Moteriškumo iššūkio pabaiga - pokyčių pradžia!

Kiek daugiau, nei prieš mėnesį barškinau savo klaviatūrą ir dėliojau žodžius ragindama prisijungti prie moteriškumo iššūkio. Šįkart, klaviatūrą kankinu ir vėl, tačiau nieko neberaginu... Tiesiog, jaukiai ir šiltai (čia perkeltine prasme, patikėkit manim, antra diena kaip nerandu vietos dėl šilumos...) prie arbatos puodelio lieju savo mintis ir padėką būtent šiame tekste. Malonaus skaitymo ir tobulėjimo!

Kaip man sekėsi vykdyti iššūkį?

Išaušus pirmajam iššūkio rytui, bėgau prie spintos ir jau žinojau kokia suknele pasipuošiu, tačiau nespėjau mirktelėti, kai prabėgo 30 dienų, o aš dar neparodžiau visoms ir visiems savo nuostabiausių suknelių! Ir vis dėl to, apie viską nuo pradžių...

Pirmąją savaitę labai noriai nešiojau sukneles, kėliau nuotraukas, džiaugiausi su kitomis dalyvėmis, skaičiau jų mintis, bet nuo komentavimo susilaikiau, visuomet vengiu jo... Vėliau protas kiek aptemo, į galvą lindo blogos mintys... Užsidėdavau suknelę ar sijoną ir tai sukąstais dantimis, nes laimės neteikė niekas... Tačiau iš grupės neišlįsdavau, vis skaitydavau dalyvių mintis, komentarus pagal dienos temą... Žodžiu, buvau šnipas, kuris viską stebėjo pro rakto skylutę... Praėjus mano didžiajam sąstingiui - nušvitau... Išsinėriau iš kelnių (taip taip... nešiojau kelnes... tik neapmėtykit akmenimis!) ir vėl šokau į sukneles ar sijonus... Praėjus pro tokius etapus: užsidegimo, sąstingio, prabudimo (nežinau kaip juos geriau ir tiksliau reiktų apibūdinti), supratau, kad man (tikriausiai ir kažkam kitam), nereikia iššūkių, jog galėčiau nešioti sukneles... Viktorija ne tik daug ko išmokė dalindamasi mintimis ar užduotimis, tačiau priminė, koks patogus rūbas tie sijonai!

Gimtadieninės iššūkio organizatorės gėlės

Sakoma, jog moteris turi žydėt kaip gėlė

Sijonų ir suknelių dėka sužydėjau ir aš... Su kelnėmis tiek visko nebūdavo... O gal tai tik sutapimas? O gal buvo, tik aš pati nemačiau? Na, paatvirausiu... Būnant sijonuotai, susilaukiau daugiau komplimentų, teigiamų replikų, šypsenų ir džiaugsmo, kuris užkrėsdavo ir mane... Būnant iššūkio dalimi, nors ir labai maža, nematoma, galėjau džiaugtis praeivių šypsenomis ir žvilgsniais... Tai buvo puiki proga parodyti dalį suknelių, kurias pasiuvo mano Mama savo rankomis!!! Taip taip, ji siuva pačius nuostabiausius drabužius! Žinoma, tai buvo puiki proga išmesti senas kelnes ir atsirinkti, kurias sukneles mėgstu labiausiai... Vienintelis nemalonumas su kuriuo susidūriau būnant sijonuota, tai vėjuota diena... Ėjau per gatvę ir vėjas suknelę pakėlė, bet nieko tokio! Buvau su gražiais diudikais (draugės sūnelis taip triusikus vadina), linksmai nusijuokiau ir laikydama sijoną bėgte atsidūriau kitoj gatvės pusėj... Tiesa, kalbant apie emocijas ir aplankytus jausmus, Viktorija atvirauja, - "Iššūkio metu emocijos pačios lipo viena per kitą, dažniausiai tarpusavyje žaisdavo tik teigiamos, bet vidinis pyktis kartais buvo svečias. Pats projektas buvo skirtas kiekvienai. Kiekviena tai darė dėl savęs, juk ne dėl manęs, aš tik vedžiau tuo nuostabiu keliuku. Tačiau, kai dalyvių grupėje parašo: "va, visą dieną buvau su sijonu.", o paskui randi renginio nuotraukose, kad buvo su kelnėmis.... Arba vidiniai jausmai maišosi gerieji su piktaisiais... Kuomet pamatai, kad kopijuoja tavo mintis ir idėjas. Tačiau, kai kopijuoja, tai vadinasi darai gerai, ar ne? Bet iš esmės: 9,5 iš 10 aplankiusiu jausmų kasdien buvo pakylėjantys ir užvedantys veikti! O dar kai asmeniškai susilaukiau daug palaikymo ir grupėje moterys džiaugėsi pasikeitimais, tai buvo taip faina ir gera! "

Nevyniojant žodžių į vatą - esu dėkinga!

Ir aš sijonuota su savo skirtingais batraiščiais.

Žinot, aš taip pagalvojau... Kai uogienę verdi, turi pamaišyt, karts nuo karto, kad nė viena uogelė neprisviltų... Tad, be galo esu dėkinga Viktorijai, jog ji nepavargo maišyti šio didžiulio katilo, prižiūrėjo mus,  šiltai bendravo ir buvo atvira! Kad ir kokios 30 dienų buvo man, kad ir kaip aš jaučiausi... Tačiau grupėje radau užuovėją... Tad, taip, didžiausi nuopelnai šios virtuvės šefei - Viktorijai, o visoms kitoms puodo uogytėms esu irgi labai dėkinga! Buvo smagu būti grupėje, kuri alsuote alsavo pozityvumu, geromis nuotaikomis, emocijomis... Sako, kad moterys vienoj krūvoj gyvatyną padaro... NE-ŽI-NAU, kas per kvailelis taip sugalvojo, nes pasak šios minties, turėjo būt didelis gyvačių lizdas, bet viskas ką mačiau ir tebematau - dideli, kvepianti, skani ir auganti dvasiškai uogienė... Taigi, mano mielosios bendramintės, labai ačiū, jog buvote kartu, net jei ir aš buvau nematoma... Jūs net nenutuokiat, kiek pozityvo jūsų dėka prisikroviau! Ačiū, uogos, susitiksim kompote! 

Žinot, padėkos pabaigai... Jei aš, turėčiau galimybę susitikti su kiekviena iš jūsų gyvai, labai stipriai apkabinčiau ir padėkočiau... O tai, šilčiausi žodžiai jums nuo Viktorijos: "norėčiau su kiekviena susitikti ir pabendrauti asmeniškai. Padrąsinti, paguosti ar tiesiog paplepėti. Kartais tiek nedaug reikia, kad galėtum judėti toliau. Kartais reikia tik palaikymo, komplimento. O ką pasakyčiau kiekvienai? Visoms skirtingai  Vienoms palinkėčiau toliau judėti savo nepakartojamu keliu, kitoms norėčiau pabrėžti, kad pasitikėtų labiau savimi. Bet iš esmės visoms skirtingai, juk visos esam skirtingos. " 

Projekto organizatorė ir idėjų nestokojanti moteris.

Paklausus Viktorijos apie projekto eigą, aplankytas negandas ar slystančią Žemę iš po kojų, ji atvirai prisipažino: "O taip, žinoma buvo visko, pakilimų ir kritimų. Buvau ir apsirgusi, kai vos pakėliau galvą. Bet kaskart įsijungusi grupę pamatydavau nuostabius žmones, pasikraudavau energijos ir džiaugsmo. Visi nesklandumai, nesisekimai nublankdavo." Tiesa, kažkur pačioje grupėje buvau užmačiusi, jog tamsta tenorėjo padaryti iššūkį tik keliolikai moterų, tačiau skaičius išaugo iki 125 narių! Tai puikus pavyzdys, jog reikia nenuvertinti savęs, Viktorijai puikiai pavyko pritraukti žmonių, manau, jog tai galime padaryti kiekviena(s), tereikia noro ir didelių pastangų! "projektas pranoko lūkesčius. Tikėjausi lengvesnio, neįvykdžiau 100%, bet iš klaidų mokausi. Žinoma, galėjau tą mėnesį pavogt iš artimųjų, bet kai mokau, kitas kad žiūrėkit savęs, būkit su šeima, tai negi galiu pati elgtis priešingai? ", - atvirauja organizatorė.

Bloga žinia ta, kad iššūkis baigiasi, gera žinia ta, kad grupė lieka... Ir tik dėl šio veiksnio atėjo puiki mintis, kuri šviečia antraštėje - tai puiki pokyčių pradžia... Net neabejoju, kad bus tik smagiau ir linksmiau pasisemti idėjų, įkvėpti pozityvumo oro, išlieti nusivylimą ir vėlgi, surasti užuovėją. 

Tikriausiai esat girdėję, jog kažkieno pabaiga yra nauja pradžia... Asmeniškai man, tai nauja pradžia parodyti likusias sukneles, kurių taip ir neužsidėjau. Tai puiki pradžia būti ir toliau sijonuota, tai puiki pradžia švytėti ir dalintis moteriškumu! Beje, Viktorija užsiminė, - "dar bus panašių ir kitokių projektų, manau dar susitiksime kitose veiklose. Buvo smagu susipažinti su tiek moterų. Manau, tikrai pasinaudosiu vienu palinkėjimu - sukurti projektą su 1000 dalyvių!"

Šiam kartui tiek... Viliuosi, jog kituose iššūkiuose, kuriuos organizuos Viktorija, turėsite galimybę sudalyvauti ir jūs, nes pirmas blynas gal ir buvo prisvilęs, tačiau labai skanus ir puikiai valgomas!

Labanakt,

Tautė.