 |
Eilinį kartą susiduriu su didžiausia problema - įrašo pradžia. Visuomet stokoju idėjų ir net nenutuokiu kaip reikėtų jį pradėti! Galvoje sukasi kelios mintys: gal pradėti nuo paprastos išpažinties, gal pradėti nuo citatos ar tiesiog laukti stebuklo, kuris parašys nuostabiausius straipsnius už mane. Na, būkim biedni, bet teisingi, to stebuklo laukiu jau nežinau kiek dienų, tačiau galiu pasidžiaugti tik didėjančiomis peržiūromis, o ne straipsnių skaičiumi. Iš esmės, šiandien buvo mano nušvitimo diena, kai vėl supratau ko noriu iš gyvenimo ir koks jis nuostabus!!! Tad, štai! Padėka gyvenimui nuo manęs. Ar tokią esat parašę saviškiam?
S. Povilaitis visus padėkos žodžius sutalpino į dainą:
Dėkoju tau, gyvenime
Kad man buvai toks palankus
Kad tiek puikių žmonių
Kuriuos mylėt galiu
Aš sutikau savam kely
Draugams skiriu šią dainą aš
Už laimę augt ir tobulėt
Už šilumą širdžių
Už džiaugsmą būt kartu
Muziką, kurią girdžiu
O tie gūsingi vėjai permainų
Sustot neleis mums ir nurimt
Ir skirtas vienas tik gyvenimas
Neleidžia skęsti užmaršty
Likimas dar ne kartą lems
Ir skaudžiai klupti, ir pakilt
Išbandymų kely
Dažnai suklupt gali
Juk tik žmogus esi
Banguotas tas gyvenimas
Gal tuo yra toksai žavus
Kad naktį keis diena
O giedrą keis lietus
Ir laimės jausmas toks trapus
Na, o aš, savo ruožtu, pasistengsiu visa tai sutalpinti į šį straipsnį. Na, kad būtų aiškiau, bandysiu paaiškint situaciją be pasiteisinimų: sėdėjau kurį laiką šiokiam tokiam mirties taške. Nieko nenorėjau, nieko nežinojau, nieko nemėgau ir man niekas nepatiko. Nieko nenorėjau žinoti, matyti, girdėti, skaityti ar net rašyti. Galėjau dieną iš dienos trinti kambario kampus su pižama ir tai būtų geriausia ką galėjau nuveikti per šias dienas. BET! Ši diena tiesiog nuostabi! Ji man atmerkė akis, kurios buvo užsimerkusios ir padėjo pamatyti tokius nuostabius dalykus, kuriuos praleidau būdama savo saugumo kevale. PATI, savo smegenėlėmis sugalvojau 30 dienų iššūkį, kuris kybo kažkur ore nepabaigtas ir neįvykdytas... Susigalvojau, jog man reikia prisijungti prie sijonų ir suknelių iššūkio - gavosi šnipštas! Mačiau tiek daug laimingų moterų, skaičiau tiek daug pozityvių komentarų, tačiau kažkur viduje, manyje žiojojo didelė skylė ir esu 100% įsitikinusi, jog tai nebuvo skrandžio opa. Aš tiesiog pasimečiau ir įvažiavau į kažkokį gyvenimo griovį, tačiau jis tuo ir žavi, jog visada galiu pasirinkti: ar toliau slėptis griovyje, kol niekas nepamatė ir nepradėjo ieškoti ar klausinėti, arba galiu išlipti ir sakyti, kad štai ir aš! Ir daug ko nepadariau, daug neįvykdžiau, tad štai aš čia, vėl stoviu ant kelio ir galiu pradėti eiti! Tad, noriu papasakoti, kas šiandien man atsitiko, jog skraidau padebesiais ir neinu miegot, o rašau straipsnį! Haha, šiandien būtent viena iš daugelio dienų, kai galiu išrėkt pasauliui koks jis nuostabus.
PASIKLYDIMAS. Pažįstamas žodis, artimas jausmas, gerai žinoma situacija. Tikriausiai, jei nebūtume šiek tiek pasiklydę, nebūtų man ir nušvitimo, ko pasekoje, nebūtų ir šio straipsnio. Na, šis pasiklydimas buvo tiesiogine prasme. Dienos planas buvo labai aiškus! Iš Kauno važiavome į Splash wake parką (ačiū už nerealų aptarnavimą!!! Jis buvo nuostabus!) Vilniuje. Vėliau maniškis išbandė Lambordžinio galią miesto gatvėse, o po to atsidūrėme ir Akropolyje. Maža ir gėdinga paslaptis, per visus 20 gyvenimo metų, šiandien buvo ta diena, kai mano kojos pirmą kartą ten įžengė... Na, nenukrypstant nuo temos - turėjom pavalgyti ir važiuoti pasivaikščioti arba į Bernardinų sodą, arba į Trakus... Nusprendę nesimalti miesto šurmuly - patraukėm link Trakų, o bevažiuojant kelionės tikslas pasikeitė, nes norėjom aplankyti Užutrakio dvarą, tad pačiuose Trakuose net nestojom... Ir štai čia prasidėjo visas smagumas! Kastytis pravažiavo įvažiavimą dvaro link, ir nusipjovėm kažkur į lankas... Nelabai supratau, kaip čia taip atsitiko, juk jis moka kelią puikiai, bet va... Ėmė ir atsitiko! Laimei, XXI - ojo amžiaus technologijos turi "google maps", kuris greitai parodė kelią, teko grįžti per kažkokias sodų bendrijas ir atradom nuostabų Angelų kalną! Užuot klaidžioje, paklausėm navigacijos nurodymų ir bevažiuojant sustojom pasižiūrėti, kas ten per stulpai iš arčiau. Net saulė skverbėsi pro debesis! Kažkokia magiška vieta, tačiau skaitykit toliau! Šioje vietoje yra kelios dešimtys milžiniškų Angelų, kurie turi savo paskirti... Globoja ir atsako vis už skirtingus dalykus, o aplink juos - apstu mažų Angeliukų, kuriuos atneša žmonės! Nei aš, nei Kastytis nežinojome, jog tokia nuostabi vieta egzistuoja. Atėjus čia, iškart nusišypsojome, maloniai pasibuvome ir pakalbėjome, tvyro tikrai maloni aura aplink... Šioje kalvoje malonu būti, joje gausu suoliukų, kur gali prisėsti ir pasimėgauti šiuo momentu... Gaila tik vieno, jog nežinojome apie šią vietą ir neturėjome jokio angeliuko. Mielai jį būtume palikę, lai mus saugo! Tad ką jūs manot... Jei tik nebūtume pražiopsoję įvažiavimo, nebūtume aptikę šios nuostabios vietos! Haha, siūlau ir jums neaplenkti šios kalvos, važiuojant link Užutrakio ar Trakų pusės... Ši vieta - NUOSTABI! Net jei ir neturėsit angeliuko - pasidžiaugsit fantastiška aplinka.
ATRADIMAS. Būna man, o gal ir jums, aš nežinau, tokių akimirkų, kai aš žinau atsakymą, tačiau kažkur pasąmonės užkaboriuose, jį slepiu nuo savęs ir sakau "nežinau" kaip užstrigus plokštelė. Dažnai pasirenku lengvesnį kelią nežinoti, nei krapštytis ir ieškoti atsakymo... Šiandien buvo to puikus pavyzdys ir įrodymas, kaip dažnai apgaudinėju save. Keletą savaičių neturiu ramybės... Pradedu rašyti straipsnius, ištrinu, rašau per naują, koreguoju, taisau, ieškau žodžių viskam apibūdinti, o tekstas gaunasi nei du, nei penkiolika. Na, mano rašliavas ir taip sunku skaityti, suprasti, o čia skaitau ką parašiau ir net PATI NESUPRANTU... Tinklarašty tylu, ramu... Nieko nepublikuoju, išvis dingo noras rašyti... Ir nesupratau kodėl, tad visą laiką sakydavau sau "nežinau"... Na taip, teisingai Vytaute, juk tai lengviausia padaryti! Šioje kalvoje atėjo nušvitimas... Pamenu, jog ankščiau aš knygų neskaitydavau, aš jas griauždavau konvejerio būdu, nespėjau į biblioteką lakstyti - joje galėjau gyventi!!! Na... Dabar tuo pasigirti negaliu... Galiu tik pasidžiaugti žmonėmis, kurie kuriasi įvairius bookstagram'us, rašo knygų apžvalgas ir skaito jas! Tada aš supratau, jog man yra GĖDA... Socialiniuose tinkluose seku žmones, kurie tobulėja, nepaleidžia knygos iš rankų, rašo blogus ar užsiima kūrybine veikla - jie mano pavyzdys, motyvacijos pliūpsnis ir spyris į užpakalį... Na... gėda dėl to, jog ir aš tokia esu, tik vienas didelis BET... Aš nebeskaitau tiek knygų.. Mano žodynas yra skurdus, aš neberandu sinonimų, man jų tenka ieškoti įvairiuose žodynuose... Viso to pasekoje, užsidėjo toks rašymo blokas, kad išvis apleidau tinklaraštį, o jis man teikė tiek daug malonumo!!! Na, nieko nepadarysi, svarbu jog tai supratau.. O prieš tai suprantant, mano brangiausiasis, nupirko man knygą! Nuostabi diena!!! PAGALBA. Visai neseniai iš Akmenės į Kauną grįžom su nuotykiais... Apie tai parašysiu dar straipsnį, tačiau šiandien supratau, kokia pagalba yra svarbi, ypač, kai sugesta automobilis, o tu nieko apie jį neišmanai!!! Taigi, nuo Angelų kalvos pajudėjom link Užutrakio dvaro... Nuvažiavę pasivaikščiojom, pasibuvom gryname ore... Kadangi jau spaudė laikas ir laukė kelias namo, nutipenom iki automobilio ir važiavom... Tačiau visai netoli!!! Pavažiavę vos kelis kilometrus nuo dvaro mus sustabdė ančių pulkas einantis per kelią! Juk nevažiuosi ant gyvo sutvėrimo. Belaukiant kol antys praeis užmatėm dešinėje pusėje mojuojančias moteris ir einančias link automobilio, iš ties, ta sekundė buvo nejauki, tačiau atsidariau dureles... Jos prašėsi pagalbos, nes neužsikūrė jų automobilis... Na ką, visai pažįstama situacija... Kaip sugebėjom, taip padėjom... Tad, jei kažkokiu stebuklingu būdu bent viena iš jūsų kompanijos skaito šį straipsnį! Labai ačiū už vaišes, nuostabų prisiminimą ir gerą emociją! P. S. pamiršom pasveikinti jūsų susibūrimo jubiliatę su gimtadieniu! Tad, sveikinam dabar ir tikimės, jog neprailgo kelionė iki Vilniaus, nes mes į Kauną grįžom gerai. Na, grįžtant prie temos - pagalba... Automobilis buvo užkurtas! Tikriausiai gavom karmos taškų, haha.
Tad, ačiū, gyvenime, jog esi toks nuostabus, pilnas netikėtumų ir siurprizų! Atrodo viena diena, o tiek visko nuostabaus nutiko. Na, o kaip jūs? Ar matėt tą klausimą įžanginėj pastraipoj? (Ar esat parašę padėką saviškiam gyvenimui?)
Labanakt,
Tautė.
Komentarų nėra