maršrutas jau buvo nustatytas ir surikiuotas kaip pačio prezidento dienotvarkė, teliko važiuot ir suspėti viską aplankyti.
Niekam ne paslaptis, jog Islandija turi turistinį maršrutą vadinama "Golden circle" (lt. aukso ratas). Juo važiuojant gali mėgautis ne tik nuostabia gamta, tačiau ir pamatyti Islandijos lankomiausias vietas: nacionalinį parką, geizerius, krioklį ir kraterį. Tačiau "Golden circle" į kurį pakliuvau aš, buvo šiek tiek kitoks, nes maniškiui, reikėjo daugiau nuotykių, tad jis pridėjo dar kelis objektus... Tad pradedant nuo pradžių, ryte išvažiuodami iš hostelio patekom į šiokį tokį kamštį, tačiau pirmieji 50km iki pirmo objekto tikrai neprailgo. Pirmoji mūsų stotelė buvo Tingervilio nacionalinis parkas (angl. Thingvellir National Park; isl. Þingvellir). Šiame parke susiduria ne tik Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tektoninės plokštės, tačiau pūpso ir didžiausias Islandijos ežeras Tingvadlavatnas. Aplamai pats parkas yra svarbi vieta Islandams, nes būtent čia, buvo įkurtas pirmasis parlamentas pasaulyje.
Būčiau tikrai melagė, jei sakyčiau, kad ten oras buvo grynas ir tyras, nes kiaušinio kvapas tikrai nedavė ramybės, tačiau bevažiuojant link krioklio, stabtelėjom pašonėj pasižiūrėti į arkliukus. Atrodo, kad iš Islandijos žiema niekada neišeis ir ten net vasara nebus labai karšta dėl šalto vėjo, kuris pakyla iš niekur ir dingsta į niekur. Tačiau kelias minutes ramybės tikrai gavome glostant arklius ir maitinant juos vargana žiemos žole.
Bet kokiu atveju dar norėjome pamatyti kelis objektus, todėl nuskubėjome iki Gulfoso krioklio (angl. Gullfoss). Nepaisant to, kad iki šio krioklio buvau mačius tik mažą bėgantį upelį akmenimis žemyn Marvelės slėnyje, šis nepalyginamai didesnis krioklys buvo tiesiog nuostabus ir kažkas nepakartojamo. Vanduo kvepėjo, o oras buvo toks drėgnas, jog plaukams tikrai nereikėjo daug laiko, jog pradėtų šlapti. Bet ten buvo nuostabi vieta (galėčiau taip sakyt apie kiekvieną Islandijos vietą, nes tokios gamtos tikrai dar niekur nebuvau mačiusi).
Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau niekas neturi amžino motoriuko ir tokios kelionės dažnai vargina. Tad šioje vietoje darome pauze, nes visą kelią nuo krioklio iki kraterio pramiegojau. Buvau prižadinta kraterio papėdėje. Nusipirkę bilietukus ir užlipę į viršų pamatėm užšalusį vandens telkinį, kuris buvo panašus į picą (skrandis šioje kelionėje, ne visada buvo pilnas, tad maistą galėjom matyti visur).
Skirta visiems keliaujantiems ir šiaip mėgstantiems keliones be prabangos: jei kada nors taip gyvenime nutiktų, kad jūs atsidursite Islandijoje, eikite į "Bonus" parduotuvę, pigesnės nerasit, patikėkit manim. Jūs ją tikrai be vargo atskirsite. Tos apsirūkusios kiaulaitės neįmanoma nepastebėt ir taip lengvai pamiršt. Parduotuvė kaip parduotuvė, tačiau dar nenutuokėm kokia kelionė peškomobiliu mūsų laukia.
Ne veltui sklando kalbos, jog Islandija yra pilna geotermiškai šilto vandens, velniai žino kaip jis atsiranda kalno viršūnėje arba papėdėje, tačiau jis yra... Sustoję Sudurlando apylinkėje pamatėme kalnus ir nuorodas į termo vonias (angl. thermal bathing pools). Na ką, pradėjome eiti takučiu, o kelio pabaigos kaip nėr, taip nėr. Pasirodo, jog tą geoterminį vandenį ne taip jau ir lengva rasti... Tai tebuvo tik ~3,5 km kelionė į vieną pusę kalnais, jog pučiant stipriam vėjui, būtų galima pasišildyti bėgančiame kalnų upelyje. Ir vis tik tai įmerkti kojos po tokio kalnuoto ir nelygaus pasivaikščiojimo buvo geras sprendimas, nepaisant to, jog toks pat tolimas kelias laukė atgal.
Kovo 1d.
Islandijos pavasaris nebuvo mums toks draugiškas... Ir kelią pavertė vaiko purtomu sniego burbulu, kurį galbūt atnešė Kalėdų Senelis. Nes praeitą dieną važiuojant šiuo keliu mus šildė saulės spinduliai, o šiandien pasitiko sniego gausybė. Na, tačiau tai mums tai netrugdė įgyvendinti antros dienos plano ir pamatyti kitų objektų. Kelias nebuvo toks tiesus, kokį rodo žemėlapis. Atrodo, kad vieną milžinišką kalną apvažiuodavom per 20 min., tačiau tai buvo tik maža dalelytė šitam žodžių kratinį. Kad ir kaip bebūtų, pirma mūsų stotelė buvo Seljalandfoso krioklys (angl. Seljalandsfoss). Šis krioklys atrodo įspūdingai ne tik iš priekio, tačiau ir iš galo. Tikrai buvo nuostabu patekti už krioklio, visai į kitą pusę, kas dažnai žmogui yra neįmanomi dalykai ir atrodo kaip lengvas holivudinis triukas.
Sušlapom nuo galvos iki kojų, tačiau tai buvo tikrai įspūdinga.
Išmindyti takeliai ne vieną turistą privertė išsitepti ne tik batus, tačiau ir kelnes, bet pamatyti tai - tikrai verta. Juk negali žinoti, galbūt daugiau niekada neteks to regėt. Nors ir pasilikom šlapi, o vėliau ir sušalę, tačiau vis tiek vaikštinėjom, nes ties šiuo kalnu galima išvysti ir mažesnių krioklelių. Tiesą sakant, jis atrodo kaip suplyšęs, nes važiuojant toliau, kas keliasdešimt metrų, matai kaip iš to paties kalno krenta vanduo žemyn. Važiuojant tolyn, matyt tik kalnai ir nelygios žemės, kurios lietuvio akiai atrodo visai nederlingos, o net ir gyvuliams laikyti netinkamos, tačiau daugiau nei pusvalandis kelio ir pamatėme kitą krioklį. Kadangi kelionėje mūsų draugė buvo saulė ir išnaikinus visas sniego audras, ji suteikė galimybe pasidžiaugti vaivorykšte (tikriausiai tai buvo paguodos prizas, nes žymiųjų aurorų taip ir nepamatėme, nors dangus keli as naktis iš tiesų buvo labai giedras). Būtent prie šio Skogafoso krioklio (isl. Skógafoss) praleidome vieną naktį, esančiame motelyje, tačiau nakvynės vieta tikrai netryško jaukumu ir šiltu sutikimu. Kad ir kaip bebūtų kelionė tęsėsi, į motelį užsukti negalėjome, nes dar nebuvo mūsų "check - in" laikas, tačiau nuvažiavo prie kito objekto, tądien jau paskutinio - sudužusio lėktuvo. Šis "DC - 3" Amerikiečių lėktuvas savo senais griaučiais gulinčiais paplūdimyje nuo 1973 m. traukia turistus ir tikrai neatbaido 4 km kelione pėsčiomis iki jo. Žinoma, ankščiau būdavo galima privažiuoti ir automobiliu, tačiau neatsakingiems turistams (vandalams), dabar galime tarti didingą "ačiū" už tokią puikų ilgą pasivaikščiojimą danga, kuri tikrai pritrins pūsles, jei jūsų avalynė nėra tam pritaikyta. Šis nelaimingas (o gal ir laimingas, nes visi išgyveno) atsitikimas nutikęs lapkričio mėn. pareikalavo iš piloto racionalaus mąstymo ir vilties, jog viskas bus gerai. Pasikeitus oro sąlygoms apledėję varikliai tiesiog nustojo veikti. Virš ledyno skridęs lėktuvas buvo nukreiptas į vandenyną su didele viltimi, jog pavyks išlikti gyviems. Sprendimui pasitvirtinus, po tam tikro laiko, lėktuvas buvo išstumtas į krantą bangų pagalba (1 km iki kranto nuo lėktuvo). Nors šios nuolaužos ir yra vienos iš garsiausių pasaulyje, tačiau turėtum būti maniakas, jog džiaugtumeisi tokiomis katastrofomis. Adrenalino pritrūkę turistai, kartais ryžtasi praleisti lėktuvo viduje naktį, tačiau iš esmės, nelabai kas domisi jo istorija. Ateina, pasižiūri, nusifotografuoja ir išeina. Ar norėčiau grįžt prie jo dar kartą? Na, nebent su patogesne avalyne ir pučiant šiltesniam vėjui. Taigi, pargrįžę į motelį prie Skogafoso krioklio leidome sau patinginiauti ir pasiruošti kitai dienai. 
Kovo 2d.
Papusryčiavę pasileidom vėl į kelią. Aplankėm visai netoliese senovinius Islandijos namukus. Tai priminė Lietuvos Rumšiškių muziejų, tik gerokai mažesnį, su mielais namukais, kurie atrodė kaip iš pasakų.
Šįkart lankėmės visai netoliese esančiame Viko miestelio paplūdimyje, kuriame vandenynas buvo beprotiškai gražus, tačiau turėjo vieną trūkumą - prie jo degintis galėtų tik bepročiai. Žvarbus vėjas tikrai ne kiekvienam draugas. Kad ir kaip bebūtų, Islandijos gamta - tikrai nuostabi. Ir jei ten važiuoti gyventi, tik dėl to, kad gamta yra neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Miesto žmogui, mėgstančiam būti šurmulio dalimi Islandija tikrai per rami šalis, nes šniokščiantys kriokliai ir turistų gastrolės po visą valstybę duoda savitumą, bei šurmulį, tačiau visa tai tikrai neatstoja didmiesčio gyvenimo. Na, po Viko paplūdimio keliavome link pirmo žmogaus rankų darbo baseino Islandijoje. Jame tyvuliavo šiltas vanduo ir maudėmės tikrai po atviru dangumi, kai pučia tikrai šaltas vėjas, o tu tupi baseinėlyje ir šildaisi, tačiau laikui bėgant, jei neplaukioji ir tiesiog stovi po vandeniu vietoje, šaltis vis tik paima viršų... Kadangi iš manęs plaukikė ne kokia (nemoku išvis plaukti KOL KAS), tai aš ir šalau tupėdama vaikų gyly ir nėjau į suaugusiųjų pusę, kuri yra ne tik gilesnė, bet ir kur kas šiltesnė... Kol vienas testavo kamerą po vandeniu, kitas svajojo apie maistą. Po maudynių, bent jau man, jo taip norisi...
Na, ilgai čia neužsibuvom, važiavo atgal link pradinio savo hostelio netoli Reikjaviko ir miegot miegot. Ruošėmės kitai dienai.
Kovo 3d.
Šiandien keliavom visai į kitą pusę, negu visas tas dienas, kurias praleidome Islandijoje.
Taupydami laiką ir nuomotą automobilį trumpinom kelią ir važiavom 6 km tuneliu, kurį supo vandenynas. Tad tamsa ir dirbtinės švieselės su keliais radarais tunelyje klaustrofobei, tikrai nežavi. Išlindę iš tunelio pasimėgavom saulės spinduliais, tačiau važiuojant toliau, saulė vis slėpėsi tarp debesų, o mes privažiavom tikrąją to žodžio prasme gamtos suformuotą kubilą. Nežinia kaip čia taip nutiko ir iš kur čia tas vanduo, tačiau jis, su kubilu gali tikrai konkuruoti. Kadangi vandens pramogas labiau mėgsta maniškis nei aš, tad dar galim žymėt pastebėjimą ir nuo jo - nuo šio vandens, oda darosi glotnesnė ir tolygesnė. Gal būt tai amžinos jaunystės paslaptis? Be abejo, kilom į įvairius kalnus. Aukštyn ir žemyn, niekur neskubėdami. Kol privažiavom svečių namus, kuriame praleidome naktį. Gavome kambarį su nuostabiais vaizdais pro langą. Viename lange galėjom stebėti kalnus, o kitame lange su uodega mums mojavo banginiai (vis dar galvojam ar ten tikrai buvo banginis, tačiau tikimybės tikrai yra). Va čia, buvo atostogos. Nes nereikėjo nei vakarienės nei pusryčių gaminti... Vakarienę nusipirkom už 3400 isk. (du mėsainiai su bulvytėmis fri), o ryte gavom netgi pusryčius ir dar už dyka, širdis džiaugėsi, skrandis dainavo. Va čia tai buvo atostogos, o ne kelionė.
Kovo 4d.
Atsisveikinę su vaizdais keliavom atgal į Reikjaviko pusę. Nuvažiavę apie 160 km atsidūrėme dar viename paplūdimyje. Seltjarnarneso (angl. Seltjarnarnes) miestelis turi gražų paplūdimį ir švyturį. Jame tvyro tikra ramybė, o iki pilnos laimės, kaip visada - trūksta spa procedūrų. Tad dar vienas geoterminis mini kubiliukas skirtas tik tais kojomis dar niekam nepakenkė. Šioje vietoje vaikščiojome pakankamai ilgai. Grožėjomės gamta, tačiau spėjom ir pasišlykštėti išmestų dumblių kvapeliu. Vėjas buvo tikrai nežmoniškas, tad kas liečia kvapą - oh... Neturiu ką pasakyti, tikra supuvus jūra. Kita vertus, prisirinkom tikrai gražių kriauklyčių, jos visos tokios gražios ir unikalios su violetiniu atspalviu. Tokių Lietuvoje tikrai nerasi - tvirtos kaip krabo kiautas. Pasidžiaugę gamtos išdaigomis grįžome atgal į Vibrant Iceland Hostel patinginiauti, pavalgyti ir iškeliavome į baseiną. Štai čia pasitiko mus Islandijos tradicijos. Tai, kad fotografuoti griežtai draudžiama jau ir taip suprantama, tačiau tai, kad į turi nusirengti nuogas, eiti iki dušo, ten nusimaudyti su muilu ir tik tada gali užsidėti rankšluostį - lengvai šokiravo. Man, kaip miesto mergaitei, užaugusiai tikrai ne kaimo sąlygomis, buvo labai nejauku. Islandai prie to yra pripratę, jie tai daro su ta potekste, jog jie neserga kažkokiomis ligomis ir gali viešai rodyti savo kūną, nes jis yra sveikas. Na, tikriausiai atrodžiau kaip raupsuota, keliaudama ten visur pasislėpus po rankšluosčiu, tačiau pats baseinas įspūdį paliko. Neribotam laikui, dviems žmonėms jis kainavo 1800 isk. Kadangi, jis buvo po atviru dangumi, šaltas vėjas glostė žandus, tačiau tai nė kiek netrukdė atsipalaiduoti. Pirtis, keli kubilai, plaukiojimo baseinas, baseinas vaikams, burbulinės vonios ir visi kiti patogumai. Tiesiog wow... O įdomiausia prielaida šitoj situacijoj padarėm, jog nueiti į baseiną ir papramogauti yra kur kas pigiau, negu pavalgyti.
Kovo 5d.
Po truputį mūsų laikas šioje šalyje seko, tačiau nuotykių tikrai netrūko. Prieš paskutinę dieną, nusprendėme padaryti dar vieną ratą ir tokį visai nemažą ~320 km.
Kadangi daugumą "must see" (lt. privalau pamatyti) objektų šioje šalies dalyje, kurioje buvome apsistoję pamatėme, galėjome sau leisti pakartoti kažką... Arba leistis į kelionę, kitu maršrutu. Taigi, pamatėme šiek tiek kitokius geizerius, kurie leidžia visai nemažai dūmų ir kiaušinių kvapo, tačiau nešauna. Garuojanti žemė, vis primindavo, jog tai ne tik ledo šalis.
Taip pat buvome užsukę ir į lava tunelius, tačiau į juos papulti nebuvo taip lengva, tad vedami smalsumo pašniukštinėjome aplinkui ir pasižiūrėjome į tuos lava tunelius iš viršaus. Na ir žinoma, kokia diena be maudynių? Važiavom iki dar vieno baseinėlio. Šiek tiek gamtos, šiek tiek žmogaus rankų prikišta, tačiau tikrai nuostabi vieta, jei nebūtų tą dieną pūtęs ledinis ir atšiaurus vėjas, galbūt net ir aš būčiau įlindusi. Na ir žinoma, kadangi laiko turėjome sočiai, o aplankyti jau ir nelabai buvom ką numatę, nusprendėme grįžti prie šaudančio geizerio ir paskutinį kartelį pasidžiaugti. Šįkart geizeris buvo įspūdingesnis, nes pučiant stipriam vėjui, neleisdavo srovei pasiekti maksimalaus aukščio, tad vietoj aukštos srovės pamatėm žemą ir labai masyvią. Na ir ką... Juokingi būtume turistai, jei būtume praleidę Reikjaviko bažnyčią - neeilinės architektūros statinį. Šiek tiek pavaikščiojom aplinkui, pasižiūrėjom, kad labai jau aukšta ta bažnyčia, susirangėm į automobilį ir patraukėm hostelio link.
Kovo 6d.
Tai paskutinė diena Islandijoje, tačiau važiuodami link oro uosto, vis tiek sugebėjome aplankyti dar du objektus. Galbūt niekuo ir neišsiskiria, tačiau jei turi laiko ir esi netoliese - užsukti verta. Tai pamatėm vėlgi geizerį, kuris nešauna, o leidžia labai daug dūmų. Iš ties atrodo kaip fabrikas, kuris gamintų debesėlius.
Na ir kita lankytinė vieta, kuri buvo mums jau paskutinė - simbolinis tiltas tarp dviejų tektoninių plokščių. Tarp Šiaurės Amerikos ir Eurazijos.
Ir kelionės finišas buvo toks, jog gražinome automobilį keliomis valandomis ankščiau, negu reikėjo. Pasėdėjom oro uostę laukdami skrydžio ir iškeliavom atgal į Lietuvą,
 |
| Vis dar bandau išsiaiškinti, ką šios skulptūros Keblaviko oro uoste galėtų reikšti. |
Patarimai važiuojantiems į Islandiją:
- Neimkit miegmaišio. Mums tai buvo vienintelis daiktas visoje kelionėje, kurio nė karto nepanaudojome, tik užėmė vietą lagamine, o jos ir taip nebuvo daug.
- Patikrinkit kelius prieš išvažiuojant. Yra svetainė, kurioje galima pažiūrėti tiesiogiai esančią būklę keliuose, jog nereikėtų užstrigti ir atsilikti nuo kelionės maršruto.
- Skaičiuokit valiutos kursą ir apsipirkinėkit "Bonus" parduotuvėje, jei norite sutaupyti.
- Jei automobilis negali važiuoti, geriau ir nevažiuokit toliau, nes kelias tikrai negerės po kelių kilometrų, bus tik blogiau. Ypač paisykit ženklus, jei parašyta, jog važiuoti gali tik keturių ratų varomi automobiliai, tai geriau nelysti su savo dviem varomais ir nedaryti stresinių situacijų nei sau, nei kitiems.
- Eismas ties tiltais yra nuostabus tolerancijos pavyzdys. Tie tiltai, kurie turi tik vieną eismo juostą vadovaujasi tokia taisykle: pirmas per tiltą važiuos tas, kuris yra arčiau jo.
- Kad ir kaip būtų šalta, geriau pagalvokit apie tikrai patogią avalynę. Vis dar tebesigailiu, jog neįsidėjau sportinių batų, su kuriais būtų buvę kur kas patogiau.
- Kas liečia kelius ir eismą - paisykit kelio ženklų. Dauguma kelių, kitokie nei Lietuvoje, dažnai iš po ratų akmenukas gali atsitrenkti į jūsų automobilį ir jį subraižyti ar įlenkti, bet ir sudaužyti priekinį stiklą. Tad būkite atsargūs, ypač kai važiuojate už sunkvežimio.
- Šokoladas, buvo mūsų arkliukas. Jį valgėme kiekvieną dieną, nes tai pakankamai koloringas maistas, jog galėtum užkišti skrandį kuriam laikui. O ir šiaip, jei leistina maisto norma į šalį yra 3kg žmogui, geriau išnaudoti tai.
- Pasiimkite rankšluostį, šlepetes ir maudymosi kostiumėlius. Geriau turėti savo, nei išleisti pinigus ant tokių dalykų.
- Kelkitės anksti ir nemiegokite ilgai, šalis nepakartojama. Pamiegosite namuose, o čia yra ką pamatyti. Ypač žiemą, nes dienos tikrai trumpos.
Labanakt,
Tautė.
Komentarų nėra