Įspūdžiai iš po picų sostinės... Neapolis!

Tegu linksmybės prasideda...

Už nugaros palikom dar vienas atostogas ir šiltesnius orus, beliko tik suguldyti prisiminimus į kompiuterio ekraną ir pasidalinti su tinklaraščio skaitytojais kas įvyko Italijoje!

Prieš vykstant į Neapolį buvau įsitikinusi, kad tai bus nuostabu, juk aš taip mėgstu picas, makaronus, o paragauti šių patiekalų, pačioje jų gimtinėje - tiesiog svajonė! Tačiau greitai teko nusivilti... Tad kviečiu pasidaryti mėgstamą gėrimą ir skaityti toliau, tai užtruks...

Pamenu, jog laikiau atostogų formą darbe ir svajojau kokia bus nuostabi, nepakartojama viešnagė picų sostinėj, oh... Kad būčiau žinojus...

Jeigu norit išgirsti apie viešbutį, kurio nerekomenduoju, visa pastraipa vien tik apie tai!

Nuoširdžiai, savo jauna ir tyra širdele nesuprantu, kaip šis viešbutis gavo 3 žvaigždutes, jis nė vienos iš jų nėra vertas... Bet! Apie viską nuo pradžių. Prieš "užsibookinant" mums kambary šiame viešbutyje, Kastytis pateikė užklausą dėl dvivietės lovos ir galimybės ankščiau įsikelti į kambarį, nes mūsų skrydis buvo labai anksti ryte... Na ką... Jokio atsakymo iki pat atostogų dienos. Jau nusileidom, laimingai įlipom į autobusą, nusigavom iki viešbučio... O vyrukas iš registratūros aiškina, jog kambariai nėra paruošti, dėl to nėra jokios galimybės gauti kambario... Viskas kaip ir normaliai, jeigu ne kvaila taisyklė "sumokėk 20 eurų dabar ir gauk kambarį iš karto". Taip ir likom nesusipratę... Kaip ir galėjom palikti visus daiktus prie lifto ir eiti tyrinėti miestą, bet buvom tik su kuprinėm ant pečių, tad pasiryžom jas pasiimti su savimi, nes ši vieta neatrodė saugi net stovint registratūroje, o kampas, kuriame mums parodė, jog galime pasilikti daiktus, buvo visiems prieinamas ir tikrai nesaugus. Tad pirmąją dienos pusę taip ir "stumdėm" laiką kaip našlaitėliai laukdami, kol gausim kambarį.

Išgąstis pamačius netvarkingas gatves ir
smulkius prekybininkus

Eilinė turgelio diena,
kuomet visi viską pardavinėja.

Jūros gėrybės, tiesiog pardavinėjamos gatvėje.

Besivaikščiojant priėjome uostą, iš kurio kitą dieną kėlėmės į Kaprio salą.

Tą dieną buvo vykdomi tik grupiniai apsilankymai, tad nepavyko užeiti į pilies vidų.

Prie uosto išlindo saulutė, o kelionė buvo tokia ilga,
 šiek tiek varginanti, kad net
nepajaučiau kaip užmigau ant suoliuko.

Radom gražią, jaukią vietelę su daug meilės.

Prablūdiję kelias valandas mieste, sugrįžom atgal.. Šįkart jau gavom raktą, galvoje tiesiog virte virė mintis apie dušą ir lovą... Įėję į kambary LABAI nustebom. Gryno oro - nulis. Atsidarėm užuolaidas, langus ir langines... O mūsų vaizdas tiesiog į koridorių... Mūsų atidarytas langas yra tiesiog koridorius... Supratom, kad gryno oro tikrai negausim, tad reikia pasitenkinti tuo ką turi... Užsidarai langines, tupi kaip meška urve - jokio privatumo, visiškai nejauku ir tikrai nesaugu! Na gerai, nesvarbu... Pakritom į lovas snūstelėti ir pailsėti... Miegojau neaiškiam tarpe... Ogi mūsų "dvivietė" lova yra padaryta iš dviejų vienviečių, sustumta į vieną krūvą ir užtiesta viena paklode... Žinoma, kaip priklauso dviguliai lovai gavom vieną šiltesnį pleduką, kurio tikrai nepasidalinom, nes nė vienas iš mūsų nenorėjo miegoti tarpe... Na gerai, nesvarbu... Galiu susitaikyti, jog kambaryje yra dušna, tamsu ir kad lova nepatogi... Aš galiu su tuo susitaikyti... Po saldaus miegelio pabandžiau prisijungti prie wifi - misija neįmanoma... Ir vieną kodą vedu ir kitą kodą vedu - nieko... Telefonas meta, kad yra kažkokia problema su tinklo tiekėjais... Aš, vaikas ne durnas, pakeičiau telefono kalbą į anglų, padariau screenshoot'ą ką man rašo, kodėl neišeina prie interneto prisijungt, nusileidžiu į apačią, pas registratūros vyruką ir aiškinu situaciją. Jis į mane žiūri kaip ožka į naujus vartus... 

Aš jam aiškinu, kad nėra interneto...

Jis iš manęs juokiasi, nes pirmam aukšte yra internetas tik darbuotojams, o šeštam ir septintam - klientams... Tad faktas, jog čia nebus interneto...

Aš jam rodau screenshoot'ą...

Jis iš manęs juokiasi ir sako, kad čia pirmas aukštas.

Aš jam aiškinu, kad čia screenshoot'as...

Jis juokiasi ir sako, kad keičia interneto tiekėja dėl to nėra interneto.

Aš jo klausiu už ką aš tada moku pinigus...

Jis juokiasi ir sako, kad jei man taip reikia to interneto, turiu nueiti ir nusipirkti itališką kortelę su internetu, ji kainuoja tik 10 eurų.

Aš jau pradedu pykti, prašau, kad ateitų į viršų kartu su manim ir pabandytų prisijungti, gal aš kažką ne taip darau.

Jis kalba su manim itališkai...

Aš dar labiau pykstu ir sakau, kad jis nekalbėtų itališkai, nes aš nieko nesuprantu.

Jis juokiasi ir sako, kad išspręs šitą situaciją, kurios net nelaiko problema.

Aš klausiu ką jis ruošiasi daryti ir kada.

Jis juokiasi ir pasako, kad paskambins.

"Viešbučio" patogumai, ypatumai ir viskas kas nepatiko.

Aš laukiu kol paskambins...

Jis supyksta ant manęs, kalba itališkai ir paaiškina, kad šiandien sekmadienis, niekas nedirba ir negali paskambinti.

Aš nusivylusi, nusiminusi, nepatenkinta, pasakau, kad jei ryt vėl nebus interneto aš ateisiu ir mes vėl kalbėsimės... Nes tam vyrukui buvo sunku užkilt su manim į viršų, bent apsimesti, kad bent kiek rūpi situacija kad ir kaip bebūtų, juk vis tiek - ne gana to, kad pinigus moki už tai ko negauni tai dar iš tavęs juokiasi, siūlo nusipirkt itališką kortelę ir kalba itališkai, na jau ne... Tą akimirką pagalvojau, kad būsiu skausmas jo subinėj.

*kita diena*

Kadangi visą dieną nebuvom viešbutyje, grįžom namo tik vakarėjant, išsimaudėm, persirengėm ir ėjom vakarieniauti... Praeinant paklausiau ar paskambino kažkam dėl interneto... Jis pasakė, kad skambino, bet nieko neišsiaiškino... Gerai, tebūnie, nesvarbu...

*dar kita diena*

Vėl dar vienas pokalbis... Interneto nėra... Jis piktas, kad aš vis tiek siekiu savo ir nenusileidžiu... Lifte sutikau kitus lietuvius ir užklausiau ar jie turi internetą... Jie pasakė, kad viskas veikia kuo puikiausiai... Galvojau gal mano telefonui kažkas negerai, tačiau bandėm prijungti kelis prietaisus - vis tiek jokio interneto. Nusileidžiu į registratūra

Aš jo klausiu ar paskambino.

Jis man aiškina, kad keičia interneto tiekėją.

Aš jo klausiu, kodėl kiti žmonės turi internetą, o aš neturiu?

Jis man sako, kad tam kambaryje, kuriam gyvenam nėra interneto iš vis.

Aš jam sakau, kodėl nedavėt kito kambario, pirmą dieną kai aš jau atėjau su šita problema.

Jis iš manęs juokiasi ir kalba itališkai.

Aš jam sakau, kad man nejuokinga ir kad jis elgiasi nepagarbiai, man tai nepriimtina. 

Jis man aiškina, kad keičia interneto tiekėją.

Aš jam sakau, kad kiti žmonės turi internetą... Vadinasi jis yra, gal galit ateiti padėti man prisijungti?

Jis juokiasi ir sako, eikit pas tuos žmones į kambarį ir gaudykit internetą.. Šiandien jau vakaras, nieko negaliu padaryti. Rytoj sutvarkysim...

*dar viena diena*

vėl tas pats... tik šįkart turint dar vieną beprasmį, durną, pokalbį su tuo žmogumi, jo kolega pradėjo juoktis, kad turėčiau pasimelsti, juk Dievas atneša lietų atneš ir internetą... Tai va taip mes ir gyvenom be interneto, tamsoj, su "homemade" dvigule lova... Nebuvo taip blogai, bet ta aplinka ir toks neatsakingas požiūris į klientus - kažkas panašaus į tragikomediją.

Beje, skirta rūkantiems - pats viešbutis neturi tokios zonos... Jei nori parūkyti, turi stovėti kaip idiotas prie judrios gatvės... Bet darbuotojai nemato vargo atsidaryti valgyklos langą ir prileisti visą koridorių dūmų smarvės. Normalu? Man nelabai...

Nepaisant viso šito didelio nesusipratimo pavadinto "Hotel Garden Napoli", visai džiaugėmės, nes viešbutis buvo netoli centrinės stoties, kiekvieną dieną paklota lova ir nauji rankšluosčiai dar neišsėmė paskutinės kantrybės lašų dėl to buvom visai patenkinti.

Prisipažinsiu, labai bijau keltis keltu, plaukti laivu...

Na, o dabar apie tai ką nuostabaus pamatėm!!!

Štai čia, mums buvo pamoka, jog reikia pasiimti ne tik grynuosius pinigus, bet ir įsimesti banko kortelę... Nes vieną akimirką jau galvojom, kad kūkuosim Kaprio saloje ir lauksim geresnio rytojaus oloje. O viskas prasidėjo būtent taip. Anksti atsikėlę ir nuo savo nakvynės vietos nuėjome iki uosto, kuriame keltai plukdydavo į Kaprio salą. Su saulės spinduliais, tačiau didelėmis bangomis - persikėlėme ir net neturėjome jokio įtarimo, kad grįžti bus kur kas sunkiau... BET! Nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Taigi, nuvažiavę į Kaprio salą turėjome gražią dieną pasivaikščioti ir pabūti bendrijoje su gamta. Žinoma, neturėjome tiek daug laiko, nesėmėme jo mariomis, tad neaplankėme Anakaprio, nes visą laiką praleidome Kaprio regione, tačiau jei taip visai netyčia ir vėl atsidurtume tam krašte, būtų įdomu patyrinėti ką gero turi Anakaprio regionas... Kur aš baigiau? Tiesa... Jog nusigautume į Kaprio miestely, mums reikėjo viešojo transporto pagalbos, tad prie pat uosto, ten kur perkat kelto bilietėlius, rasit ir kioskelį, kuriame bus autobusų bilietai. Susimoki du eurus, sėdi ir važiuoji. Patikėkit manim, ten verda visai kitas pasaulis! Gatvės tokios mažos ir siauros, kad standartinio dydžio mašinas toje saloje gali pamiršti. Kilom į didžiulį kalną, ne kartą galvojau, kad nuriedėsim žemyn, tačiau kelios minutės ir buvom jau viršuje, nuo kurio atsivėrė nuostabus vaizdas į Tirėnų jūrą/Neapolio įlanką, per rūką ir debesis galėjai matyti Sorento kontūrus. Buvo nuostabu. Pradėjom eiti mažomis gatvelėmis stebint vietinių žmonių gyvenimą, kurio nedrumsčia turizmas... Tiesa, vasario mėnesį, turistų ši vieta netraukia, daugelis kavinukių ir parduotuvėlių - uždaryta. Keliaujant siauriomis gatvelėmis, lengvai rasite ženklus ir nuorodas į lankytinus, fantastiškus objektus, kaip kad - Arco Naturale, Villa Malaparte, Belvedere Tragara, Giardini di Augusto... Prisiliesite prie nepakartojamos gamtos, kitokio klimato, tiesiog atokios vietelės, kuri padės pasimiršti, jog esate Žemėje.

Beje, protingas išplanavimas padės jums sutaupyti laiko ir sveikatos... Aplankius vieną objektą, nereikės grįžti tuo pačiu keliu, nes visas keliukas tarsi vienas didelis ratas, kurio dėka pamatysite ne tik šiuos objektus, uolas, turistų nuraižytus kaktusų lapus su įvairiais užrašais, tačiau vėl grįšite į pradinį tašką, nuo kurio pradėjote eiti. Pasidžiaugę, atsigavę, ramiai pabuvę, sėdome į senutėlį autobusą ir leidomės žemyn link uosto. Tiesa, ten nusigavę - visai neapsidžiaugėme.. Nesupratom kas vyksta. Daug žmonių, visi pikti, triukšmas, kažkas nutiko - kas, nežinau... Nuėjome nusipirkti bilietų į keltą, grubi darbuotoją net nepaaiškinus kodėl, pasakė, kad neparduos bilietų. Po kažkiek laiko išsiaiškinom, kad visi keltai yra atšaukti dėl oro sąlygų ir jei nori, gali keltis į Sorentą. Taigi... Linksmybės prasidėjo čia, kai suvokėme, jog nei aš, nei Kastytis neturim banko kortelės... O piniginėj tik 70-80 eurų grynaisiais... Galvoje pradėjo kilti strategijos ir planai...
A) Keltis į Sorentą ir nuo jo grįžti į Neapolį autobusu arba traukiniu;

Labai džiaugėmės, kuomet nusipirkom bilietus į keltą ir galėjom
sugrįžti atgal į Neapolį.

B) Eiti į kavinukę ir laukti kol pradės keistis oro sąlygos;
C) Neit į kavinukę ir ieškoti booking'e nakvynės vietos, kuri būtų labai pigi.
D) Neit į kavinukę, neieškoti nakvynės vietos booking'e ir eiti miegoti į uolas neperkant autobuso bilieto, nes tą akimirką kiekvienas centas buvo itin svarbus. Taigi, tai buvo nuostabi pamoka, kad visada, kažkur pasislėpus reikia turėti ir banko kortelę... Iš tiesų, net nežinau koks nuotykis būtų buvęs jei tą dieną nebūtume persikėlę į Neapolį su prekybiniu keltu, kuris atplukdė pilnus furgonus įvairių produktų.



Apie istorinį miestą ir mano peroksido paveiktas smegenis.
Kita diena atnešė naujus nuotykius. Nukeliavę į Garbaldi traukinių stotį nusipirkome traukinio bilietus į Pompėją. Belaukiant mūsų transporto pasijautėme kaip  filmo "Lūšnynų milijonierius" veikėjai... Traukiniai išdailinti grafičiu ir tokie seni, jog sunku patikėti kaip jie vis dar važiuoja. Valanda kelio su šiukšlynų vaizdais, Vezuvijumi antrame plane ir štai, mes jau Pompėjoje. Ar gali patikėti, jog ši vieta buvo užmiršta iki XVIII a. Naujaisiais laikais žmonės po 8 m pelenų sluoksniu atrado palaidotą miestą, kurio dėka sužinojom kaip gyveno Senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų tapyba ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių ir užrašų.

Beje, skamba juokingai, atrodo kiek absurdiškai, tačiau galite pasiimti žemėlapį, jis mums tikrai pagelbėjo ir padėjo pamatyti daugiau, taupant laiką ir neblūdijant neaiškiomis gatvėmis. Žemėlapyje sužymėtos visos miesto zonos, statiniai, namų pavadinimai, tualetų vietos, rūkymo zonos, poilsiavietės, geriamo vandens kraneliai... Tiesa, žemėlapis labaaaaai trapus ir plono popierio, tad pasiimkit kelis egzempliorius arba kišenėje turėkite lipnios juostos, patikėkit manim - TEISYBĖ! Kad ir kaip juokingai atrodžiau Kastyčio akyse, tačiau orientuotis pagal žemėlapį buvo tikrai nebloga mintis.

Taip pat, apie mano peroksido paveiktas smegenis... Įėjus pro miestelio vartus pažiūrėjau į medžius ir su tokia nuostaba pažvelgiau, atsisukau į Kastytį:
 - Oho, praėjo šitiek metų, o medžiai auga kaip augę, tik lapų neturi...
 - Nu jo, - pradėjo juoktis jis. Nelaukęs mano atsakymo,tiesiog paaiškino "protingai princesei", - tie medžiai nauji ir dar maži, po Vezuvijaus išsiveržimo čia nieko neliko apart didelio pelenų sluoksnio. Taip kad nepamiršk, jog Italijoj irgi žiema, tad normalu, jog medžiai neturi lapų.

Beje! Į viešbutį grįžom su labai moderniu traukiniu, kurio bėgiai nutiesti prie pat jūros, o bilietėlio kainą yra tokia pat! Tad, kam nepatiko vandališkas, magišku būdu važiuojantis traukinys, siūlau rinktis šią alternatyvą, ypač kai kainuoja tiek pat.

 


Labas, Neapoli,

Gražūs žmonės už manęs, laukiantys patekti į piceriją.

Pagaliau po visų kelionių aplinkui, skyrėme laiko ir pačiam Neapoliui... Neturėjome jokio tikslaus plano ką veiksime ir kur eisime, tačiau žinojome, jog norime papusryčiauti taip visų giriamoje, žinomoje tiesiog Dievinamoje picerijoje iš filmo "Valgyk. Melskis. Mylėk.", tačiau vos tik priartėjome, jau didžiausia žmonių eilė būrėsi už durų, lauke tikėdamiesi suvalgyti skaniausią picą... Tuo tarpu mes, linksmai pasijuokėme, nusifotografavome, uždėjome varnelę, kad buvome PRIE picerijos ir nuėjome į visai tuščią restoranėlį priešais papusryčiauti. Po to nėrėme įvairiomis gatvelėmis centro link, vaikščiojant ir tyrinėjant apylinkes, be jokio plano, be jokio skubėjimo.

Nuorodos minėjo, kad yra kažkokia paroda, tačiau atsidūrėme sodelyje, kuris padarytas ant stogo!

Daugelis vietinių gyventojų, kiekvieną dieną naudojasi tokio dydžio durelėmis... 

Jos yra išpjautos dideliuose metaliniuose vartuose, kurie apsaugo vidinius kiemus.

Kauno PC Akropolis pastatytas ant senų pastatų, čia idėja labai panaši, tik viskas atrodo
kur kas šiuolaikiškiau.

Tai va, tokia buvo mūsų viešnagė Italijoje, Neapolyje. Na ir pačiai pabaigai, pabumbėsiu... Nenorėčiau grįžti į šią vietą, nes:

• apstu kišenvagių, įvairių įtartinų žmonių, kurie nekelia didelio pasitikėjimo ir saugumo jausmo;
• gatvės tiesiog nusėtos šiukšlių, vieną vakarą pamatėme lažybų punktą - buvo baisu! Negana to, kad visas punktas nusėtas šiukšlėmis, tai jos dar mėtosi ant šaligatvio ir niekam neįdomu, jiems net nerūpi, kad gyvena apsivertę kaip šlykštukai.
• vairuotojai tiesiogine to žodžio prasme - kosmonautai. Jie gyvena savam pasauly ir eismo taisyklės jiems svetimas dalykas. Jei nepasiryši šokti po ratais - niekada nepereisi gatvės.
• matėme laukines žiurkes ir jų namus, buvo miela, tačiau, kuomet pradedi galvoti kokios jos kenkėjos ir kaip greitai gali išnešioti įvairias ligas - gal ačiū, nenoriu, nereikia.
• viskas telpą į vieną žodį, tikriausiai jau supratote iš pirmos pastraipos - VIEŠBUTIS.
• šios šalies žmonės labai grubūs, visiškai nedraugiški, jiems nėra įdomu kaip tu jautiesi ir kad tu esi klientas... Nė vienoj vietoj nesijauti laukiamas, ypač kai eina gatve ir jie tiesiog vilioja įvairiais metodais tave prisivilioti užeiti ir pavalgyti.
• na ir žinoma maistas... Dabar galite mane šmeižti ir sakyti, jog nereikėjo pirkti kebabų iš kampinio koskelio ir būtum pasimėgavus maistu, tačiau!!! Mielieji, kiekvieną vakarą valgėme restoranuose, bandėme vis skirtingas picas, tačiau jos tikrai nesužavėjo... Deja, sunku pripažinti, tačiau nusivyliau picų ir makaronų tėvyne - Neapoliu.

Kvailiojo Kastytis, oi kvailiojo ponaitis.

 Na... Ir pačiai pabaigai, kaip jau tampa tradicija, kelionių įrašams - PATARIMAI!

• tai tikrai labai nustebino, tačiau ten gali būti tikras merginų rojus!!! Panos, įsimeskit papildomų pinigų ir nusipirksit skudurų iki gyvenimo galo... Tokie pigūs rūbai, jog gali važiuoti nuogas ir nusipirkti viską ko tik širdis geidžia. Deja, aš to nežinojau ir neturėjau vietos savo kuprinėje, tad šiaip ne taip pavyko sukišti juodus džinsiukus už 8 eurus...
• paskaitykit tą dalį dar kartą kas nutiko mums Kaprio saloje su keltu... Po to, visuomet žinosim, jog reikia turėti bent vieną banko kortelę nors ir kur nors pasislėpus.
• šitoj kelionėj būtų labai pravertus turginė kuprinytė, kurią turi kiekvienas pardavėjas prisirišęs prie pilvo... susidėti visiems brangiems ir vertingiems daiktams, juos laikant tiesiog štai čia ir prie pat savęs - saugiai.
• visada turėkite planą B, nes lietus ir oro sąlygos gali ne tik jus apriboti, bet ir pakišti koją grįžtant namo.
• pasiruoškite restorane sumokėti keliais eurais daugiau, nes tai yra staliuko paruošimo mokestis, kuris yra privalomas, o dauguma viešbučių turi pagalvės mokestį.
• magnetukus ir kitus suvenyrus pirkite gatvelėse, o ne vietose kur klesti turizmas, tokiu būdu ne tik sutaupysite pinigų, tačiau ir laiko, ten magnetukais visos gatvės nusėtos.

Labanakt,

Tautė.