Kaip pasikeičiau per kelerius metus?

Sakoma, kad žmonės nesikeičia. Jau kokie buvo, tokie ir liks. Iš tiesų, galėčiau dėl to ginčytis iki negalėjimo, uždusimo ir pamėlynavimo! Visi gali pasikeisti, jei tik turi noro... Viskas prasideda nuo paprasčiausių idėjų ir jų įgyvendinimo. Asmeniškai man, tai nebuvo idėja ir jos įgyvendinimas. Keičiau ne tik savo charakterį, požiūrį, tačiau brendau ir keitėsi mano kūnas. Kitaip tariant - subobėjau, nes mano bendraamžės nelabai mezga kojines vakarais.

Jog būtų paprasčiau suprasti visus mano smegenų vingius ir vidinius pokyčius, kurių nuotraukos neparodys, paruošiau jums lentelę, kurioje galite panagrinėti mano paauglystės ir dabartinės jaunystės skirtumus. Kaip galvojau ir kaip galvoju. Kaip masčiau ir kaip mastau. Ir t.t.

Tačiau ko niekaip neišmokau ir tikriausiai senatvės sulauksiu su šita problema. Nesimokau iš klaidų! Nesimokau iš saviškių, galiu klysti kelis kartus ir dėl tų pačių dalykų, tačiau niekaip nepasimokysiu. Ką kalbėt apie svetimas klaidas, kitų žmonių situacijos man ne rodiklis ir ne pavyzdys. Kaip sakoma "nekartok mano klaidų, vaikeli"... Tai ką galiu pakomentuot - aš nesu tu ir tu nesi aš. Mes visi skirtingi žmonės, su skirtingais požiūriais ir mintimis... Niekaip nepasimokysiu iš kitų klaidų ir nežinau kas turėtų nutikt, kad pradėčiau pasikliauti kitų žmonių nuoskaudom, patirtimis ar situacijomis. 

PAAUGLYSTĖS METAI	JAUNYSTĖS METAI (dabar)
Maniau, jog pinigai labai lengvai uždirbami ir juos galima švaistyti.	Iš tikrųjų nė velnio. Reikia dirbti, jog galėtum sau kažką leisti. Skaudi tiesa ta, kad pinigėliai greitai išsileidžia, tačiau sunkiai užsidirba.
Buvau labai geraširdė. Visiem kam reikėjo galėjau padėti, net jei ir negalėjau to padaryti, tačiau stengiausi kaip tik galiu. Visus mėginau paguosti, užjausti, su visais pabendrauti.	Kai paaugau supratau, svetimo skausmo nebūna. Aplink man niekas nešokinėja, tad nekišu nosies į ne savo reikalus ir padedu tik tiems, kurie tai vertina.
Gėda, tačiau buvo svarbu neatsilikti nuo mados ir bendraamžių diktuojamos politikos. Gyvenau susivaržius ir nesirengiau taip kaip norėčiau, skaudinau mamą, jog jos pasiūti drabužiai buvo negražūs. Dažnai šokdavau pagal kitų dūdeles slėpdama savo nuomone ir saviraiškos formas savyje.	Mėgstu vienetinius daiktus, dievinu pasiūtas mamos sukneles ir kitus rūbus, kuriuos ji padaro su meile, nes žinau, kad niekas kitas per visą pasaulio tokio drabužio neturės. Nebesivaikau madų, turiu savo nuomonę. Rengiuosi taip kaip noriu, elgiuosi taip kaip noriu ir nebeleidžiu, jog man diktuotų kiti.
Visos idėjos, kurios kildavo mintyse būdavo slepiamos, nes labai bijojau patyčių, o dar baisiau buvo – likti nesuprastai.	Sakau tai garsiai. Sakau viską ką galvoju, nebebijau tapti patyčių objektu. Savo „patyčių kelią“ aš jau nuėjau, dabar moku už save pastovėti ir apginti savo mintis. Gyvenu laisvoje šalyje, esu laisvas žmogus rinktis. (Išskyrus tuos atvejus, kai pykstu. Kai pykstu galiu nekalbėt ilgaaaaai ir nuobodžiaaaai. Nekaldama išorėje audrų, viduje permąstau naujas idėjas, kurios tobulintų senąsias ignoruodama aplinką ar kitus žmones)
Vytaute, visi nusišneka, visi kvaili, bet aš... Aš asmenybė... Aš viena protinga!	Vytaute, yra protingesnių už tave, yra ir kvailesnių už tave. Tai būk žmogus, mokykis iš protingesnių, žmonių su didesne patirtim, semkis iš jų išminties, klausykis jų gyvenimo istorijų. Kvailiukams padėk atrasti save, atrasti gyvenimo kelią, neteisk jų dėl nesuprantamų pasirinkimų. Neapribok kitų žmonių laisvės, neleisk jiems pasijausti kvailiems.
Tūsas!!! Varau baliavot. Mama - nepyk, Lietuva – nesmerk, o Vycka į trasą!!!	Geriau jau namie, šiltai, jaukiai, nei bomžaut kažkur kaip gatvės šluotai ir skandint alkocholy jaunystės dieneles. Išgert spėsi visada, progų apstu, tačiau pabūt su brangiais žmonėmis – laiko yra, tačiau vieną kartą jo gali tiesiog nebebūti.

Tą dieną pamenu kaip vakar. Buvo beprotiškai karšta,
tačiau aš ėjau su odine striuke, nes OMG.
Juk tada tai buvo mada ir labai ant bangos... *facepalm*

Žinoma, yra ir užsilikusių dalykų iš paauglystės, kaip kad - pasaulis gražus, jame nėra blogių žmonių ir tokie neegzistuoja. Aplink mane vien tik gėris, nepaisant to, jog kaimynai antram aukšte rėkauja ir bušavojasi vieni su kitais. 

Žinoma, yra daug daugiau dalykų, kurie užsiliko ne tik nuo paauglystės, bet ir jaunystės. Brolis su sese paauglystės metais išauklėjo ir išvystė itin didelę pagarbą tėčiui ir mamai. Auklėjo visi kas tik galėjo, nes būdavo dienų, kai su manim susitvarkyt buvo neįmanoma. Tačiau dabar esu tokia, kokia esu. Atradusi save, su šypsena veide ir besidžiaugianti gyvenimu. Žmogus, kuris nebebijo slėpti savęs. Linkiu visiems pasiekti šią nuostabią būsena, kuri nevaržo ir suteikia beprotiškai daug laisvės ir svaigios laimės!

Būkit savimi, tikėkit savimi, mylėkit save ir nepamirškite, jog keistis niekada nėra vėlu, ypač į gerą!

Taip pat, pasidalinkite savo pokyčiais. Kokie buvote, kokie esate, galbūt - kokie norite būti?

Labanakt,

Tautė.