Kelionė į Taizé - rojus Žemėje

Jeigu kas nors gali pasakyti, jog buvo matęs šioje Žemėje rojų, tikriausiai dėl to, jog buvo mažame miestelyje - Taizé. Na, dabar rašyti apie pačią nuostabiausią kelionę, kuri buvo LABAAAI SENAI ganėtinai sunku ir tikrai norėtųsi ten grįžti vėl ir vėl, tačiau prisiminus nuostabų laiką, sutiktus žmones - iš veido nedingsta šypsena. 

Atvirumo akimirka

Iš tiesų, kai kuriuos iššūkio straipsnius, rašiau atmestinai. Na, tiesiog, kad būtų bele šmele ir nesigilinau per daugiausiai, nes buvau tiesiog išsekus ir viskas ko mažiausiai norėjau tai rašyti apie save ir dalintis mintimis. Straipsnių laiku ir nepublikuodavau, nes nebuvau jų parašius ir visai tinginys buvo apėmęs. Tačiau šįkart nutiko taip su šiuo straipsniu - bežiūrint senąsias nuotraukas, pagalvojus apie tai, kokią patirtį įgijau, užsidegė vėl ta pati noro rašyti liepsnelė, kuri man priminė, kodėl tą iššūkį išvis susigalvojau. Haha. 

Grįžtant prie temos

Į Taizé važiavau, kai dar buvau paauglė mananti, jog visas pasaulis sukasi aplink mane. Daug ko nesupratau, nevertinau, o daugelio dalykų - nežinojau ir nepažinojau. Daug kas man buvo svetima, tačiau ši kelionė atvėrė akis, parodė kelią ir privertė pasijusti kažkuo daugiau nei paprastu žmogumi po Saule.

Taizé varpai, kurie kviesdavo melstis tris kartus per dieną.

Kokia buvo pradžia?

Viskas prasidėjo nuo noro išmokti groti gitara. Turėjau instrumentą, tačiau jis puikiai rinko dulkes kambario kampe. Tiesa, noro buvo, tačiau suvokimo nuo ko pradėti - nulis. Kadangi užaugau tikinčiųjų šeimoje, mama pasiūlė nueiti į Petrašiūnų parapiją, nes 8.00 val. ryte, kiekvieną mielą sekmadienį yra mokoma groti gitaromis, o svarbiausia - nemokamai. Kas gyvenate Kaune - rekomenduoju, susirasite draugų, pažinsite tikėjimą ir atversite širdį įvairioms galimybėms. Taigi, taip aš atsidūriau mažoje Bažnytėlės jaunimo bendruomenėje, vėliau po gitaros pamokų eidavo į choro pamokas, o dar po to - eidavau į Šv. Mišias, kur choras ir giedodavo... Po mišių jaunimas rinkdavosi į patalpas, kuriose galėdavo linksmai praleisti sekmadienio popietes... Kur ir išgirdau apie kelionę į Taizé.

Pasiruošimas kelionei

Aš voliojuosi prie barakų spintos. Tokiose būdavo
sudėti visų barako gyventojų daiktai.

Na, atrodo, koks čia pasiruošimas gali būti, kuomet žinai kur keliauji ir kokiu tikslu. Tačiau ši piligriminė kelionė (jei ją galime taip pavadinti), reikalavo tam tikro pasiruošimo, pastangų ir laiko. Kiekvieną penktadienį vykdavo mini Taizé pamaldėlės, kuriose giedodavome įvairias giesmes, o kas įdomiausia - įvairiomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai. Tų pamaldėlių dėka, po truputį, kiekvienas keliaujantis ten, galėjo palengva integruotis ir suprasti kur jis važiuoja. Taigi, pamaldėlės buvo pasiruošimas į kelionę, nepaisant to, jog reikėjo daug dalykų įsigyti ir susikrauti.

Kelionės diena

Jei tik būčiau rašiusi pasakas į Protingas princeses prieš kokius penkerius metus, būčiau viską pasidalinusi kur kas atviriau ir nuoširdžiau. Dabar tebekalba prisiminimai, kurie kelia šypseną ir nerealų džiaugsmą. Kelionės dieną prisimenu, jog pro autobuso langą mojavau mamai ir sakiau sau, kad viskas bus "čiki", nes tai buvo pirmas kartas, kai važiavau toliau už Lenkijos turgaus ribų. Pamenu, kad nieko nevalgiau iš to jaudulio ir naktį autobuse laaabai skaudėjo pilvą, net nesupratau dėl ko man jį skauda, tik po to dašuto, kad aš nepavalgius. Hah.

Gyvenimo barake malonumai. Čiumpi kažkieno gitarą
ir linksmini visus.

Keliavimo būdas

Važiavome iš Kauno autobusu į Taizé. Gavosi šioks toks trip'as po Europą, nors ir nedaug šalių aplankėme. Kiek pamenu, toks keliavimo būdas daug komforto neteikė, ypač kai reikėdavo miegoti, tačiau tai ką pamačiau ir patyriau buvo verta kelių bemiegių naktų ir ištinusių kojų nuo nuolatinio sėdėjimo. 

Maršrutas

Kad ir kaip bebūtų gaila, tikslaus maršruto nepamenu, tačiau jei manęs smegenys neapgauna. Iš Kauno per Lenkiją važiavome iki Čekijos, kur Prahoje teko praleisti apie 8 valandas turistaujant ir vaikštinėjant... Vėliau šokom atgal į autobusą, leidomės į Prancūziją, Kliuni miestely, ten pasivaikščiojom, atsigėrėm skanaus pieno, suvalgėm nerealių ragelių ir vos už keliolikos minučių atsidūrėme Taizé. Šioje vietoje praleidome savaitę, grįžtant užsukome į Paryžių, kuriame taip pat vaikštinėjome apie 8 valandas, vėliau Vokietijoje, lankėmės Dresdeno mieste ir judėjome atgal į Lietuvos pusę.

Kas per "biesas" ta Taizé yr?

Tupiu kaip katinas ir laukiu pamaldų laiko.

Labai įdomią istoriją kaip šis miestelis atsirado ir peraugo į bendruomenę sutraukiančią jaunimą iš viso pasaulio galite rasti štai čia. Na, o aš, savo ruožtu, trumpai pasidalinsiu, jog tai vieta, kurioje susitinka įvairios tautybės, požiūriai, kasdienybės. Vieta, kurioje surandame draugus, bičiulius, pažįstamus ar bendraminčius. Nors ir monotoniškai, tačiau visi įsilieja į Taizé bendruomenės gyvenimą pagal programą į kurią yra įtraukti įvairaus amžiaus žmonės, kurie atvyko į šią vietą. Kitaip sakant - visi susiranda veiklos pagal savo amžiaus grupes. 

Mano patirtis

Sekmadienis, diena, kai viena išvyksta ir kiti atvyksta.

Atvykome sekmadienio rytą ir štai Prancūzija mane stebino aukšta temperatūra. Po to paaiškėjo, jog šioj šaly ir taip didelė amplitudė - naktys vėsios, dienos - karštos. Reikėjo laukti dokumentų patvirtinimo, paskirstymo. Kepėme saulėje, kepėme ir pavėsyje po palapinių stogais net nežinodami kur teks miegoti - barakuose ar palapinėse. Prasėdėję, pastovėję, pasivaikščioję po kiek laiko sužinojom, kad mūsų autobusas gavo barakus, tad gavom šiokį tokį instruktažą. Gavom žemėlapius, paaiškinimus ir maisto talonus!!! Buvom palydėti iki barakų, kur galėjome šiek tiek atsipūsti, pailsėti ir susipažinti su aplinka.

Taizé maistas

Žmonių eilė belaukiant maisto. (Maistą dalina ten, kur matosi stogelis.)
Linksmiausia tai, kad dar tiek pat žmonių stovi už kadro.

Tikriausiai niekada nebuvau valgius tokių skanių pusryčių, kokius gaudavome Taizé. Iš pradžių, kuomet gavau prancūzišką ragelį, gabalėlį sviesto, dvi juodo šokolado plyteles ir pasirinktinai kakavos arba arbatos likau apšalus, maniau, jog jie šaiposi... Ir taip buvo tik dėl to, jog nemokėjau to skanumyno valgyti! Pasirodo, kad ragelį reikia įplėšti ties viduriu, ištepti jį sviestu, įdėti tas juodo šokolado plyteles vidun ir valgyti užsigeriant kakava arba arbata - nu kažkas nuostabaus... Kurį laiką Lietuvoje valgiau šiuos pusryčius, jie man labai priminė Taizé. Tiesa, pietūs ir vakarienė nebūdavo tokie nuostabūs, nes viskas ką pamenu - įvairiausios makliofkės, kurių net nesinorėdavo kartoti. Gaudavo priešpiečius - skanių sausainukų su arbatą - niam niam. Be abejo, jei tik gerai pamenu, arbata - visada šalta, tad būdavo nerealiai skanu ir gera atsigaivinti. Kas liečia maisto įvairovę, iš tiesų stebino tolerancija. Tiems, kurie nevalgė mėsos nebuvo problemų, jie gaudavo tokį maistą, kokį valgo veganai. Smalsumas vedė mane paragaut jų maisto - nieko "blatno". Ta pati makliofkė, tik pusryčiams jie kažką kito gaudavo vietoj sviesto. Taigi,

Maisto talonas kiekvienai savaitės dienai pietums ir vakarienei.

šita grūstis, kuri matosi nuotraukoje vėliau išsiskirstydavo į kelias eiles. Kairiausia eilė visada būdavo skirta veganams ir vegetarams, kitos likusios - visavalgiams. Įdomus faktas - Taizé neturi šakučių ir peilių. Vardan visų ramybės gaudavome vienintelius įrankius - šaukštus. Taip pat, vandens karas smagi pramoga, tačiau iš pagarbos Afrikos gyventojams, kurie ten atvyksta, vandens karai greitai baigdavosi. Vis tik, žmonės ten neturi tiek daug vandens ir jiems tai atrodo nesuprantama, jog galima kvailioti ir pilstyti vandenį. Ir dar vienas įdomus dalykėlis - pusryčius galėdavai kartoti kiek nori, tačiau pietūs ir vakarienė būdavo žymimi maisto talone.

Užsiėmimai
Taizé siūlo visiems įvairias veiklas pagal jų amžių. Atvykusieji turi nuspręsti kaip jie norės praleisti savaitę. Yra šie variantai:

Taizé dienotvarkė

Savaitė tyloje (17 - 29 metų). Na, tylos savaitė irgi yra veikla. Man neteko joje būti, tačiau pirmą kartą važiuojantiems niekas nerekomenduoja išbandyti tylos savaitės. Jos esmė - visą savaitę su nieko nesikalbėti, būti tyloje, maldoje, kalbant tik su Dievu. Na, teko klausytis kitų žmonių liudijimų, tai sakė, kad ta savaitė buvo kažkas nuostabaus ir nerealaus, nes mes visada tik kalbam ir kalbam, o čia aplinkiniai kalba, o tu tyli ir būni su savimi.
Apmąstymų ir dalijimosi savaitė (15 - 29 metų). Šie amžiaus žmogeliukai yra suskirstomi į dar smulkesnes grupes pagal amžių, kurios susitinka su skirtingai broliais (vienuoliais), kurie skaito ištraukas iš Biblijos, jas nagrinėja, pasakoja ir duoda užduotis. Taip pat yra paskirti darbai bendro gyvenimo labui - valyti, plauti indus, gaminti maistą, ji dalinti ir t.t., tad visi atvykę į Taizé yra prašomi prisidėti prie vienos iš pagalbinų veiklų.
Biblijos apmąstymų grupė (vyresnieji nuo 30 metų ir tėvai su vaikais). Principas tas pats - susitinka su broliu, jis paskaito Bibliją, pasakoją, analizuoja, per užduotis įsisaviną tekstą.

Ką veikti Taizé laisvu metu?
Kiekvienas atvykėlis gauna miestelio žemėlapį su paaiškinimais. Tiesa, labai malonu ir tolerantiška, jog žemėlapiai ir visi kiti tekstai, kuriuos skaitydavome būdavo versti į įvairias kalbas. Taip, kad tiems, kurie nemoka angliškai, važiuoti į Taizé - ne problema. Viską galima rasti gimtąją kalba. Taigi, trumpai apie miestelio vietas, kurios man paliko didelį įspūdį: OYAK - nežinau kaip pavadinti šią vietą lietuviškai... Tai lyg naktinis klubas be mirgalkių, Dj, dūmų efektų ir visų kitų dalykų būdingų naktiniam klubui. Viskas kas ten vykstą, kuruoja patys atvykėliai... Kažkas atsinešė gitarą, pradėjo groti, aplink jį susirinko kiti žmonės, dainuoja kartu, kažkas jau šoka ir taip žmonės linksminasi. Taip pat stovi žavūs vaikinai ir merginai su lentelėmis ant kurių parašyta "free hugs" (lt. nemokami apkabinimai) ir visos kitos pramogos būtent šioje vietoje. Tai tikrai nuostabus naktinis klubas, po atvirtu dangumi, gyva muzika, juoku iki ašarų ir gyva šokiais, bei pripildyta žaidimais. TYLOS PARKAS - šis pavadinimas toks yra ne veltui. Vos tik įžengi pro šio parko vartelius ir jau turi surimtėti, pokalbius ir juoką palikti už nugaros. Tiesa, to man padaryti nepavyko, tačiau dabar suprantu, jog tai išties nuostabi vieta meditacijoms ir ramybei. Gamta, ramybė - viskas ko reikia norint atgaivinti sielą. Na ir žinoma, BAŽNYČIA - gal ir nieko įspūdingo, tačiau kai ten susėda tūkstančiai žmonių ir gieda viena kalba nepaisant savo

Taizé bažnyčios altorius.

tautybės, įsitikinimų ir visų kitų dalykų - yra kažkas nuostabaus. Kuomet tūkstančiai žmonių kartu su lietuviais užgiedojo lietuviškas giesmes, pirmą kartą klausant net šiurpuliukai kūnu ėjo - nepakartojama. Tiesa, dar keli dalykai. Šioje bažnyčioje pamaldos nuo lietuviškų mišių skiriasi kaip diena ir naktis. Bažnyčioje visi sėdi ant žemės arba ant tokių suoliukų. Nereikia stotis, klauptis, sėstis ir daryt daugeliui neaiškių ir nesuprantamų dalykų. Na ir dėl tolerancijos - visi su didelėmis iškirptėmis, nuogomis kojomis, prieš įeidami į bažnyčią pasiima skarą ir ja apsigaubia apnuogintas kūno vietas.

Visi, kurie ieško kelio, atsakymų, nori pakeliauti, kažką atrasti - važiuokit į Taizé. Turėsit tiek laiko apmąstymams ir įvairioms užduotims, jog atsakymai bus labai aiškūs ir jūs suprasite ko norite iš savęs, iš gyvenimo. Tai vieta, kurioje viskas pasidaro aišku. Vieta, į kurią laaaabaaaaaai norisi sugrįžti. Nesvarbu ar jūs tikit ar ne, ši vieta stebuklinga, ji suburia jaunimą iš viso pasaulio ir manot tai tikintieji? Daugumoj tai smalsumo kupini žmonės. Siūliau pabūti smalsiems ir jums, eikit į savo parapiją ir klauskit apie galimybę vykti į Taizé. Turite klausimų? Mielai atsakysiu! Galbūt ir jums teko ten lankytis? Mielai perskaitysiu jūsų nuomones, galbūt jums ten nepatiko???

Labanakt,
Tautė.