Moteriškumo iššūkio pabaiga - pokyčių pradžia!

Kiek daugiau, nei prieš mėnesį barškinau savo klaviatūrą ir dėliojau žodžius ragindama prisijungti prie moteriškumo iššūkio. Šįkart, klaviatūrą kankinu ir vėl, tačiau nieko neberaginu... Tiesiog, jaukiai ir šiltai (čia perkeltine prasme, patikėkit manim, antra diena kaip nerandu vietos dėl šilumos...) prie arbatos puodelio lieju savo mintis ir padėką būtent šiame tekste. Malonaus skaitymo ir tobulėjimo!

Kaip man sekėsi vykdyti iššūkį?

Išaušus pirmajam iššūkio rytui, bėgau prie spintos ir jau žinojau kokia suknele pasipuošiu, tačiau nespėjau mirktelėti, kai prabėgo 30 dienų, o aš dar neparodžiau visoms ir visiems savo nuostabiausių suknelių! Ir vis dėl to, apie viską nuo pradžių...

Pirmąją savaitę labai noriai nešiojau sukneles, kėliau nuotraukas, džiaugiausi su kitomis dalyvėmis, skaičiau jų mintis, bet nuo komentavimo susilaikiau, visuomet vengiu jo... Vėliau protas kiek aptemo, į galvą lindo blogos mintys... Užsidėdavau suknelę ar sijoną ir tai sukąstais dantimis, nes laimės neteikė niekas... Tačiau iš grupės neišlįsdavau, vis skaitydavau dalyvių mintis, komentarus pagal dienos temą... Žodžiu, buvau šnipas, kuris viską stebėjo pro rakto skylutę... Praėjus mano didžiajam sąstingiui - nušvitau... Išsinėriau iš kelnių (taip taip... nešiojau kelnes... tik neapmėtykit akmenimis!) ir vėl šokau į sukneles ar sijonus... Praėjus pro tokius etapus: užsidegimo, sąstingio, prabudimo (nežinau kaip juos geriau ir tiksliau reiktų apibūdinti), supratau, kad man (tikriausiai ir kažkam kitam), nereikia iššūkių, jog galėčiau nešioti sukneles... Viktorija ne tik daug ko išmokė dalindamasi mintimis ar užduotimis, tačiau priminė, koks patogus rūbas tie sijonai!

Gimtadieninės iššūkio organizatorės gėlės

Sakoma, jog moteris turi žydėt kaip gėlė

Sijonų ir suknelių dėka sužydėjau ir aš... Su kelnėmis tiek visko nebūdavo... O gal tai tik sutapimas? O gal buvo, tik aš pati nemačiau? Na, paatvirausiu... Būnant sijonuotai, susilaukiau daugiau komplimentų, teigiamų replikų, šypsenų ir džiaugsmo, kuris užkrėsdavo ir mane... Būnant iššūkio dalimi, nors ir labai maža, nematoma, galėjau džiaugtis praeivių šypsenomis ir žvilgsniais... Tai buvo puiki proga parodyti dalį suknelių, kurias pasiuvo mano Mama savo rankomis!!! Taip taip, ji siuva pačius nuostabiausius drabužius! Žinoma, tai buvo puiki proga išmesti senas kelnes ir atsirinkti, kurias sukneles mėgstu labiausiai... Vienintelis nemalonumas su kuriuo susidūriau būnant sijonuota, tai vėjuota diena... Ėjau per gatvę ir vėjas suknelę pakėlė, bet nieko tokio! Buvau su gražiais diudikais (draugės sūnelis taip triusikus vadina), linksmai nusijuokiau ir laikydama sijoną bėgte atsidūriau kitoj gatvės pusėj... Tiesa, kalbant apie emocijas ir aplankytus jausmus, Viktorija atvirauja, - "Iššūkio metu emocijos pačios lipo viena per kitą, dažniausiai tarpusavyje žaisdavo tik teigiamos, bet vidinis pyktis kartais buvo svečias. Pats projektas buvo skirtas kiekvienai. Kiekviena tai darė dėl savęs, juk ne dėl manęs, aš tik vedžiau tuo nuostabiu keliuku. Tačiau, kai dalyvių grupėje parašo: "va, visą dieną buvau su sijonu.", o paskui randi renginio nuotraukose, kad buvo su kelnėmis.... Arba vidiniai jausmai maišosi gerieji su piktaisiais... Kuomet pamatai, kad kopijuoja tavo mintis ir idėjas. Tačiau, kai kopijuoja, tai vadinasi darai gerai, ar ne? Bet iš esmės: 9,5 iš 10 aplankiusiu jausmų kasdien buvo pakylėjantys ir užvedantys veikti! O dar kai asmeniškai susilaukiau daug palaikymo ir grupėje moterys džiaugėsi pasikeitimais, tai buvo taip faina ir gera! "

Nevyniojant žodžių į vatą - esu dėkinga!

Ir aš sijonuota su savo skirtingais batraiščiais.

Žinot, aš taip pagalvojau... Kai uogienę verdi, turi pamaišyt, karts nuo karto, kad nė viena uogelė neprisviltų... Tad, be galo esu dėkinga Viktorijai, jog ji nepavargo maišyti šio didžiulio katilo, prižiūrėjo mus,  šiltai bendravo ir buvo atvira! Kad ir kokios 30 dienų buvo man, kad ir kaip aš jaučiausi... Tačiau grupėje radau užuovėją... Tad, taip, didžiausi nuopelnai šios virtuvės šefei - Viktorijai, o visoms kitoms puodo uogytėms esu irgi labai dėkinga! Buvo smagu būti grupėje, kuri alsuote alsavo pozityvumu, geromis nuotaikomis, emocijomis... Sako, kad moterys vienoj krūvoj gyvatyną padaro... NE-ŽI-NAU, kas per kvailelis taip sugalvojo, nes pasak šios minties, turėjo būt didelis gyvačių lizdas, bet viskas ką mačiau ir tebematau - dideli, kvepianti, skani ir auganti dvasiškai uogienė... Taigi, mano mielosios bendramintės, labai ačiū, jog buvote kartu, net jei ir aš buvau nematoma... Jūs net nenutuokiat, kiek pozityvo jūsų dėka prisikroviau! Ačiū, uogos, susitiksim kompote! 

Žinot, padėkos pabaigai... Jei aš, turėčiau galimybę susitikti su kiekviena iš jūsų gyvai, labai stipriai apkabinčiau ir padėkočiau... O tai, šilčiausi žodžiai jums nuo Viktorijos: "norėčiau su kiekviena susitikti ir pabendrauti asmeniškai. Padrąsinti, paguosti ar tiesiog paplepėti. Kartais tiek nedaug reikia, kad galėtum judėti toliau. Kartais reikia tik palaikymo, komplimento. O ką pasakyčiau kiekvienai? Visoms skirtingai  Vienoms palinkėčiau toliau judėti savo nepakartojamu keliu, kitoms norėčiau pabrėžti, kad pasitikėtų labiau savimi. Bet iš esmės visoms skirtingai, juk visos esam skirtingos. " 

Projekto organizatorė ir idėjų nestokojanti moteris.

Paklausus Viktorijos apie projekto eigą, aplankytas negandas ar slystančią Žemę iš po kojų, ji atvirai prisipažino: "O taip, žinoma buvo visko, pakilimų ir kritimų. Buvau ir apsirgusi, kai vos pakėliau galvą. Bet kaskart įsijungusi grupę pamatydavau nuostabius žmones, pasikraudavau energijos ir džiaugsmo. Visi nesklandumai, nesisekimai nublankdavo." Tiesa, kažkur pačioje grupėje buvau užmačiusi, jog tamsta tenorėjo padaryti iššūkį tik keliolikai moterų, tačiau skaičius išaugo iki 125 narių! Tai puikus pavyzdys, jog reikia nenuvertinti savęs, Viktorijai puikiai pavyko pritraukti žmonių, manau, jog tai galime padaryti kiekviena(s), tereikia noro ir didelių pastangų! "projektas pranoko lūkesčius. Tikėjausi lengvesnio, neįvykdžiau 100%, bet iš klaidų mokausi. Žinoma, galėjau tą mėnesį pavogt iš artimųjų, bet kai mokau, kitas kad žiūrėkit savęs, būkit su šeima, tai negi galiu pati elgtis priešingai? ", - atvirauja organizatorė.

Bloga žinia ta, kad iššūkis baigiasi, gera žinia ta, kad grupė lieka... Ir tik dėl šio veiksnio atėjo puiki mintis, kuri šviečia antraštėje - tai puiki pokyčių pradžia... Net neabejoju, kad bus tik smagiau ir linksmiau pasisemti idėjų, įkvėpti pozityvumo oro, išlieti nusivylimą ir vėlgi, surasti užuovėją. 

Tikriausiai esat girdėję, jog kažkieno pabaiga yra nauja pradžia... Asmeniškai man, tai nauja pradžia parodyti likusias sukneles, kurių taip ir neužsidėjau. Tai puiki pradžia būti ir toliau sijonuota, tai puiki pradžia švytėti ir dalintis moteriškumu! Beje, Viktorija užsiminė, - "dar bus panašių ir kitokių projektų, manau dar susitiksime kitose veiklose. Buvo smagu susipažinti su tiek moterų. Manau, tikrai pasinaudosiu vienu palinkėjimu - sukurti projektą su 1000 dalyvių!"

Šiam kartui tiek... Viliuosi, jog kituose iššūkiuose, kuriuos organizuos Viktorija, turėsite galimybę sudalyvauti ir jūs, nes pirmas blynas gal ir buvo prisvilęs, tačiau labai skanus ir puikiai valgomas!

Labanakt,

Tautė.

Moteriškumo iššūkis! Prisijungsi?

Jūs nepatikėsit, nes nepatikėjau ir aš pati! Šitoj visoj istorijoj juokingiausia tai, kad prieš kelis metus į mano gyvenimą atėjo rožinė spalva (nors jos LABAI nemėgau), o dabar vis dažniau ir dažniau, nešioju drabužius, o ne skudurus (tiesiogine to žodžio prasme)... Tačiau šiandieninis pranešimas - galutinis taškas ant I raidės! Kodėl? Skaitykit toliau!

Iššūkio nuotrauka, kurioje yra Viktorija,
viso ko kaltininkė ir organizatorė! 

Įprotis, patapęs ryto ritualo dalimi, privertė mane priimti naują iššūkį! Na, tiesą sakant, dažnai taip nenutinka. O visai nemeluojant - taip nebūna. Tačiau šįkart, tai palietė man opią temą - moteriškumą. Nuo vaikystės man suknelės asocijuojasi su didžiausia kankyne, sijonai šiek tiek geriau, bet tai irgi ne variantas. Tiesa, užaugau šeimoje, kur moterys buvo labai moteriškos. Močiutę mačiau su kelnėmis, tik tuomet, kai ji gulėdavo ligoninėje, visur buvo sijonai, suknelės, karoliai (žiedų ji nebuvo mėgėja, o auskarų niekada taip ir nenešiojo). Ji tiesiog spinduliavo moteriškumu ir tobulu močiutės pavyzdžiu man, anūkei. Mama irgi mėgsta sijonus ar sukneles užsimesti ir tai tik aprangos dalis, kuri suteikia moteriškumo kiekvienos kuriamam įvaizdžiui. Na... Mūsų šeimoj dar ir sesė mėgo sukneles, nuo vaikystės jas nešiojo kaip išprotėjus, bet iš kur aš, toks chuliganas atsiradau - geras klausimas! Suknelės - bėda bėdelė... Sijonai - visai nieko. Tačiau neneigsiu, juk kelnės taip patogu! Šortai, toks nuostabus išradimas... Timpos - tikriausiai pačio Aukščiausiojo sugalvotas reikalas ir net nekalbu apie daugelį kitų pasirinkimų... Tačiau šiandien apie moteriškumą, kurį galime pamatyti įvaizdyje. 

Tiesa, užbėgant įvykiams už akių. Nekalbu už daugumą, kalbu tik už save!!! Tad, nesigilinant į visas subtilybes ir gebėjimą bendrauti, bei kitus dalykus, pamačius sijoną arba suknelę, be visų kitų asociacijų, mums į galvą ateina pastebima arba nematoma mintis, jog tai moterų reikalai. Asmeniškai aš, gyvai dar nemačiau vyro su tokiais apdarais... Kitos mintys būna, kam ta suknelė ar sijonas labiau tiktų: mergaitėms, merginoms, panelėms, moterims ar kiemo davatkutėms su dideliais žiūronais? Kad ir kaip bebūtų, juk tai tiesioginis moteriškumo ženklas!!! Tad siūlau prisidėti ir jums prie nuostabios akcijos ir skaitant toliau sužinoti visas detales! 

Kai pamačiau Sijonuotos Deivės iššūkį nusprendžiau ne tik sudalyvauti, bet ir pakalbinti viso ko kaltininkę Viktoriją!

Dalinuosi su jumis Viktorijos mintimis ir kaip visa šita košė užvirė! Paskaitom!

"Iš tikro net nežinau nuo ko pradėti, nes istorija ir trumpa, ir ilga. Prieš daugiau nei metus nusipirkau audinį, be galo gražų, brangesnį ir norėjau suknytės, bet vis neradau nei modelio, nei turėjau pasitikėjimo ją pasisiūt. Nors kitiems ir siuvau, turiu net du puslapiukus, kuriuose parduodu savo siūtus produktus (2Mamukai ir Baki Bak).

Tuo laikotarpiu susitikau su nuostabiomis moterimis, bet tada dar nesupratau ženklų, tada gal svajonės buvo nevisai aiškios. Taip prabėgo metai, daug domėjausi, daug skaičiau saviugdos, motyvacijos, įpročių keitimo klausimais, treniravausi/mokiausi net pas tris specialistus. Kūriau 2Mamukus ir nuo vasario dar startavau su BakiBak. Viduje krebždėjo skausmas, nuoskaudos, pyktis ir kiti nesmagūs dalykai. Praliejau daug ašarų, kaskart stojausi ir vėl klupau. Sulaukiau daug palaikymo, atradau kad pasaulis nuostabus. Veiklos buvo daug, bet nebuvo taip kaip noriu, nesijaučiau laiminga. Klupau, stojausi, ieškojau ir vėl nuo pradžių. Pirmą pavasario dieną nuėjau į Turtinga Moteris organizuojamus versliu moterų kontaktų rytmečius, Giedros namuose. Tą kartą dar nesupratau, kad būtent tai naujo kelio pradžia. (Kaip netikėtai, bunda gamta, bunda ir mano gyvenimas). Į mano gyvenimą vienas po kito pradėjo ateiti žmonės, keičiantys mano gyvenimą ir požiūrį. Balandį pasiryžau pasiimti mini verslo konsultaciją, kad gaučiau patarimų, velnių, ir naujų idėjų, bei tuo pačiu dalyvavau pokyčių programoje. To pasekoje visi iš mano aplinkos nurodė visai ne tas stipriąsias puses, kurias tikėjausi, pradėjo klausinėti ar nenorėčiau imtis vieno ar kito projekto. Pradėjau rašyti savo pokyčių programą ir….. Pasisiuvau testinę suknelę, ji be galo gražiai atrodė, tą dieną susilaukiau tiek komplimentų, kad jaučiausi deivė, žinojau kad iš to brangaus audinio tikrai galiu siūtis šį modelį, skubiai pasiuvau Jolantai iš Turtinga moteris suknelę ir sau. Siuvant savąją supratau, kad kiek daug moterų slepiasi po įvairių baimių, nepasitikėjimo, nepilnavertiškumo skydu. Tad tą rytmetį kelioms moterims pasakiau, kad turiu idėją, ją apsirašysiu ir iki sekmadienio pakviesiu jas į grupę. Norėjau padrąsinti ir sukurti mini programą, kurios dalis bus -  sijonų vilkėjimas. Važiuojant namo, šovė mintis, kad tam noriu turėti nuotrauką su šia ypatinga suknele, paskambinau fotografei EVEphotography ir išprašiau, kad čia ir dabar suorganizuotume mini fotosesiją. Po 25min jau buvome laukuose ir to rezultatas šios foto. Kai po fotosesijos užsisukau skubėjime, mintyse užsisvajojau, kad mano iniciatyva būtų ne kelioms moterims, ne tik mano draugėms, bet ir visoms norinčioms. Labai norėčiau, kad mėnesio iššūkyje sudalyvauti bent 100 dalyvių. Projekto tikslas pasidalinti žiniomis, sujungti visas į vieną ratą, nes mes kartu galime daugiau, žinome daugiau. Dalintis žiniomis ir patirtimi būtina, kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni atgal. Noriu padėti atrasti moteriškumą bet kokio amžiaus moteriai. Projekto metu, apart iššūkio nuolatos vilkėti suknelę ar sijoną, nagrinėsime įvairias temas susijusias su moteriškumu, susijusias su moters gyvenimu, su motyvacija, įpročių keitimu. Bus papildomi 10 kitokių iššūkių, bus pokalbių su įvairiomis žinomomis moterimis arba su tam tikrų sričių specialistėmis. O aktyviausios dalyvės gale projekto gaus dovanų iš rėmėjų. Jų jau virš 10, o dovanų beveik 20!!! Labai noriu, kad apie šią iniciatyva sužinotų kuo daugiau moterų, nes tai darau iš visos širdies, sudėdama daug jausmų ir skiriu daug laiko. Dalyvavimas nemokamas. Beje, pamiršau paminėti, kviesiu dalyves aukoti pinigus, kuriuos paskui padovanosim mergaičių kolektyvui (iš socialinės rizikos grupės šeimų, kolektyvas dar ieškomas). Paramos tikslas skatinti mergaičių moteriškumą, pasitikėjimą savimi ir kad jos norėtų siekti daugiau!"

Viktorija atvirauja, jog ji iššūkius labai mėgsta, ko pasekoje - prisižaidžia. Visa diena kupina iššūkių! "Šiuo metu gyvenu iššūkių maratone  Rytas prasideda nuo iššūkio keltis anksti ir netikėtai prisikalbėjo draugės vyras, tai jis kartu bėgioja su manimi ", - teigia organizatorė. Šis viešas iššūkis yra pirmas, kurį ji organizuoja, tačiau tikrai ne paskutinis! "Visas pastangas įdėsiu, kad jis duotų didelės naudos moterims!", - tvirtina ji. 

Ir finalui, kaip gi be skeptikų nuomonės... Duodu 99,9%, jog atsirado tokių žmogučių, kurie teigia, jog yra nesąmonių nesąmonė atsisakyti to, dėl ko moterys taip ilgai kovojo. BET! Jūs tik pagalvokit, kaip dažnai pamirštam šį stiliaus elementą, kuris švytėte švyti moteriškumu! Kaip yra nuostabu prieš saulutę pašildyt kojas, kurias dengia laisvas audinys, o ne siūlėm suvaržytos klešnės... Kviečiu prisijungti visas gražiosios lyties atstoves!!! Daugiau galite paskaityti Viktorijos kvietime štai ČIA. Informacijos pakankamai ir užtektinai, nereikia "mazintis" dėl to, kad neturite sijonų ar suknelių. Jei iš tiesų norite - tai nėra problema. Prisijunkite prie šios grupės! Skleiskitės ir žydėkit. Būkim gražios ne tik išore, bet ir vidumi! Tikiu, jog visos galim daugiau nei po vieną!

Iššūkį pradedam birželio 18 ir baigiam liepos 18! Skubėk prisijungti, esi labai laukiama! Jei turi klausimų - klausk drąsiai! 

Labanakt,

Tautė.