Mano baimės! Kaip jas įveikti? Kaip jos atsirado?

Didžiausia stiprybė yra išmokti kontroliuoti savo baimes ir didžiausias džiaugsmas - jas įveikti kad ir drebančiomis kojomis. 

Daugelis iš mūsų turi baimės jausmą, kuris dažnai apriboja tam tikrus pasirinkimus ar laisvalaikio pramogas. Dažnai tai bandome nuslėpti, lyg viskas būtų gerai. Iš tos serijos: "tu nebijok. aš ir bijau. tačiau niekas, nieko, niekam nesako ir niekas nebijo". Suaugę žmonės keisti, dažnai slepia ne tik savo emocijas po įvairiom kaukėm, bet ir baimę... Ir tikriausiai dėl paprasčiausios priežasties - bijoti pasilikti išjuokto kvailio vietoje. Šiandien ir man yra sunku rašyti šia tema, nes ir aš bijau likti labai nesuprasta. Kitam žmogui, mano baimė gali pasirodyti juokinga ir visai nepanaši į fobiją, tačiau taip jau gamtos surėdyta, o mums, žmogučiams, beliko tik su tuo susidoroti.

*PANIŠKAI bijau uždarų, mažų, tamsių patalpų. Kitaip sakant - esu klaustrofobė. Kažkoks košmaras būti laiptinėje, kurioje nėra šviesos... Dar didesnis košmaras yra maudytis užsidengus dušo užuolaidą (laimei, namuose buvo puikiai alternatyva - permatomos užuolaidos, per kurias viskas matėsi, tfu...), tačiau dabar maudausi tarp mėlynų delfinų, kurie atima mano teritoriją ir deguonį! Liftai irgi BUVO priešas numeris vienas, mieliau būčiau lipus laiptais kad ir iki dangaus. Žodžiu, ten kur nėra daug vietos ir dar tamsa, manęs tikrai nerasit, nes aš paniškai bijau, atrodo trūksta oro, sukasi viskas ratu ir prieš akis bėga gyvenimo momentai. Laimei, visai neblogai sekasi su tuo kovoti. Lipdama į liftą visada pagalvoju, kad daugelis žmonių juo naudojasi, jog viskas gerai, kad niekas neatims iš manęs oro ir viskas bus čiki. Taip, kad su liftais susidraugavus, nors drebančia širdim, tačiau naudojuosi jų paslaugom. 

*Klounai. O taip taip. Čia trumpa istorija, tačiau jau kelioliką metų neduodanti ramybės. Kai buvau maža, tėvai galvojo, jog miegu, tačiau paslapčia žiūrėjau televizorių kartu su jais. Viskas ką ten pamačiau, tai klounus vagiančius vaikus ir tempiančius juos į šulinius. Nuo to momento apsilankymai cirke prarado esmę, nes galėdavau palyst po sijonu ir tokiu būdu "intensyviai" žiūrėt pasirodymą. Kuomet esu užaugus, suprantu, kad jie nieko blogo man nepadarys ir tai tebuvo filmas, tačiau kai smegenys susisukę - nieko ir nebe padarysi.

*Keltai... Kas galėjo pagalvoti, kad vandens vėsa bus labai maloni? Galiu pabaltuot kaip popieriaus lapas ir net baltesnė pasidaryt arba priešingai - raudonesnė už patį buroką, nes tai nėra pats maloniausias dalykas žemėje. Ypač, kai keltis reikia kartu su automobiliu. Atrodo, kad paskęsim, o aš plaukt tai taip ir neišmokau.

*Žuvys... Tai nėra, kiek baimė, kiek nemalonus jausmas, kuomet ateini į virtuvę, o ten guli prieš saulutę žuvis ir laukia darinėjimo meto. Ačiū broliui, kuris yra nuostabus žvejys ir pagauna skanios žuvies, bet kai tas maistas žiūrėjo prieš tai į tave... Tai kažkaip ir susilaikai. Beje, nemalonu žiūrėti tik į dideles ir mirusias žuvis. Akvariuminių gyventojų tikrai nebijau.

*Bijau nuskęsti. Nemoku plaukti, tikriausiai, kad niekada jau ir nebe išmoksiu. Tačiau mokėjimas plūduriuoti ir paplaukti keletą metrų - visai nebloga pradžia. Prie viso šito baisiausia yra tada, kuomet ausys paneria po vandeniu. Na, o tiems kas moka ir mėgsta plaukioti tikriausiai tai nėra svetima, kuomet ir ausys maudosi kartu. Aš tai priimu kaip skendimo ženklą ir pradedu panikuoti, ot naivuolė.

Mano nuomone, visos šitos baimės yra pagrįstos ir neatsirado iš oro... Puikus pavyzdys su klounų baime. Tai nutiko vaikystėje, ko pasekoje aš jų bijau iki pat dabar. Kitos baimės ar tiesiog nemalonūs dalykai galbūt irgi atėję iš vaikystės dienų, kurių neprisimenu, tačiau pasąmonė veikia ir ji pamena viską geriau, nei mes galime įsivaizduoti... 

Kaip jas įveikti?

Rašant šį straipsnį pradėjau labiau domėtis nei bet kada baimėmis - iš kur jos atsiranda ir kaip jas įveikti. Viskas ką aš dariau, kad pasipriešinčiau savo baimėms tai buvo savitaiga ir ilgas darbas, kuris atnešė visai neblogus rezultatus. Taigi, pristatau jums kelis būdus, kaip galima kovoti su savo fobijomis.

Susiduriant akis į akį.

Va taip kovojau su klaustrofobija ir liftais. Tiesiog eini ir darai. Verti save, įtikini, jog nieko blogos nebus. Dirbi su savimi tiesiogiai susiduriant su baime ir tikiesi geriausių rezultatų. Na, asmeniškai man, šis būdas tiko, patiko ir buvo kone lengviausias, nepaisant didelių perlipimų per pačią save.

Dėmesio nukreipimas į kitus dalykus.

Tikriausiai pastebite, jog kai nervuojatės dėl tam tikrų dalykų, pradedat daryti tai, kas padeda jums nusiraminti. Panašiai yra ir su baime. Kad ir tas pats liftas - bandykit nukreipt savo dėmesį ne į tai ką jūs darote ar ką jūs matote, o į kitas smulkmenas. Žaidimas su pirštais, jų lankstymas, saldainių valgymas ar atkreipimas į tam tikras detales. Kuomet teko dalyvauti laidotuvėse, velionis, nėra pats maloniausias dalykas. Nelabai jauku man žiūrėti į mirusį žmogų, tad šiuo atveju puikiai atkreipiau dėmesį į dizaino detales šarvojimo salėje, kitų žmonių batus ir kitus dalykus. Išbandyta ir patvirtinta - tai veikia.

Vaistai.

Kuomet jau nelabai kas gali padėti ir neišeina atrasi kalbos su savimi, reikia kreiptis pas specialistus. Galbūt psichologai dar galėtų padėti, tačiau net jei baimė yra tiesiog pražūtis ir trugdo gyventi pilnavertį gyvenimą, siuntimą pas psichiatrą galite gauti iš savo šeimos gydytojo. Ir vis tik, nerekomenduočiau šio būdo naudoti kaip pirminio varianto kovojant su fobija. Geriau padirbėkite su savimi, įdėkite indėlį į save, tai nuolatinis ir sunkus darbas. Vaistai ne visada gali būti išeitimi, tačiau tai tikrai gali tapti lengviausiu keliu.

Leiskit man žinoti komentaruose jūsų baimes. Kaip su jomis kovojate? Iš kur jos atsirado?

Labanakt,

Tautė.