Dėl neaiškių priežasčių yra tokių žmonių tipų, kurie savo stiprybes paverčia silpnybėmis ir visus geriausius ginklus palieka surūdyti drėgname sklepe. Kam to reikia? Man ir įdomu, galėsite pakomentuoti apačioje, kam to reikia. Tačiau dabar, spurdu ir kankinu savo klaviatūrą dėliodama mintis apie tai, kokie mes esame unikalūs, tačiau tuo pačiu TIKRAI unikaliai mokame ir paslėpti nuostabiausius savo sugebėjimus.
Štai susipažinkit su Onyte, Ji nuostabiai dainuoja, jos balsas keri, galėtum klausyt ir klausyt. Tačiau kažkas ne taip. Onytė niekada nedainuoja viešai, nemėgsta dėmesio, plojimų.. Hmmm.. Kaži dėl ko? Nejau Onytė turi scenos baimę?!
 |
| Jei manai, kad išvis neturi talento - baisiai klysti. Elementarus gebėjimas atsipalaiduoti, pasimėgauti, būti savimi - jau yra talentas! |
Ooooh... Štai kitas, mums visai nepažįstamas, oponentas - Petrulis - išskirtinės eisenos ir laikysenos vyrutis. Vos tik išgeria, šokdina visas merginas, tačiau ne bet kaip!!! Šokdina taip, tarsi būtų ką tik nulipęs nuo konkursinio parketo! Kodėl jis to nedaro, kai yra blaivas? Kodėl jam reikia alkoholio, jog galėtų atskleisti savo judesiukus? Nejau gėdijasi ar drovisi? Galbūt bijo būti pašieptas ir likti nesuprastas?
Kiek tokių istorijų galite papasakoti jūs? Galbūt jūs esate tokia istorija? Ar dar ilgai slėpsitės po pasiteisinimais, baimių šydais, gėdos kalnais ir drovumo debesėliais? Žinoma, negalvokit, jog tai sakau visiems. Yra ir tokių žmonių tipų, kuriems jūra iki kelių ir dangus lyg pažastų, jie nieko nebijo, šaunuoliai, galiu ploti atsistojus ir nulenkus galvą! Tačiau manyje verda pyktis, kuomet šie drąsuoliai džiaugiasi plojimais, kol kiti guli susisukę į ramybės lavašą ir nenori krustelėti iš mirties taško. ŽMONĖS! Kreipiuosi į jus visus. Jūs esate nuostabūs, nepakartojami, UNIKALŪS. Gyvenimas per trumpas slapstytis kitų šešėliuose, metas pasirodyti!
Mokykloje niekada nesimokiau gerai. Niekada nebuvau ta žinių ištroškus moksliukė iš pirmo suolo ir gale nežaidžiau su kortomis. Žinojau savo vietą, joje ir buvau. Stengdavausi neišsišokti, patylėti. Matematikos nemokėjau, chemija buvo išvis kosmosas, nemėgau dailės, o technologijų mokytoja pradėjo patikt tik po 4 metų. Kaip kiekvienas mokykloje atranda savo vietą, taip ją atradau ir aš. Nepaisant to, kad su klasiokėm, kurios tapo mano bendramintės darydavom nesąmones, totalias nesąmones... Ir ateit prisisiurbus alaus į 100 - dienio repeticijas, nebuvo mūsų protingiausias poelgis, bet laikas bėgo. Tiesa, rašinius taip pat mokėjau rašyti, bet už juos 10 - tukų irgi niekada negavau. Buvau paprasta vidutinybė, gal net žemiau. Esmė tokia, kad vidutinybės vedama ilgai nesireiškiau, o galėjau!!! Galvodavau, jog norisi kokios nors įdomios veiklos. Tokios, kuria galėčiau užsiimti, bet kuriuo paros metu. Labai gundžiausi kurti youtube filmukus, tačiau neturėjau nei įrangos, nei drąsos. Labai svarsčiau apie blogą, tačiau pati neleidau jo rašyti! Mintys, kad ką pasakys klasiokai varė iš proto. Aš taip bijojau aplinkinių nuomonių, pašaipų, jog tiesiog sėdėjau kaip Teresėlė sulyzintais plaukais ir uniforma mokyklos suole, ir nekėliau jokių bangų.
 |
| Mano tikrasis talentas - durnavot! |
Viskas ką noriu pasakyti, tai tik smulkmena. Mielieji, gyvename tokioje visuomenėje, kurioje siekti svajonių yra daug lengviau nei bet kada! Turite suprasti, jog niekas kitas jūsų tikslų nepasieks ir svajonių neišpildys. Kažkada blog'as tebuvo tik miglota svajonė... Baigiau mokyklą... Sutikau įvairių žmonių, skirtingų žmonių! Ir štai aš čia, anapus ekrano barškinu kompo klaviatūrą ir skalauju kitiems smegenis. Paverskit savo svajones tikslais, pamirškit kas yra baimės, gėda. Klysti žmogiška, ir klysiu tiek aš, tiek jūs. Šimtus kartų pasirinksim blogai, tačiau tik taip žinosim, kas yra teisinga ir naudinga.
Taigi, finale! Atsisveikinkit su nesąmoningais dalykais, kurie tik kiša pagalius į jūsų talentingus ratus. Atsiskleiskit, sužydėkit, būkit nuostabiausi, parodykit visiems ką sugebat, ką mokat, ką galit! Trūksta spyrio į užpakalį - komentuokit, jei tik norit rašykit man anonimiškai į ask.fm, nors ir pašto karvelį pasiųskit - mėginsiu padėti jums nepasiduoti ir motyvuosiu. Mielieji, nepamirškit svarbiausio, to ko aš bijojau labiausiai, kritika kad ir kokia ji bebūtų yra gera ir naudinga. Kad ir kuo nuspręsit užsiimti - kritikos gausit ir didelėmis dozėmis, dėl to neverta nukabinti nosies - viskas čiki!!!
Labanakt,
Tautė.
Komentarų nėra