Nieko įmantraus nesugalvojau, tačiau vienas klausimas jau kelias dienas neduoda ramybės... Jei vienu prisėdimu vakare su draugais galime išgerti 2 litrus alaus "ant galvos"... Viso labo tai būtų TIK 4 bokalai, po puse litro... Kodėl negalime išgerti PER VISĄ dieną (ar parą) 2 litrų vandens? Asmeniškai aš tikrai pasigaunu save, jog būna dienų, kai išgeriu vos vieną stiklinę vandens per parą, o po to tik valgau valgau valgau ir viskas kaip ir gerai... Tačiau toli gražu taip nėra. Nori ar nenori - vandens reikia visiems, žinoma, skirtingomis normomis, tačiau reikia.
Vandens kelias
Ar geriate vandenį vos atsikėlus? Ankščiau turėjau rimtą problemą - pusryčiai buvo priešas numeris vienas. Niekaip negalėdavau prisiversti jų valgyti, mane pykindavo, nebuvo net minties, kad reikėtų juos pradėti valgyti. Tačiau, būkim biedni, bet teisingi - pusryčiai svarbi sveikos mitybos dalis... Pavalgęs juos jautiesi energingesnis ir produktyvesnis. Svarbiausia nežinia kaip prisiversti įsidėti bent šaukštą košės į burną. Ir štai, visam šitam spektaklį, į sceną įžengia pagrindinis atlikėjas - vanduo. Rekomenduojama išgerti per 5 - 10 minučių vandens stiklinę nuo pabudimo ir duoti savo skrandžiui žinutę: "Ei, labas rytas, aš jau pabudau, prabusk ir tu, tuoj pradėsim valgyti pusryčius". Tokiu būdu skrandį paruoši ne tik pusryčiams, tačiau praėjus dar 10 minučių nuo rytinės vandens stiklinės ir valgyti gali užsimanyti. Viskas labai paprasta, tiesiog prisiversk ir tai taps neatsiejama gyvenimo dalimi. FUN FACT: (lt. linksmas faktas) dauguma, tarp jų ir aš, galvojame, jog jei nejaučiame troškulio, vadinasi vandens organizme yra pakankamai, tačiau realybė šiek tiek kitokia. Troškulį jaučiame jei organizme trūksta nuo 0,5 iki 1 litro vandens. Deja, jei trūksta daugiau - šį jausmą mes prarandame. Taigi, nesileiskit būti apmulkinti savo organizmo, jis dažnai prašo skysčių, tik mes to nesuprantame.
Ate, naktipiečiai, buvo malonu susipažinti
Mintis, jog noriu kažko skanaus užkąsti prieš miegelį tampa antromis Kalėdomis Jūsų skrandžiui. Patikėkit, visus naktipiečių mėgėjus suprantu, nes ir pati tokia esu. Kąsnis šen ar ten atrodo, jog nieko blogo nepadarys, BET! Pradedu galvoti, kad aš turiu rimtų valgymo sutrikimų, apie kuriuos, noriu pasidalinti ir su Jumis.
Visiems yra neblogai pažįstama anoreksija ir bulimija. Dvi ligos, kuomet žmonės (dažniausiai merginos), turi tam tikrų psichologinių problemų ir bando jas spręsti tikrai ne pačiais tinkamiausiais būdais. Anoreksija - apetito nebuvimas. Dažniausiai nutinka taip, kad valgyti nebenoriu, nes esu stora(s), o po to skrandis susitraukia ir valgyti jau nebereikia, o dar po to jau Dievai žino, kas gyvybę palaiko. Bulimija - sutrikimas, dėl kurios susilpnėja ir laikui bėgant išvis išnyksta sotumo jausmas ir nekontroliuojamai padidėja apetitas.
Liga, kurią ne visi pastebi
Nestojantis gyvenimo tempas, nauji potyriai ir patirtys yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo motoriukas, kuris vis sukasi ir sukasi. Jam besisukant dažnai nepastebime savo ydų, įpročių ar net problemų, kurios atrodo neatsiejama gyvenimo dalimi. Taigi, taip yra ir man. Viskas labai paprasta ir elementaru, tiesiog reikia kalbėti apie tai garsiai ir nebijoti pripažinti.
Mano diena, niekuo neišsiskiria iš kitų, rutina, darbai, įsipareigojimai, pažadai ir taip ratu. Tačiau tarp visų dalykų, kuriuos privalau padaryti yra pertraukos, bėgimas nuo žmonių, kartu ir nuo savęs tolyn. Po visos dienos, kuomet išdaliname save kitiems, atlikdami įvairius darbus norime tiesiog pabūti su savimi... O kaip mes tai suprantame? Vakaras su puikiu filmu, kuriame vaidina mėgstamiausi aktoriai ir žinoma užkandžiai. O gal kur nors vakarinis pasivaikščiojimas su degalinės kava rankoje ir visai nekaltu šokoladiniu batonėliu... Galbūt tai ramus, meditacinio pobūdžio dienoraščio rašymas ir sklandžioms mintims riešutų pakelis. Matote? Pastebite? Kiek kartų per dieną Jūs užkandžiaujate? Nesakau, kad taip daro visi... Ir tie, kurie atsisakę tokių dalykų, labai Jumis džiaugiuosi, vieną dieną ir aš tokia būsiu, tačiau dabar, kuomet turiu tokią problemą noriu apie ją rašyti ir viešai skelbti. Padariau išvadą: mes dažnai skubame gyventi, esame įsisukę į gyvenimo ratą ir dažnai nepastebime kaip pradedame bėgti nuo savęs. Kas nors iš Jūsų domisi meditacijomis? Asmeniškai aš, jomis susidomėjau tik prieš pusmetį... Kas nors iš Jūsų domisi saviugda? Asmeniškai man, pradėjo būti tai aktualu tik prieš metus... Esmė tame, kad mes skiriame laiko kitiems, švaistome jį į visas puses, tačiau nepasiliekame jo sau... O kai ruošiamės pabūti su savo mintimis, mes pradedame žiūrėti filmus, daryti įvairius rankdarbius ir žinoma prie jų UŽKANDŽIAUTI. Tai rimta problema, negalima valgyti visko kas papuola, reikia žiūrėti ką dedame į burną. Kai turėjau greitą medžiagų apykaitą, net minties nebuvo, kad barškinsiu savo klaviatūrą rašydama tokius moralus, tačiau staiga pradėjus svoriui didėti suprantu, kad kažkas ne taip ir tai ne moteriška isterija "O, vaikeli, priaugau 100 kilogramų, netilpsiu į savo gražiausią suknelę, kurią nusipirkau būdama penkiolikos". Laikas nestoja, viskas keičiasi, o mes bėgame nuo savo minčių, nuo savęs pačių ir bandome užkišti save maistu. Mes nebeieškome paguodos pas artimus, mieliau nusiperkame kebabą iš vietinės užkandinės ir džiaugiamės skaniu maistu. SUSTOKIT, neskubėkit, o jei skubat - darykit tai lėtai. Skirkit į dieną bent 10 minutėlių savo mintims, prisėskit ir pagalvokit apie dieną, kuri yra nuostabi, kuri yra dabar ir kuri tikriausiai niekada nepasikartos. Maistas nėra pramoga, tai tiesiog gyvenimo dalis kaip ir miegas, stogas virš galvos. Maistas yra būtinas išgyvenimui, bet ne malonumų ieškojimui. Malonumas tai buvimas su savimi, šeima, draugais. MEDITACIJA - ramybė kūnui ir sielai. Tai tik 10 minučių per dieną savo mintims - viską apmąstyti ir viską apgalvoti. 10 minučių, kuomet vaikelis nueina popiečio miegelio - nešvarūs indai gali ir palaukti... 10 minučių, kuomet mylimasis maudosi - tai puikus asmeninis laikas. 10 minučių, kuomet galėtum kažkuo užkandžiauti, bet žinai, kad pabūti su savimi bus sveikiau.
Ir finale, nerėkiu, jog esu bulimikė, tačiau užkandžiavimo problemą turiu ir kuo toliau, darosi vis mažiau juokinga. Kol kas KMI yra normalus ir neviršija limitų, BET savo užkandžiavimą stengiuosi keisti į meditaciją, o kelis alaus bokalus penktadienio vakarais iškeisiu į vandenį.
 |
| Viliuosi, jog kiekvienas atrasite savo meditacijos būdą. Pasirodo, kad maniškis visada buvo šalia, tik aš jo nepastebėjau iš pirmo karto. |
Labanakt,
Tautė.
Komentarų nėra