Sustok akimirka žavinga | PAVASARIS

Mes taip skubam... Nuleidę galvas, sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Nematome dalykų, nemokame jų pamatyti. Nežinome kaip kvepia sprogstantys žiedai, kokia žalia gali būti žolė. Praleidžiame pavasario džiaugsmus sakydami, jog greitai ateis vasara ir uždarome save į narvą. O vos tik atsidarę duris, vėl skubam... Taip pačiai nuleidę galvas ir sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Kas atsitiko? Kas pasidarė? Kiekvieną mielą kartelį kažkur einant, juk galima išeiti 5 min ankščiau iš namų, prisiminti vaikystę, įkvėpti gryno oro, pasidžiaugti, pabūti, pamatyti, prisiminti...
Tikriausiai pamenat tas dienas, kuomet grįždavot nubrozdintais keliais ir sakydavot, kad viskas gerai, nes nenorėjot sėdėti namuose. Viskas kas rūpėjo tebuvo tas kiemas, kuriame augai kartu su savo bičiuliais. Atsimeni tą kiemą, kuris turėjo labai aštrų asfaltą (ant kurio šokinėti ir žaisti "klases" buvo vienas iš nuostabiausių dalykų, o kaip šokdynė? Kaip žaidimas su laikrodžiais ir valandom...?), žalią žolę (kuri puikiai tikdavo "namams", "mama mama kiek man metų"? o kas nors pamena "batų košę"?), alyvos krūmus (kaip didžiausius Šveicarijos bankus, kur įsibraudavai į jų vidų, prisiskindavai tiek daug lapų, jog būdavai turtingiausias kieme... Iki tol kol mama neišplaudavo kelnių... Su pilnomis kišenėmis lapų, oi atsiprašau... tiksliau pinigų...), laiptines (jos buvo ideali priedanga nuo lietaus, ir nuostabi užuovėja žaisti monopoliui, mokykloms), o kaip tie suoliukai prie laiptinių (juk nerealiausi žaidimai ir būdavo "valgoma - nevalgoma", "kobra", "invalidas" ar "prajuokink mane"...) Ir viskas viskas tilpdavo į mūsų kiemą, kuriame be jokio rūpesčio, telefonų ir įvairių technologijų tiesiog neturėjom. Mes kūrėm istorijas, kūrėm prisiminimus, mėgavomės kiekviena valanda praleista kieme ir liūdėdavom, kai reikėdavo eiti namo. Laukdavom, pavasario ir trijų griaustinių už viską labiausiai, taip mes džiaugdavomės vaikyste. Pasakyk kas atsitiko? Kodėl skubi.... Nuleidęs galvą, sulenkta nugara... Kodėl bėgi nuo gyvenimo džiaugsmo? Vien tik dėl to, kad užaugai, turi atsakomybių? Nemeluok.
Išeik į lauką, pasigrožėk kaip gamta bunda, pasižiūrėk kokia žolė žalia, pasiklausyk kaip čiulba paukščiai, suprask kokia nuostabi diena, tik kiemas, deja, jau tuščias...


Šiandien tokia diena... Atsikėliau anksti ryte nuo automobilio signalizacijos... Vos tik ji išsijungė užmerkiau akis, tačiau šiukšlininkai dirbo savo darbą su įspėjamaisiais pypsiukais, konteineris prie konteinerio pypsėdami... Netoliese esantys arkliai pradėjo žvygauti ir sveikinti dieną... Buvau tokia liūdna ir bumbanti iki tol, kol nesupratau kokia nuostabi diena... Kaip Žemė mane anksti pakėlė, jog nepramiegočiau visų galimybių, jog pasidžiaugčiau, jog prisiminčiau ir tuo pasidalinčiau su jumis. 

Labanakt,
Tautė.