Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai...

Pietų metui atėjus, geriu savo kavytę ir džiaugiuosi kokią nepaprastą patirtį šis tinklaraštis man atnešė... Kiek nuostabių bendradarbiavimų padovanojo ir kokia neįkanojama patirtimi pavirto visi tie metai barškinant kompiuterio klaviatūrą... Tačiau ateina viskam pabaiga... Ir toji protinga  "princesė" užaugo ir išaugo iš visos šitos minčių mišrainės... 

Šiandien rašau paskutinį pranešimą, tokį atsisveikinimo, net kiek liūdna kai pagalvoji, jog viską teks palikti praeity, tačiau ūpą kelią tai, jog kažko pabaiga yra kažko pradžia... Visus, kurie nori toliau draugauti ir skaityti mano žinutes, kviečiu į naują, šiek tiek brandesnę platformą, kurioje mane galėsite surasti! 

Ačiū visiems už visą laiką, kurį skyrėte skaitydami ir laukdami mano pranešimų... Dar kartą dėkoju ir sakau paskutinį kartą labanakt...

Su daug daug meilės ir bučinukų,

Jūsų Tautė.

Karantino swapbox'as!

Šį įrašą, turėjau paskelbti laaaabai senai, na...Bet nebūčiau aš kaip tas dūmas, išnykstu ir vėl atsirandu... Tik šįkart, ne savo noru dingau. Juk su nusprogusiu kompiuteriu, daug tekstų neprirašysi, tačiau po to ir nušvitimas į gyvenimą atėjo, kaip smagu be kompiuterio gyventi...Toks laisvas nuo priklausomybės jautiesi, jog visos priklausomybės prieš tavo laisvę nublanksta.

O. BET. TAČIAU.

Nevyniojant žodžių į vatą - atsukant laiką atgal į balandžio mėnesį, su keliomis blogerėmis keitėmis dovanėlėmis, kurios pakėlė nuotaiką tomis niūriomis karantino dienomis.... Apie tai ką gavo Aldėja iš manęs galite paskaityti jos Burunduko bloge, o apie tai, ką gavo Dovilė, skaitykite influx.lt tinklaraštyje !

Ištapšnok blogas emocijas lauk!

Paleisk blogas emocijas pavėjui 🖕

Kiek kartų atsidūrėme tokioje situacijoje, jog pyktis mumyse taip kunkuliavo ir ėmė viršų, jog galvojome, kad nusprogsime? Na, jei ne mes patys, tai bent jau kuri nors kūno dalis... Kiek iš tų kartų nesugebėjome sukontroliuoti savo emocijų ir vidinės ramybės? Pamiršome, kad esame žmonės ir sugebame kur kas daugiau negu rėkti kaip bepročiai... Tad šįkart siūlau niekur neskubant, ramiai paskaitinėti ir pasiimti viską ką galite geriausio iš šio straipsnio ir [galbūt] susipažinti, su jums nauja ir negirdėta emocijų laisvės technika [ELT].

Tu esi gyvenimas!

Būna tokių dienų, jog rašau sau ramiai į stalčių... Pyškinu raidę prie raidės savo malonumui ir tokiu būdu visoms susikaupusioms emocijoms ieškau vietos.. Kartais rašau linksmai, kartais liūdnai... O kartais būna taip, kad rašyti ilgiau nebegaliu. Ašaros neleidžia... Kartais būna taip karšta kambary, jog pro akis prakaituoti pradedu... Juk suprantate, visiems tokių akimirkų pasitaiko... Daug netuščiažodžiausiu... Tik noriu pasidalinti viena ištrauka, iš tokių rašliavų "į stalčių". Gal patiks, o gal ir ne, net nežinau.

#ištrauka_iš_dienoraščio

Prieš pradedant skaityt, labai trumpai: juokis, džiaukis ir kvailiok... Suprask, kada jeigu ne dabar?

Laimingi laiko neskaičiuoja. KARANTINAS!

Taip taip, kažkas vaikšto gatve, o aš kaip bobutė,
žiūriu pro langus kas vyksta.

Na, jūs man pasakykit... Kas galėjo pagalvoti, kad diena, kuomet turėsime begales laiko ateis... Nors ir esam šiek tiek suvaržyti ir apriboti, tačiau atrodo, jog laikas sustojo ir jis priklauso mums ir tik mums! Svajonių svajonė - pasaka ir visai be sarkazmo! Tad šiandien jungiuosi prie Aldėjos ir dalinuosi savo karantino išgyvenimais, džiaugsmais, vargais, skausmais ir atradimais!

Skaičiuokime keliones kartu

Visi su nekantrumu laukiame kol pasibaigs visa šita marmalynė, sienos ir vėl bus atidarytos, o tada visi gyvensim kaip gyvenę... Atgal į normalų gyvenimo ritmą.

O. BET. TAČIAU... 

Socialiniuose tinkluose dažnai sklando klausimas: "Ką darysit, kai tik karantinas pasibaigs? Kur keliausit...? ir t.t." Visi jau kurpia planus, tačiau nepamirškit, kad kol esame namuose, galime ne tik planuoti savo ateities atostogas, ieškoti įvairių vietų, kur atostogausime ir keliausime, tačiau prisiminti ir kurias aplankėme... Tad šiandien siūlau išbandyti [galbūt jau žinomą, o gal ir ne] svetainę, kuri gali padėti suskaičiuoti visus kartus, kuomet skridai lėktuvu.

Ką veikti, kai nėra ką veikti?

Panika ir nežinia sukrėtusi visą pasaulį privertė kiekvieną žmogų sustoti ir pabūti čia ir dabar. Pasidžiaugti tuo laiku, kurio visiems taip trūko... Įsigaliojęs karantinas visame pasaulyje pakeitė visus ir ta Žemė, kurią buvome įpratę matyti ir gyventi, jau tokia nebebus kaip ankščiau... O ir mes patys nebebūsime tokie.. Tad įsigaliojus karantinui, galvos skausmu tapęs klausimas [gal ne kiekvienam, tačiau... dažnam...] ką veikti?

,,Būk dama, sako jie...”

Po truputį pradeda busti gamta iš po žiemos, žingsnis po žingsnio skleisdama įvairius gėlių žiedus į viešumą... Taip ir aš su savo tinklaraščiu pavasarėjant pradedu grįžti į senas, sniego užpūstytas ir visai pamirštas vėžias.

O – BET – TAČIAU

Šiandien nieko meniško... Šiandien apie tai, kas mane privertė susimąstyti... Pagalvoti apie moters paveikslą šių dienų visuomenėje. Koks jis yra? Kaip jį nupieštum tu? 

,,Būk dama, sako jie...” 

Visai neseniai publikuotas video ,,youtube’’ platformoje (nuoroda) susilaukia vis daugiau dėmesio. Kiek tiesos jame yra? Kokią kainą reikia sumokėti už nepakartojamą, grakštų, moteriškumą?

Tą naktį krito svajonės | VASARA

Tą vakarą buvau tokia išsekus, jog visą nuovargį norėjau nuplauti pilnu bokalu šviesaus alaus. Atsisėdus vienam iš baro kampų pradėjau "nuovargio valymą" ir visos problemos pasiliko darbe po pirmo gurkšnio, paliekančio katino ūsus virš lūpos. Nereikėjo ilgai laukti, o jau mano rankose atsirado biliardo lazda ir aš įsitraukiau į žaidimą. Bare grojo muzika, žmonės juokėsi, jie visi buvo laimingi, kalbėjo apie krentančias žvaigždes, tačiau nė vienas iš jų nenorėjo to pamatyti, deja...

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.

11.30

Pasigirdo skambutis, pranešantis apie paskutinius užsakymus prieš užsidarymą.

11.45

Pasigirdo skambutis, pranešantis, jog gėrimų daugiau šią naktį nebeserviruos.

00.00

Pasigirdo balsas, pranešantis, jog baras užsidarė ir reikia išeiti.

Visi išėjo, dar stovėdami lauke rūkė ir juokėsi džiaugdamiesi (ir velniai žino dėl ko), tačiau niekas apie žvaigždes jau nebekalbėjo. Nelabai kam ir buvo įdomu. 

Bet ta mintis... Ta mažytė mintis, kad šiandien krenta žvaigždės man tiesiog neleido eiti namo. Tik ne šią naktį. Tik ne tada, kuomet krenta žvaigždės. Tokio dalyko aš niekuomet nebuvau mačiusi, tačiau visada svajojau. Visada norėjau pamatyti krentančias žvaigždes ir suvokti, kokia didinga yra visata, net jei ji ir nyksta.

Buvo tamsu ir šlapia, tikriausiai patys velniai mane nešė ant vietinio kalno viršaus. Buvo taip tamsu, jog tąnakt niekas negalėjo būti šviesa... Pagaliau. Pagaliau viršus... Šlapiomis kojomis, šaltomis pėdomis galėjau stovėti ant kalno viršaus pakėlusi galvą į viršų lyg penkiametė žiūrinti į helio balionus... Kol kas nieko nesimatė. Buvo tamsu ir tylu.. Buvo taip tylu, jog galėjai girdėti bėgančią upę, miegančią gamtą... Tik vėjas šiek tiek pynėsi tarp plaukų palikdamas šaltus prisilietimus. Nesiruošiau stovėti visą naktį, tad prisėdau... Galvojau, kad vaidenasi, tačiau tikrai mačiau kažką krentant žemyn... Viduje užvirė neapsakomas jausmas, norėjau rėkti iš džiaugsmo ir iš visos širdie. Tą naktį krito žvaigždės kiekvieną kartą nusinešdamos po mano svajonę... Norėjau pamatyti ir dar, ir dar, ir dar... Tačiau ta naktis buvo per trumpa... Ji tiesiog buvo per šalta, tačiau vienintelė ir nepakartojama.

Labanakt,
Tautė.

Vieneri metai valgant emigranto duoną

Atrodo, jog labai lengva susipakuoti visus daiktus, pasidaryti kapitalinę tvarką, išmesti ko nereikia, palikti namų raktus, apkabinti mamą ir tėtį, pasakyti visiems, kad labai juos myli ir susikrovus lagaminus lipti į lėktuvą su mintimi, jog ten bus geriau. Labai dažnai gyvenimo situacijos atrodo lengvos iki tol, kol nesusiduri akis į akį su realybę. Deja, tačiau ši gyvatė dažnai visus pagauna ir parodo, koks gyvenimas pilnas netikėtumų, iššūkių, problemų ir jų sprendimų, nuotykių, pažinčių ir taip toliau... O, BET, TAČIAU.... Viskas priklauso tik nuo tavęs ir kokiomis akimis pažvelgsi į padėtį.

Sustok akimirka žavinga | PAVASARIS

Mes taip skubam... Nuleidę galvas, sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Nematome dalykų, nemokame jų pamatyti. Nežinome kaip kvepia sprogstantys žiedai, kokia žalia gali būti žolė. Praleidžiame pavasario džiaugsmus sakydami, jog greitai ateis vasara ir uždarome save į narvą. O vos tik atsidarę duris, vėl skubam... Taip pačiai nuleidę galvas ir sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Kas atsitiko? Kas pasidarė? Kiekvieną mielą kartelį kažkur einant, juk galima išeiti 5 min ankščiau iš namų, prisiminti vaikystę, įkvėpti gryno oro, pasidžiaugti, pabūti, pamatyti, prisiminti...

Tikriausiai pamenat tas dienas, kuomet grįždavot nubrozdintais keliais ir sakydavot, kad viskas gerai, nes nenorėjot sėdėti namuose. Viskas kas rūpėjo tebuvo tas kiemas, kuriame augai kartu su savo bičiuliais. Atsimeni tą kiemą, kuris turėjo labai aštrų asfaltą (ant kurio šokinėti ir žaisti "klases" buvo vienas iš nuostabiausių dalykų, o kaip šokdynė? Kaip žaidimas su laikrodžiais ir valandom...?), žalią žolę (kuri puikiai tikdavo "namams", "mama mama kiek man metų"? o kas nors pamena "batų košę"?), alyvos krūmus (kaip didžiausius Šveicarijos bankus, kur įsibraudavai į jų vidų, prisiskindavai tiek daug lapų, jog būdavai turtingiausias kieme... Iki tol kol mama neišplaudavo kelnių... Su pilnomis kišenėmis lapų, oi atsiprašau... tiksliau pinigų...), laiptines (jos buvo ideali priedanga nuo lietaus, ir nuostabi užuovėja žaisti monopoliui, mokykloms), o kaip tie suoliukai prie laiptinių (juk nerealiausi žaidimai ir būdavo "valgoma - nevalgoma", "kobra", "invalidas" ar "prajuokink mane"...) Ir viskas viskas tilpdavo į mūsų kiemą, kuriame be jokio rūpesčio, telefonų ir įvairių technologijų tiesiog neturėjom. Mes kūrėm istorijas, kūrėm prisiminimus, mėgavomės kiekviena valanda praleista kieme ir liūdėdavom, kai reikėdavo eiti namo. Laukdavom, pavasario ir trijų griaustinių už viską labiausiai, taip mes džiaugdavomės vaikyste. Pasakyk kas atsitiko? Kodėl skubi.... Nuleidęs galvą, sulenkta nugara... Kodėl bėgi nuo gyvenimo džiaugsmo? Vien tik dėl to, kad užaugai, turi atsakomybių? Nemeluok.

Išeik į lauką, pasigrožėk kaip gamta bunda, pasižiūrėk kokia žolė žalia, pasiklausyk kaip čiulba paukščiai, suprask kokia nuostabi diena, tik kiemas, deja, jau tuščias...

Šiandien tokia diena... Atsikėliau anksti ryte nuo automobilio signalizacijos... Vos tik ji išsijungė užmerkiau akis, tačiau šiukšlininkai dirbo savo darbą su įspėjamaisiais pypsiukais, konteineris prie konteinerio pypsėdami... Netoliese esantys arkliai pradėjo žvygauti ir sveikinti dieną... Buvau tokia liūdna ir bumbanti iki tol, kol nesupratau kokia nuostabi diena... Kaip Žemė mane anksti pakėlė, jog nepramiegočiau visų galimybių, jog pasidžiaugčiau, jog prisiminčiau ir tuo pasidalinčiau su jumis. 

Labanakt,

Tautė.

Kai miegas tampa ne poilsiu, o ištisom košmaro valandom. Miego paralyžius.

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.

Po ilgos, tikriausiai sunkios, darbo dienos kristi į minkštus, šiltus patalus ir pasinerti į sapnų karalystę yra kažkas wow! Kitą kartą, net pati save prisigaunu, jog ankstyvą rytą, kuomet atsikeliu jau galvoju kaip vakare einu miegoti...

Na trumpai, tvirtai - miegas – periodiška žmogaus ir aukštesnės organizacijos gyvūnų sąlyginės -ramybės būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs kontaktą su aplinka, aktyviai atkuria savo jėgas. Jis mums būtinas!!!

Bet ar kada nors susimąstėte, kad gali ateiti tokia diena, kai nelauksite būtent to paros meto, kuomet reikia eiti miegoti!? Būtent apie tai, noriu papasakoti ir jums! Galbūt atsiras žmonių, kurie išgyvena tą patį kaip ir aš, galbūt kas nors turės kokių patarimų ar tiesiog norės pasidalinti savo patirtimi.

Geocaching - smagus ir aktyvus laiko praleidimas!

Atėjusi nauja diena atnešė išeiginę, kurios nenorėjau pramiegoti ar iššvaistyti veltui! Tad nusprendžiau šokti į treningus, užsimaukšlinti kepurę, apsimuturiuoti šaliką ir nerti į lobių medžioklę su daugybe neatsakytų klausimų. Šiandien rašau būtent apie patirtus nuotykius, mažus džiaugsmus ir išgyvenimus kartu su Geocaching! 

Įspūdžiai iš po picų sostinės... Neapolis!

Tegu linksmybės prasideda...

Už nugaros palikom dar vienas atostogas ir šiltesnius orus, beliko tik suguldyti prisiminimus į kompiuterio ekraną ir pasidalinti su tinklaraščio skaitytojais kas įvyko Italijoje!

Prieš vykstant į Neapolį buvau įsitikinusi, kad tai bus nuostabu, juk aš taip mėgstu picas, makaronus, o paragauti šių patiekalų, pačioje jų gimtinėje - tiesiog svajonė! Tačiau greitai teko nusivilti... Tad kviečiu pasidaryti mėgstamą gėrimą ir skaityti toliau, tai užtruks...

Pamenu, jog laikiau atostogų formą darbe ir svajojau kokia bus nuostabi, nepakartojama viešnagė picų sostinėj, oh... Kad būčiau žinojus...

Žmonės norėjo pasiekti Dievą, dėl to apsigyveno Gran Kanarijoje!

Atrodo, jog vakar pro mano odą skverbėsi šilti saulutės spinduliai, tačiau dabar, sugrįžus į realybę ir susisukus į šiltą apklotą, dalinuosi įspūdžiais iš Gran Kanarijos!

"Mes pamatėm amžino pavasario sala!"

-Kastytis.

Dažniausiai "atostogos" su maniškiu nebūna panašios į atostogas... Jokio poilsio, tik amžinas skubėjimas, anksti keltis, vėlai eiti miegoti ir jokio laiko tinginystei... Tai net ne atostogos... Tai ekstremalios kelionės, kuriose poilsis neegzistuoja... Tačiau dabar, galiu drąsiai teigti, jog mes ATOSTOGAVOM!!! Praleidom nuostabų laiką, gėrėm nerealų vyną ir pažinom visai niekur neskubančią ir tikrąją to žodžio prasme - atsipalaidavusią kultūrą.

Mini vegetariški kebabiukai - suktinukai!

Tiesiai iš įvykio vietos (virtuvės) dalinuosi su jumis vienu receptu - vegetarišku! Tačiau labai sočiu, labai greitu, lengvai pagaminamu, o svarbiausia - skaniu! Niam niam niam...

Būk produktyvumo viršūnėje!

Kuomet persikrausčiau į Škotiją ir palikau viską taip numylėtoje Lietuvoje, palikau ir dalelę savo juoko, džiaugsmo, namų jaukumo... Atrodė, jog visa tai palikau ir niekada negalėsiu to pasiimti. Buvau tokia liūdna ir viskuo nusivylusi, jog mano išdidumas ir amžina šypsena veide tiesiog neleido to pripažinti, neleido pasakyti garsiai, kad esu pats liūdniausias žmogus žemėje. Buvau tokia nusivylusi, jog nieko nenorėjau daryti, veikti... Vienintelis mano maršrutas, kurį naudodavau 5 dienas per savaitę būdavo namai - darbas, o po to darbas - namai... Kitas 2 dienas tiesiog miegodavau ir niekur nenorėdavau išeiti. Tiesiog nieko nemačiau, akys nuo nuovargio buvo ant tiek prisimerkusios, kad viskas ką matydavau tebuvo padavėjos darbas, skaudančios kojos ir amžinas nuovargis. Būdavo dienų, kuomet aš jau atsikeldavau pavargus. Būdavo įvairiausių rytų ir vakarų, dienų ir naktų. Buvo visko, tačiau dabar, po penkių mėnesių galiu sakyti, kad dabar aš OK'ei. Man prireikė penkių mėnesių atsibusti iš košmaro, kurį kūriausi pati, savo mintyse. Man prireikė labai daug laiko suprasti, kad galiu būti produktyvi, TEREIKIA TO NORĖTI, ir žinoma, gebėti planuoti savo laiką/veiksmus, stengtis net jeigu ir nepavyksta.

Tereikia NORĖTI ir dėti pastangas. Produktyvumas kojų neturi,
jis pas tave neateis.

Didenybė komfortas

Žinot tą frazę "gyveni ir vartaisi kaip inkstas taukuose"? Tai va, šiandien, būtent apie tai ir pakalbėsim. Jei nežinot kas čia per frazė ir ką ji reiškia, palikit komentarą apačioje - išsiaiškinsim!

"Kada nors šalies žmonės yra apakinti ir apmulkinti komforto, nes jie atidėlioja savo gyvenimą, sėkmę, laimę, svajones ir viską kas nuostabiausia pasilieka kitam kartui, net nežinodami ar jis ateis!"

Protinga. Darbinga. Graži.

Gera grįžti į trasą, kuomet raidės liejasi per kraštus. Šįkart susikaupė tiek minčių, kad net nenutuokiu nuo kokios temos pradėti... Tiek daug įvairiausių idėjų ir įkvėpimo pasisėmiau per keletą dienų, kad skubu pas jus su nauja tema. Šįkart apie moterišką grožį, protą ir darbus!

Dažnai pasitaiko, jog visa kino industrija, mano manymu, iškreipia moterišką rolę... Ne viename filme pastebėjau, kad jie moters idealą kuria tokį kvailą, kad jai tik belieka sėdėti namuose, suktis tarp buities darbų ir būti vyro išlaikytine... Tačiau, nesupraskit manęs klaidingai, aš nekalbu apie tą momentą, kuomet šeima augina vaikučius ir yra motinystės atostogose... Tai visai kita kalba!

PROTINGA. DARBINGA. GRAŽI.

Tai trys žodžiai, kurie (mano nuomone) apibūdina moterį.

Jei aš viena svajoju apie moters idealą tobuloje visuomenėje, leiskit man tai žinoti, komentarams skirtoje vietoje... Na, o aš, pasidalinsiu su jumis mintimis apie tai ko pati gyvenime siekiu - būti protinga, darbinga ir gražia...

Moteriškumo iššūkio pabaiga - pokyčių pradžia!

Kiek daugiau, nei prieš mėnesį barškinau savo klaviatūrą ir dėliojau žodžius ragindama prisijungti prie moteriškumo iššūkio. Šįkart, klaviatūrą kankinu ir vėl, tačiau nieko neberaginu... Tiesiog, jaukiai ir šiltai (čia perkeltine prasme, patikėkit manim, antra diena kaip nerandu vietos dėl šilumos...) prie arbatos puodelio lieju savo mintis ir padėką būtent šiame tekste. Malonaus skaitymo ir tobulėjimo!

Kaip man sekėsi vykdyti iššūkį?

Išaušus pirmajam iššūkio rytui, bėgau prie spintos ir jau žinojau kokia suknele pasipuošiu, tačiau nespėjau mirktelėti, kai prabėgo 30 dienų, o aš dar neparodžiau visoms ir visiems savo nuostabiausių suknelių! Ir vis dėl to, apie viską nuo pradžių...

Pirmąją savaitę labai noriai nešiojau sukneles, kėliau nuotraukas, džiaugiausi su kitomis dalyvėmis, skaičiau jų mintis, bet nuo komentavimo susilaikiau, visuomet vengiu jo... Vėliau protas kiek aptemo, į galvą lindo blogos mintys... Užsidėdavau suknelę ar sijoną ir tai sukąstais dantimis, nes laimės neteikė niekas... Tačiau iš grupės neišlįsdavau, vis skaitydavau dalyvių mintis, komentarus pagal dienos temą... Žodžiu, buvau šnipas, kuris viską stebėjo pro rakto skylutę... Praėjus mano didžiajam sąstingiui - nušvitau... Išsinėriau iš kelnių (taip taip... nešiojau kelnes... tik neapmėtykit akmenimis!) ir vėl šokau į sukneles ar sijonus... Praėjus pro tokius etapus: užsidegimo, sąstingio, prabudimo (nežinau kaip juos geriau ir tiksliau reiktų apibūdinti), supratau, kad man (tikriausiai ir kažkam kitam), nereikia iššūkių, jog galėčiau nešioti sukneles... Viktorija ne tik daug ko išmokė dalindamasi mintimis ar užduotimis, tačiau priminė, koks patogus rūbas tie sijonai!

Gimtadieninės iššūkio organizatorės gėlės

Sakoma, jog moteris turi žydėt kaip gėlė

Sijonų ir suknelių dėka sužydėjau ir aš... Su kelnėmis tiek visko nebūdavo... O gal tai tik sutapimas? O gal buvo, tik aš pati nemačiau? Na, paatvirausiu... Būnant sijonuotai, susilaukiau daugiau komplimentų, teigiamų replikų, šypsenų ir džiaugsmo, kuris užkrėsdavo ir mane... Būnant iššūkio dalimi, nors ir labai maža, nematoma, galėjau džiaugtis praeivių šypsenomis ir žvilgsniais... Tai buvo puiki proga parodyti dalį suknelių, kurias pasiuvo mano Mama savo rankomis!!! Taip taip, ji siuva pačius nuostabiausius drabužius! Žinoma, tai buvo puiki proga išmesti senas kelnes ir atsirinkti, kurias sukneles mėgstu labiausiai... Vienintelis nemalonumas su kuriuo susidūriau būnant sijonuota, tai vėjuota diena... Ėjau per gatvę ir vėjas suknelę pakėlė, bet nieko tokio! Buvau su gražiais diudikais (draugės sūnelis taip triusikus vadina), linksmai nusijuokiau ir laikydama sijoną bėgte atsidūriau kitoj gatvės pusėj... Tiesa, kalbant apie emocijas ir aplankytus jausmus, Viktorija atvirauja, - "Iššūkio metu emocijos pačios lipo viena per kitą, dažniausiai tarpusavyje žaisdavo tik teigiamos, bet vidinis pyktis kartais buvo svečias. Pats projektas buvo skirtas kiekvienai. Kiekviena tai darė dėl savęs, juk ne dėl manęs, aš tik vedžiau tuo nuostabiu keliuku. Tačiau, kai dalyvių grupėje parašo: "va, visą dieną buvau su sijonu.", o paskui randi renginio nuotraukose, kad buvo su kelnėmis.... Arba vidiniai jausmai maišosi gerieji su piktaisiais... Kuomet pamatai, kad kopijuoja tavo mintis ir idėjas. Tačiau, kai kopijuoja, tai vadinasi darai gerai, ar ne? Bet iš esmės: 9,5 iš 10 aplankiusiu jausmų kasdien buvo pakylėjantys ir užvedantys veikti! O dar kai asmeniškai susilaukiau daug palaikymo ir grupėje moterys džiaugėsi pasikeitimais, tai buvo taip faina ir gera! "

Nevyniojant žodžių į vatą - esu dėkinga!

Ir aš sijonuota su savo skirtingais batraiščiais.

Žinot, aš taip pagalvojau... Kai uogienę verdi, turi pamaišyt, karts nuo karto, kad nė viena uogelė neprisviltų... Tad, be galo esu dėkinga Viktorijai, jog ji nepavargo maišyti šio didžiulio katilo, prižiūrėjo mus,  šiltai bendravo ir buvo atvira! Kad ir kokios 30 dienų buvo man, kad ir kaip aš jaučiausi... Tačiau grupėje radau užuovėją... Tad, taip, didžiausi nuopelnai šios virtuvės šefei - Viktorijai, o visoms kitoms puodo uogytėms esu irgi labai dėkinga! Buvo smagu būti grupėje, kuri alsuote alsavo pozityvumu, geromis nuotaikomis, emocijomis... Sako, kad moterys vienoj krūvoj gyvatyną padaro... NE-ŽI-NAU, kas per kvailelis taip sugalvojo, nes pasak šios minties, turėjo būt didelis gyvačių lizdas, bet viskas ką mačiau ir tebematau - dideli, kvepianti, skani ir auganti dvasiškai uogienė... Taigi, mano mielosios bendramintės, labai ačiū, jog buvote kartu, net jei ir aš buvau nematoma... Jūs net nenutuokiat, kiek pozityvo jūsų dėka prisikroviau! Ačiū, uogos, susitiksim kompote! 

Žinot, padėkos pabaigai... Jei aš, turėčiau galimybę susitikti su kiekviena iš jūsų gyvai, labai stipriai apkabinčiau ir padėkočiau... O tai, šilčiausi žodžiai jums nuo Viktorijos: "norėčiau su kiekviena susitikti ir pabendrauti asmeniškai. Padrąsinti, paguosti ar tiesiog paplepėti. Kartais tiek nedaug reikia, kad galėtum judėti toliau. Kartais reikia tik palaikymo, komplimento. O ką pasakyčiau kiekvienai? Visoms skirtingai  Vienoms palinkėčiau toliau judėti savo nepakartojamu keliu, kitoms norėčiau pabrėžti, kad pasitikėtų labiau savimi. Bet iš esmės visoms skirtingai, juk visos esam skirtingos. " 

Projekto organizatorė ir idėjų nestokojanti moteris.

Paklausus Viktorijos apie projekto eigą, aplankytas negandas ar slystančią Žemę iš po kojų, ji atvirai prisipažino: "O taip, žinoma buvo visko, pakilimų ir kritimų. Buvau ir apsirgusi, kai vos pakėliau galvą. Bet kaskart įsijungusi grupę pamatydavau nuostabius žmones, pasikraudavau energijos ir džiaugsmo. Visi nesklandumai, nesisekimai nublankdavo." Tiesa, kažkur pačioje grupėje buvau užmačiusi, jog tamsta tenorėjo padaryti iššūkį tik keliolikai moterų, tačiau skaičius išaugo iki 125 narių! Tai puikus pavyzdys, jog reikia nenuvertinti savęs, Viktorijai puikiai pavyko pritraukti žmonių, manau, jog tai galime padaryti kiekviena(s), tereikia noro ir didelių pastangų! "projektas pranoko lūkesčius. Tikėjausi lengvesnio, neįvykdžiau 100%, bet iš klaidų mokausi. Žinoma, galėjau tą mėnesį pavogt iš artimųjų, bet kai mokau, kitas kad žiūrėkit savęs, būkit su šeima, tai negi galiu pati elgtis priešingai? ", - atvirauja organizatorė.

Bloga žinia ta, kad iššūkis baigiasi, gera žinia ta, kad grupė lieka... Ir tik dėl šio veiksnio atėjo puiki mintis, kuri šviečia antraštėje - tai puiki pokyčių pradžia... Net neabejoju, kad bus tik smagiau ir linksmiau pasisemti idėjų, įkvėpti pozityvumo oro, išlieti nusivylimą ir vėlgi, surasti užuovėją. 

Tikriausiai esat girdėję, jog kažkieno pabaiga yra nauja pradžia... Asmeniškai man, tai nauja pradžia parodyti likusias sukneles, kurių taip ir neužsidėjau. Tai puiki pradžia būti ir toliau sijonuota, tai puiki pradžia švytėti ir dalintis moteriškumu! Beje, Viktorija užsiminė, - "dar bus panašių ir kitokių projektų, manau dar susitiksime kitose veiklose. Buvo smagu susipažinti su tiek moterų. Manau, tikrai pasinaudosiu vienu palinkėjimu - sukurti projektą su 1000 dalyvių!"

Šiam kartui tiek... Viliuosi, jog kituose iššūkiuose, kuriuos organizuos Viktorija, turėsite galimybę sudalyvauti ir jūs, nes pirmas blynas gal ir buvo prisvilęs, tačiau labai skanus ir puikiai valgomas!

Labanakt,

Tautė.