Mano mėgstamiausia citata ir vaikystės perliukai

Ši tema ne iš lengvųjų... Aš tai žinau, o kaip paaiškinti tiems, kurie nežino? Na, kažkaip reik pradėt ir geriausia būtų nuo pradžių. Šiandien mano straipsnio pradžia, kaip ir gyvenimo pradžia - maža, trapi, gležna... Tai mano vaikystė, aplenkus visas negandas ir blogus išgyvenimus, prisimenu ją pilną knygų, žaislų ir animacijos... Na, o animacija tuometiniu laiku buvo ne tik Simpsonai ar Kempiniukas plačekelnis. Mano laimei, turėjau sesę, kuri rodydavo rusiškus filmukus: Lolo ir Pepe, Na palauk, Mikė Pūkuotuką, Boliką ir Lioliką ir visa kita senoji animacija. Tai čia viskas ir prasidėjo, "prisišaudžiau" per tuos filmukus tiek auksinių frazių ir perliukų, kad vaikystėj fantazijos netrūko, o viena citata svarbi iki pat dabar.

Patekau į bėda, o dabar tai "žopa"

Manau, jog daugelis vaikystėj praeina tą etapą, kai kažką prisidirba ir jei tėvai sužinos, bus riesta... Visi bando užpakalį sveiką išnešt skirtingais būdais... Na, o aš, gudruolė filmukų prisižiūrėjus... "Nėra padėties, be išeities". Numečiau mamos brangų lygintuvą ir tikrai dėl visiškai nesuprantamų ir tikrai nepaaiškinamų priežasčių iš jo bėga vanduo... O ne... Ką daryti?? Vytaute, mąstyk mąstyk... Juk nėra padėties, be išeities... Ir taip kiekvieną mielą kartą, kai mano ilgapirštės rankos padarydavo kokią nors nesąmonė arba dar geriau "škadą". Na ir žinoma, išeitis visada būdavo - slėpt įkalčius ir nešt užpakalį kuo greičiau iš nusikaltimo vietos.

Ačiū, Mama, jog nepykai dėl mano išradingumo

Vėliau, kuomet paaugau ir filmukai jau buvo "tikras vaikų žaidimas", o aš buvau jau "visa merga" 12 metų... Tai kažkaip reikėjo sugalvot pretekstą, jog mama išleistų. Nepasakyčiau, jog tėvai buvo itin griežti, tačiau gyvenant jų namuose buvo ir jų taisyklės, kurias reikėjo paisyti. To pasekoje, pradėjau perdėtai žaisti pagal Mamos sukurtas taisykles. Kuomet ji neišleisdavo manęs, atsiversdavau Naująjį Testamentą ir ieškodavau genialių frazių. Mano mama užkietėjus tikinčioji... Ir jei ateina vaikas, su šventa knyga rankoj ir cituodamas ją, prašo, kad išleistų eit pas drauges... Mamos širdis suminkštėja. Taigi, išvados - išradingumas pranoko net pačią mane. "Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma." Lk 11, 5 - 13 Ši frazė ne vienerius metus buvo perliuku minkštinančiu Mamos širdį, bet ir tiesiu keliu į pirmuosius vakarėlius. Ir vis tik, tikrai ačiū, jog nepykai dėl mano nesąmonių, o tai buvo puiki priežastis pasijuokti iš manęs.

Mikės Pūkuotuko logika

Ši frazė iki šios dienos man širdelę virpina. Kažkada Mikė, per savo medaus troškimus pakilo į dangų su balionėliu... Na ir ką, pažiūrėjo jis į Knysliuką... Atsiduso ir pasakė: "Iš aukščiau viskas atrodo kitaip." Ir patikėkit manim, jis buvo 100% teisus. Kartais atsiduriam tokioj situacijoj, kad gali kaip vilkas kaukt ir niekas nepadės, niekas už "karšėnės" nepaims ir neištrauks iš tam tikros situacijos... Kuo labiau bėdos puola, tuo žemiau mes lenkiamės ir linkstam prie žemės tokiu būdu patys sau susimažindami regos lauką. Normalu? Ne. Mikė gerai sakė - iš aukščiau viskas atrodo kitaip. Pakelk galvą, pažvelk ką matai aplinkui, pamatysi situaciją iš daug skirtingų pusių, atrasi sprendimą, ateis mintis, kažkas kažkaip kažkur nutiks ir žinosi atsakymą... Tik svarbiausia nepamiršti žiūrėti į viską iš aukščiau. Atsiveria visai kitas vaizdas.

"Taigi judu pasiėmėte žydrąjį balionėlį. O tu dar pasiėmei šautuvėlį - dėl viso pikto, kaip esi įpratęs. Tada Pūkuotukas nuėjo į vieną jam žinomą purvyną ir ėmė ten baisiausiai voliotis, kol visai pajuodo. Kai balionėlis buvo gerai pripūstas ir pasidarė didelis didelis, judu su Pūkuotuku paėmėte jį už virvelės, o paskui tu staiga ją paleidai, ir meškiukas grakščiai pakilo į dangų ir pakibo jame - sulig medžio viršūne ir maždaug per šešis metrus nuo jos.

- Valio! - šūktelėjai tu. 

- Juk iš tiesų stebuklinga?- iš aukštybių suriko Mikė Pūkuotukas.- Į ką aš panašus? 

O tu jam atsakei: 

- Panašus į pakibusį po balionėliu meškiuką. 

- O ne,- susirūpinęs paklausė Pūkuotukas,- o ne į mažą juodą debesėlį žydrame danguje? 

- Nė kiek. 

- Matai, iš viršaus viskas gali atrodyti kitaip. Be to, kaip jau sakiau, bičių nesupaisysi."

Daugiau Mikės Pūkuotuko galite paskaityti čia.

Labanakt,

Tautė.