Kelionė į Taizé - rojus Žemėje

Jeigu kas nors gali pasakyti, jog buvo matęs šioje Žemėje rojų, tikriausiai dėl to, jog buvo mažame miestelyje - Taizé. Na, dabar rašyti apie pačią nuostabiausią kelionę, kuri buvo LABAAAI SENAI ganėtinai sunku ir tikrai norėtųsi ten grįžti vėl ir vėl, tačiau prisiminus nuostabų laiką, sutiktus žmones - iš veido nedingsta šypsena. 


Atvirumo akimirka
Iš tiesų, kai kuriuos iššūkio straipsnius, rašiau atmestinai. Na, tiesiog, kad būtų bele šmele ir nesigilinau per daugiausiai, nes buvau tiesiog išsekus ir viskas ko mažiausiai norėjau tai rašyti apie save ir dalintis mintimis. Straipsnių laiku ir nepublikuodavau, nes nebuvau jų parašius ir visai tinginys buvo apėmęs. Tačiau šįkart nutiko taip su šiuo straipsniu - bežiūrint senąsias nuotraukas, pagalvojus apie tai, kokią patirtį įgijau, užsidegė vėl ta pati noro rašyti liepsnelė, kuri man priminė, kodėl tą iššūkį išvis susigalvojau. Haha. 

Grįžtant prie temos
Į Taizé važiavau, kai dar buvau paauglė mananti, jog visas pasaulis sukasi aplink mane. Daug ko nesupratau, nevertinau, o daugelio dalykų - nežinojau ir nepažinojau. Daug kas man buvo svetima, tačiau ši kelionė atvėrė akis, parodė kelią ir privertė pasijusti kažkuo daugiau nei paprastu žmogumi po Saule.
Taizé varpai, kurie kviesdavo melstis tris kartus per dieną.
Kokia buvo pradžia?
Viskas prasidėjo nuo noro išmokti groti gitara. Turėjau instrumentą, tačiau jis puikiai rinko dulkes kambario kampe. Tiesa, noro buvo, tačiau suvokimo nuo ko pradėti - nulis. Kadangi užaugau tikinčiųjų šeimoje, mama pasiūlė nueiti į Petrašiūnų parapiją, nes 8.00 val. ryte, kiekvieną mielą sekmadienį yra mokoma groti gitaromis, o svarbiausia - nemokamai. Kas gyvenate Kaune - rekomenduoju, susirasite draugų, pažinsite tikėjimą ir atversite širdį įvairioms galimybėms. Taigi, taip aš atsidūriau mažoje Bažnytėlės jaunimo bendruomenėje, vėliau po gitaros pamokų eidavo į choro pamokas, o dar po to - eidavau į Šv. Mišias, kur choras ir giedodavo... Po mišių jaunimas rinkdavosi į patalpas, kuriose galėdavo linksmai praleisti sekmadienio popietes... Kur ir išgirdau apie kelionę į Taizé.

Pasiruošimas kelionei
Aš voliojuosi prie barakų spintos. Tokiose būdavo
sudėti visų barako gyventojų daiktai.
Na, atrodo, koks čia pasiruošimas gali būti, kuomet žinai kur keliauji ir kokiu tikslu. Tačiau ši piligriminė kelionė (jei ją galime taip pavadinti), reikalavo tam tikro pasiruošimo, pastangų ir laiko. Kiekvieną penktadienį vykdavo mini Taizé pamaldėlės, kuriose giedodavome įvairias giesmes, o kas įdomiausia - įvairiomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai. Tų pamaldėlių dėka, po truputį, kiekvienas keliaujantis ten, galėjo palengva integruotis ir suprasti kur jis važiuoja. Taigi, pamaldėlės buvo pasiruošimas į kelionę, nepaisant to, jog reikėjo daug dalykų įsigyti ir susikrauti.

Kelionės diena
Jei tik būčiau rašiusi pasakas į Protingas princeses prieš kokius penkerius metus, būčiau viską pasidalinusi kur kas atviriau ir nuoširdžiau. Dabar tebekalba prisiminimai, kurie kelia šypseną ir nerealų džiaugsmą. Kelionės dieną prisimenu, jog pro autobuso langą mojavau mamai ir sakiau sau, kad viskas bus "čiki", nes tai buvo pirmas kartas, kai važiavau toliau už Lenkijos turgaus ribų. Pamenu, kad nieko nevalgiau iš to jaudulio ir naktį autobuse laaabai skaudėjo pilvą, net nesupratau dėl ko man jį skauda, tik po to dašuto, kad aš nepavalgius. Hah.

Gyvenimo barake malonumai. Čiumpi kažkieno gitarą
ir linksmini visus.
Keliavimo būdas
Važiavome iš Kauno autobusu į Taizé. Gavosi šioks toks trip'as po Europą, nors ir nedaug šalių aplankėme. Kiek pamenu, toks keliavimo būdas daug komforto neteikė, ypač kai reikėdavo miegoti, tačiau tai ką pamačiau ir patyriau buvo verta kelių bemiegių naktų ir ištinusių kojų nuo nuolatinio sėdėjimo. 

Maršrutas
Kad ir kaip bebūtų gaila, tikslaus maršruto nepamenu, tačiau jei manęs smegenys neapgauna. Iš Kauno per Lenkiją važiavome iki Čekijos, kur Prahoje teko praleisti apie 8 valandas turistaujant ir vaikštinėjant... Vėliau šokom atgal į autobusą, leidomės į Prancūziją, Kliuni miestely, ten pasivaikščiojom, atsigėrėm skanaus pieno, suvalgėm nerealių ragelių ir vos už keliolikos minučių atsidūrėme Taizé. Šioje vietoje praleidome savaitę, grįžtant užsukome į Paryžių, kuriame taip pat vaikštinėjome apie 8 valandas, vėliau Vokietijoje, lankėmės Dresdeno mieste ir judėjome atgal į Lietuvos pusę.

Kas per "biesas" ta Taizé yr?
Tupiu kaip katinas ir laukiu pamaldų laiko.
Labai įdomią istoriją kaip šis miestelis atsirado ir peraugo į bendruomenę sutraukiančią jaunimą iš viso pasaulio galite rasti štai čia. Na, o aš, savo ruožtu, trumpai pasidalinsiu, jog tai vieta, kurioje susitinka įvairios tautybės, požiūriai, kasdienybės. Vieta, kurioje surandame draugus, bičiulius, pažįstamus ar bendraminčius. Nors ir monotoniškai, tačiau visi įsilieja į Taizé bendruomenės gyvenimą pagal programą į kurią yra įtraukti įvairaus amžiaus žmonės, kurie atvyko į šią vietą. Kitaip sakant - visi susiranda veiklos pagal savo amžiaus grupes. 

Mano patirtis
Sekmadienis, diena, kai viena išvyksta ir kiti atvyksta.
Atvykome sekmadienio rytą ir štai Prancūzija mane stebino aukšta temperatūra. Po to paaiškėjo, jog šioj šaly ir taip didelė amplitudė - naktys vėsios, dienos - karštos. Reikėjo laukti dokumentų patvirtinimo, paskirstymo. Kepėme saulėje, kepėme ir pavėsyje po palapinių stogais net nežinodami kur teks miegoti - barakuose ar palapinėse. Prasėdėję, pastovėję, pasivaikščioję po kiek laiko sužinojom, kad mūsų autobusas gavo barakus, tad gavom šiokį tokį instruktažą. Gavom žemėlapius, paaiškinimus ir maisto talonus!!! Buvom palydėti iki barakų, kur galėjome šiek tiek atsipūsti, pailsėti ir susipažinti su aplinka.


Taizé maistas
Žmonių eilė belaukiant maisto. (Maistą dalina ten, kur matosi stogelis.)
Linksmiausia tai, kad dar tiek pat žmonių stovi už kadro.
Tikriausiai niekada nebuvau valgius tokių skanių pusryčių, kokius gaudavome Taizé. Iš pradžių, kuomet gavau prancūzišką ragelį, gabalėlį sviesto, dvi juodo šokolado plyteles ir pasirinktinai kakavos arba arbatos likau apšalus, maniau, jog jie šaiposi... Ir taip buvo tik dėl to, jog nemokėjau to skanumyno valgyti! Pasirodo, kad ragelį reikia įplėšti ties viduriu, ištepti jį sviestu, įdėti tas juodo šokolado plyteles vidun ir valgyti užsigeriant kakava arba arbata - nu kažkas nuostabaus... Kurį laiką Lietuvoje valgiau šiuos pusryčius, jie man labai priminė Taizé. Tiesa, pietūs ir vakarienė nebūdavo tokie nuostabūs, nes viskas ką pamenu - įvairiausios makliofkės, kurių net nesinorėdavo kartoti. Gaudavo priešpiečius - skanių sausainukų su arbatą - niam niam. Be abejo, jei tik gerai pamenu, arbata - visada šalta, tad būdavo nerealiai skanu ir gera atsigaivinti. Kas liečia maisto įvairovę, iš tiesų stebino tolerancija. Tiems, kurie nevalgė mėsos nebuvo problemų, jie gaudavo tokį maistą, kokį valgo veganai. Smalsumas vedė mane paragaut jų maisto - nieko "blatno". Ta pati makliofkė, tik pusryčiams jie kažką kito gaudavo vietoj sviesto. Taigi,
Maisto talonas kiekvienai savaitės dienai pietums ir vakarienei.
šita grūstis, kuri matosi nuotraukoje vėliau išsiskirstydavo į kelias eiles. Kairiausia eilė visada būdavo skirta veganams ir vegetarams, kitos likusios - visavalgiams. Įdomus faktas - Taizé neturi šakučių ir peilių. Vardan visų ramybės gaudavome vienintelius įrankius - šaukštus. Taip pat, vandens karas smagi pramoga, tačiau iš pagarbos Afrikos gyventojams, kurie ten atvyksta, vandens karai greitai baigdavosi. Vis tik, žmonės ten neturi tiek daug vandens ir jiems tai atrodo nesuprantama, jog galima kvailioti ir pilstyti vandenį. Ir dar vienas įdomus dalykėlis - pusryčius galėdavai kartoti kiek nori, tačiau pietūs ir vakarienė būdavo žymimi maisto talone.

Užsiėmimai
Taizé siūlo visiems įvairias veiklas pagal jų amžių. Atvykusieji turi nuspręsti kaip jie norės praleisti savaitę. Yra šie variantai:
Taizé dienotvarkė
Savaitė tyloje (17 - 29 metų). Na, tylos savaitė irgi yra veikla. Man neteko joje būti, tačiau pirmą kartą važiuojantiems niekas nerekomenduoja išbandyti tylos savaitės. Jos esmė - visą savaitę su nieko nesikalbėti, būti tyloje, maldoje, kalbant tik su Dievu. Na, teko klausytis kitų žmonių liudijimų, tai sakė, kad ta savaitė buvo kažkas nuostabaus ir nerealaus, nes mes visada tik kalbam ir kalbam, o čia aplinkiniai kalba, o tu tyli ir būni su savimi.
Apmąstymų ir dalijimosi savaitė (15 - 29 metų). Šie amžiaus žmogeliukai yra suskirstomi į dar smulkesnes grupes pagal amžių, kurios susitinka su skirtingai broliais (vienuoliais), kurie skaito ištraukas iš Biblijos, jas nagrinėja, pasakoja ir duoda užduotis. Taip pat yra paskirti darbai bendro gyvenimo labui - valyti, plauti indus, gaminti maistą, ji dalinti ir t.t., tad visi atvykę į Taizé yra prašomi prisidėti prie vienos iš pagalbinų veiklų.
Biblijos apmąstymų grupė (vyresnieji nuo 30 metų ir tėvai su vaikais). Principas tas pats - susitinka su broliu, jis paskaito Bibliją, pasakoją, analizuoja, per užduotis įsisaviną tekstą.

Ką veikti Taizé laisvu metu?
Kiekvienas atvykėlis gauna miestelio žemėlapį su paaiškinimais. Tiesa, labai malonu ir tolerantiška, jog žemėlapiai ir visi kiti tekstai, kuriuos skaitydavome būdavo versti į įvairias kalbas. Taip, kad tiems, kurie nemoka angliškai, važiuoti į Taizé - ne problema. Viską galima rasti gimtąją kalba. Taigi, trumpai apie miestelio vietas, kurios man paliko didelį įspūdį: OYAK - nežinau kaip pavadinti šią vietą lietuviškai... Tai lyg naktinis klubas be mirgalkių, Dj, dūmų efektų ir visų kitų dalykų būdingų naktiniam klubui. Viskas kas ten vykstą, kuruoja patys atvykėliai... Kažkas atsinešė gitarą, pradėjo groti, aplink jį susirinko kiti žmonės, dainuoja kartu, kažkas jau šoka ir taip žmonės linksminasi. Taip pat stovi žavūs vaikinai ir merginai su lentelėmis ant kurių parašyta "free hugs" (lt. nemokami apkabinimai) ir visos kitos pramogos būtent šioje vietoje. Tai tikrai nuostabus naktinis klubas, po atvirtu dangumi, gyva muzika, juoku iki ašarų ir gyva šokiais, bei pripildyta žaidimais. TYLOS PARKAS - šis pavadinimas toks yra ne veltui. Vos tik įžengi pro šio parko vartelius ir jau turi surimtėti, pokalbius ir juoką palikti už nugaros. Tiesa, to man padaryti nepavyko, tačiau dabar suprantu, jog tai išties nuostabi vieta meditacijoms ir ramybei. Gamta, ramybė - viskas ko reikia norint atgaivinti sielą. Na ir žinoma, BAŽNYČIA - gal ir nieko įspūdingo, tačiau kai ten susėda tūkstančiai žmonių ir gieda viena kalba nepaisant savo
Taizé bažnyčios altorius.
tautybės, įsitikinimų ir visų kitų dalykų - yra kažkas nuostabaus. Kuomet tūkstančiai žmonių kartu su lietuviais užgiedojo lietuviškas giesmes, pirmą kartą klausant net šiurpuliukai kūnu ėjo - nepakartojama. Tiesa, dar keli dalykai. Šioje bažnyčioje pamaldos nuo lietuviškų mišių skiriasi kaip diena ir naktis. Bažnyčioje visi sėdi ant žemės arba ant tokių suoliukų. Nereikia stotis, klauptis, sėstis ir daryt daugeliui neaiškių ir nesuprantamų dalykų. Na ir dėl tolerancijos - visi su didelėmis iškirptėmis, nuogomis kojomis, prieš įeidami į bažnyčią pasiima skarą ir ja apsigaubia apnuogintas kūno vietas.

Visi, kurie ieško kelio, atsakymų, nori pakeliauti, kažką atrasti - važiuokit į Taizé. Turėsit tiek laiko apmąstymams ir įvairioms užduotims, jog atsakymai bus labai aiškūs ir jūs suprasite ko norite iš savęs, iš gyvenimo. Tai vieta, kurioje viskas pasidaro aišku. Vieta, į kurią laaaabaaaaaai norisi sugrįžti. Nesvarbu ar jūs tikit ar ne, ši vieta stebuklinga, ji suburia jaunimą iš viso pasaulio ir manot tai tikintieji? Daugumoj tai smalsumo kupini žmonės. Siūliau pabūti smalsiems ir jums, eikit į savo parapiją ir klauskit apie galimybę vykti į Taizé. Turite klausimų? Mielai atsakysiu! Galbūt ir jums teko ten lankytis? Mielai perskaitysiu jūsų nuomones, galbūt jums ten nepatiko???

Labanakt,
Tautė.

ONBO šaknys karčios, bet vaisiai saldūs! 2 lygis.

Atrodo, jog visai neseniai rašiau apie tai, kas tas ONBO ir kaip jį reikia valgyti... Ir štai, esu pakritus po visų dienos darbų ir barškinu savo klaviatūrą rašydama jums apie tai, kas nutiko antrame lygyje. Na, lyginant su pirmu lygiu, ši pakopa turi kiek daugiau susitikimų, kas yra - daugiau darbo su savimi. Ir iš tiesų... Supratau, jog taip bėgu nuo savęs, jog geriau valyčiau visiems nemokamai tualetus, kad tik nereiktų pasilikti su savimi ir savo mintimis, o jei dar sąžinė pabunda- oooooo vaikeli.

2 lygis
Jame šešis kartus susitikau su savo virtualiaisiais treneriais, kurie padėjo atsiskleisti tam tikrose sferose, išmokti naujų dalykų... O svarbiausia - išmokti nebijoti klysti... Va dėl šito dalyko, galiu tapti geresne savo versija ir iš to mokytis N kartų. Užuot sėdėjus rankas sudėjus ir kudakavus, ką daryt ką daryt, įkvepiu - iškvėpiu, nusiraminu ir tada jau tikrai žinau ką daryti. Dabar jau tikrai supratau, kad gyvenimas per trumpas, jog švaistyčiau jį visiems verkšlenimams. Taigi, labai noriu pasidalinti su jumis antro lygio pasiekimais!
5 susitikimas: Mano dienos tikslas - 62%. Šio susitikimo dėka, supratau, kad parako turiu, tačiau dažnai juo nepasinaudoju, jog iššaučiau su trenksmu visas idėjas ir viską ką turiu savy (nepagalvokit nieko blogo, žinoma... Gal kiek per vaizdžiai išsireiškiau, haha.)
6 susitikimas: Mano dienos tikslas - 65%. Šis susitikimas buvo ypatingai svarbus man ir kone vienas geriausių. Jo dėka išmokau tam tikro meno, apie kurį tikrai ateityje planuoju parašyti straipsnį!!!
7 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96%. Pamenu, jog po šio susitikimo ir rezultatų supratau, kad nesu jau tokia beviltiška.. Kas sekat, tikriausiai skaitėt, jog surinkdavau nelabai daug procentų, tačiau štai prašom, esu pakankamai vykus!
8 susitikimas: Mano dienos tikslas - 64%. Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau mokausi planuoti savo laiką. IR AČIŪ DIEVUI, nes buvau tikrai beviltiška laiko planavime, nors labai norėjau mokėti padaryti viską pagal planą - niekad neišeidavo... Ir dabar, po šio susitikimo, supratau, kodėl surinkau tiek mažai procentų ir niekad nepavyko pilnai laikytis sukurto dienos ar savaitės plano.
9 susitikimas: Mano dienos tikslas - 62%. Kone visuose straipsniuose, kai rašau apie save, būtinai paminiu tam tikras savo charakterio ypatybes... Ir pasakysiu nuoširdžiai! Tikrai niekad nemaniau, jog nuotaikos, kurios keičiasi kartu su oru, gali pakišti man koją!
10 susitikimas: Mano dienos tikslas - 97%. Wow, čia buvo nebloga bomba, kurios tikrai nesitikėjau ir pasijaučiau lyg mokyklos suole. Tačiau žiūrint į rezultatus - esu kruopšti mokinė ir stengiuosi padaryti viską kaip galiu geriausiai.

Nors ir pati ankščiau esu minėjusi, jog ONBO būtų tiesiog patogiau daryti ryte, tačiau vakaro prisėdimai prie kompiuterio tapo neatsiejamu ritualu ir atlikti ONBO. Deja, tačiau bandau atlikti perlaužimus ir visa tai vykdyti rytais, jog turėčiau visą dieną pilną geros energijos ir įvairių apmąstymų. Taip pat, sekančiame straipsnyje, galėsite sužinoti kaip man sekėsi 3 lygyje ir kodėl mano 30 dienų iššūkis nebus įvykdytas. *liūdna*

Taigi! Po šio lygio supratau, jog esu ne tokia jau ir bukutė, kad gyvenu tokį gyvenimą, kuriame VISADA yra tam tikros siekiamybės ir amžinas kelias iki tobulumo, kuriuo vis einam ir einam, jog susikurtume geresnį rytojų! Kviečiu jus sekti šią ONBO straipsnių seriją ir stebėti mano pasiekimus saviugdos kely.

Labanakt,
Tautė.

Gimtadienio žaidimų idėjos lauke!!!

Gerėjantis oras jūsų linksmiausias metų šventes, ypač gimtadienio paminėjimus, nukelia į gamtą, kur kvepia šašlykiukai ir gaivių gėrimų yra per akis! Tačiau pilnai laimei trūksta šiokio tokio svečių užimtumo. Tad dalinuosi žaidimų idėjomis, kurias galite panaudoti ir savo šventės metu! Pamenu, kuomet pati organizavau savo 20 gimtadienį, buvau prigalvojus veiklos, kuria tikrai pasidalinsiu ir su jumis. Paskaitę pamatysit idėjų, kurias įgyvendinau pati ir kurioms įgyvendinti neužteko laiko, nes vis tik norėjosi pabūti su draugais, paplepėti. Nepamirškit! Leiskit svečiams pailsėti, neduokit daryti užduočių ar žaisti žaidimo po žaidimo, leiskit atsigaivinti, užkąsti. Taip pat tiems, kurie yra prieš alkoholį - nebūkite susiraukę, jei užduotys bus su tuo susijusios. Alkoholiui galime rasti puikių alternatyvų, pvz.: sultys, vanduo su pipirais ir kiti velniai pagal poreikį, viskas priklauso nuo jūsų norų ir žinoma - draugų kompanijos!
20 gimtadienis - pležas rugsėjo pradžioje!
Iš tiesų, tai buvo vienintelis gimtadienis, kurį švenčiau su pačiais pačiausiais žmogeliukais! Buvo labai smagu, labai nuoširdu ir labai linksma! Tad rašant šypsena niekaip nedingsta iš veido, nes tai yra beprotiškai smagu prisiminti ir peržvelgti nuotraukas. Tad mano gimtadienio planas jums prieš akis.

Norėjau teminio gimtadienio, tačiau nenorėjau įpareigoti svečių puoštis ar pirktis kažkokią spec. atributiką. Kadangi švenčiau kaime, kur viskas labai paprasta, puošnumo nereikėjo, investicijų didelių irgi nesinorėjo, tad bendradarbė pasiūlė idėją ir aš jai pritariau - PLEŽAS. Visi turi tam tikrų atributų šia tema, niekam nereikės sukt smegenų kaip apsirengti! Visi galėjo pasirinkti judesių nevaržančią aprangą ir linksmai leisti vakarą be didelių pasiruošimų ir išlaidų.

Startavau su susipažinimo žaidimu. Iš esmės aš visus pažinau, visi pažinojo mane, tačiau tarpusavy ne visi buvo pažįstami. Pasifotkinę, paplepėję, nuėjom prie stalo, kur paskelbiau blogą žinią:
 - Mieli draugai, artimieji, giminės, nepykit... Tačiau susiklostė tokia situacija, kad beliko tik vienas tualetinio popierio rulonėlis. Visi išgėrėm, niekas iki parduotuvės šikpopierio jau nevažiuos pirkti, tad beliko pasidalinti tuo ką turime, - parodžiau vieną tualetinio popieriaus ruloną. Tačiau šioj vietoj, mano brangiausiasis brolis pakišo kiaulę ir atnešė iš automobilio dar vieną tualtinio rulonėlį, bet nieko, išsukau užpakalį! Taigi, ką mes darėm su tuo šikpopieriu? Susipažinom! Kiekvienas turėjo atsivynioti tam tikrą gabalėlį/dalį tualetinio popieriaus. Kuomet visi turėjo bent kažkiek popieriaus prasidėjo smagumas:
 - Iš tiesų tualetinio yra ir daugiau, nesivarginkit, tačiau dabar teks susipažinti. Aš jus pažįstu, jūs mane, tik tarpusavy ne visi esat susipažinę, - na ir paėmus tualetinio popieriaus vyniojau aplink pirštą jį ir sakiau faktą apie save. Kas kiek atsiplėšė tualetinio tiek faktų, bevyniojant aplink pirštą, turėjo apie save pasakyti kitiems. Buvo juoko, ypač kai žmogus apgalvoja visus niuansus ir atsivynioja labai daug tualetinio popieriaus manydamas, kad maža kas gali nutikt... Na, o tada belieka išklausyt litaniją, koks nuostabus žmogus atėjo į tavo šventę ir ką jis turi, kaip jis gyvena ir t.t.

Kitas žaidimas buvo komandinis. Kol svečiai valgė šašlykėlį ėjau su kibiru kaip našlaitė (nors kam tas kaip...) ir rinkau iš jų asmeninius daiktus. Visi turėjo įdėti BENT smulkmeną į kibirą. Po kurio laiko paprašiau jų dėmesio ir paaiškinau dėl ko privatizavau jų daiktus. Traukiau iš kibiro du skirtingus daiktus ir jų šeiminkai turėjo ateiti pas mane ir atsistoti prieš visus. Na, tie balionai, kurie yra susprogdinti - yra JAU atliktos užduotys. Taigi, pora, kurią paskyriau traukdama du skirtingus daiktus, turėjo atlikti bendrą užduotį prieš tai išsirinkę balioną, kuriame ir buvo jų misija. Kitaip sakant, "fantų išpirkimas", tik kiek įdomiau pateiktas. Taigi, besiruošiant šventei, balionus pūčiau kaip išprotėjus ir daugeliui net nekilo įtarimas, kad būtent toj vietoj yra užduotys. Žinoma, komandinės užduotys gali būti visokios, pvz.:
  1. Kas greičiau pripildys stikliuką vandens su arbatiniu šaukšteliu.
  2. Kuris nusirengs daugiau rūbų.
  3. Pašokti baletą.
  4. Kuris pasakys daugiau komplimentų žiūrovams.
  5. Kas ilgiau išlaikys šaukštą ant galvos sukdamas liemenį ratu.
  6. Su kojomis pasiekti lubas. Šitas buvo neblogas kabliukas. Tereikėjo abiems pakelti kėdės kojas ir priglaust prie lubų, tačiau eilinį kartą, mano brolis, pasitelkė išradingumą ir savo užduoties partnerį pakėlė taip, kad jis pasiektų lubas su savo kojomis.
  7. Suvaidinti tam tikrą situaciją, pvz.: girtos striptizos šokėjos kalbasi apie traktorius ir privalo panaudoti šiuos žodžius: mėnulis, dulkių siurblys, kojinė. 
  8. Pavaizduoti laisvės/meilės/taikos statulas su tam tikrais atributais, kuriuos duosite.
  9. Pantomimos pagalba pavaizduoti kas bus veikiama šio vakarėlio metu ir kokia jo pabaiga.
  10. Pasakyti: "aš jus myliu": linksmai, tragiškai ir seksualiai.
Tai tėra tik 10 pavyzdžių, kurių užteks 20 žmonių kompanijai... Žinoma, galite viską keisti ir koreguoti taip, kaip jums atrodytų mieliau, geriau ir nuoširdžiau! 

Kiek vėliau, paprašiau visų pakelti užpakaliukus ir nukeliauti prie kitų balionų! Ohh... Kaip man patinka balionai!!!! Tarp balionų buvo įmontuotas taikinys. Taigi esmė labai paprasta: meti strėlytę pataikai į taikinį - šanuolis (-ė), pataikai į balioną - geri stikliuką. Kiekvienas turėjo po 3 strėlytes rankoje ir mėtė, mėtė, mėtė...

Vakarėjant pasikviečiau sužaisti dar vieną žaidimuką, kurį jau daugelis žino, tačiau jis vis tiek sukelia juoko. Atėjo trys savanoriai ir gavo lenteles. Nusisukę nuo svečių jie rankose laikė tam tikras vietas, aš buvau parinkus morgą, viešnamį ir tualetą. Na, pagrindinė mintis tokia - šie savanoriai turi atspėti, kur jie yra. Tačiau prieš jiems atspėjant privalo iš eilės atsakinėti į tokius klausimus kaip:
  1. Ar dažnai čia ateini?
  2. Su kuo dažniausiai čia ateini ar mėgsti pabūti vienas?
  3. Ar lankaisi reguliariai?
  4. Jei galėtum pasikviesti vieną žmogų iš viso pasaulio, koks tai būtų žmogus?
  5. Ar tau patinka čia lankytis?
  6. Ką ten veiki?
Galima uždavinėti begales kitokių klausimų, tačiau nepamirškit paklausti KODĖL? Užduokit klausimą, sulaukit atsakymo, smagiai pasijuokit ir klauskit: "o kodėl?". Bus dar smagiau! Finale, šie trys savanoriai turėjo atspėti kur jie yra. Pirmi spėjimai buvo akli, prieš antrus spėjimus žiūrovai pasakė kaip atrodo tos patalpos grindys, prieš trečius spėjimus žiūrovai pasakė kaip atrodė tos patalpos lubos, ketvirto spėjimo niekam taip ir neprireikė. 

Na, kadangi aš žmogus paprastas ir labai mėgstu prisiminti linksmus nuotykius, ant namo sienos prikabinau didžiulį tapetą, kuriame visi svečiai man visko prilinkėjo ir parašė nuostabių dalykų ! Žinoma, dabar tapeto jau nekabinčiau, užtektų ir kuklios svečių knygos, nes ji neužimtų tiek daug vietos, kiek šis rulonas. 
Tiek žaidimų buvo mano gimtadienio metu ir manau, jog jų sočiai užteko. Vėliau norėjosi tiesiog smagiai praleisti laiką, pasišokti ir pamaitinti Kaišiadorių uodus. Hihi. 
Tiesa, pamiršau paminėti, jog už nuoširdų dalyvavimą visiems paruošiau prizus! Nupirkau kiekvienam po mažą mineralinio bonkutę su spec. etikete, kurią maketavau pati. Žodžiu esmė buvo tokia, kad kitą rytą, mano mielieji draugai, jums nieko blogo nebus. Galvojau pridėti prie buteliuko dar tabletę nuo skausmo, tačiau tai buvo paskutinės minutės sprendimas ir nepavyko to įgyvendinti. Kaip sudėtį rašiau, jog suteikia energijos, nuima skausmą, dingsta svaigimas ir visi kiti pahmielui būdingi dalykai. 


Žinoma, tradiciškai ties 12 valanda buvo sudainuota gimtadienio daina, o aš išsiprašiau, jog mane pakilnotų! Haha, nepasiėjom be incidentų, nes išlūžo kėdės koja, tačiau 20 kartų skridau aukštyn ir žemyn! Kadangi tai buvo pirmas gimtadienis, kurį švenčiau, supratau, jog be reikalo metų metus neorganizavau baliaus. Juk tai taip smagu, kad galėčiau kartoti dar ir dar!!!






KITI ŽAIDIMAI, KURIE PUIKIAI TIKS JŪSŲ ŠVENTEI!
  1. Išgerti gurkšnį sulčių ar vandens (tačiau jokiais būdais nebandykit gazuotų gėrimų ar alkoholio!!!), pakelti galvą aukštyn ir sakyti greitakalbę - geri vyrai, geroj girioj, gerą girą gėrė, o gerdami dainavo. Teko pačiai dalyvauti šiame žaidimo, juoko sočiai, kad būtų didesnis efektas, dalyviams galite uždėti seilinukus. P.S. laimi tas, kuris šį sakinį pasako aiškiausiai.
  2. Ties liemeniu pritaisykite šniūrelį ant kurio kabotų tušinukas. Rašiklis turėtų atstoti jūsų uodegą, kurią bandote įkišti į butelį be rankų. P.S. laimi tas, kuris greičiausiai įkiša tušinuką į butelį.
  3. Na visiems gerai žinomos ir gal kiek atsibodusios - estafetės. Tačiau tai puiki proga pajudėti ir parungtyniauti perskiriant publiką į dvi skirtingas komandas. Estafetės gali būti įvairiausios, svarbu pasitelkti vaizduotę ir pateikimo būdą. Žinoma, virvės traukimas - puiki galimybė vyrukams pademonstruoti savo jėgą ir galią. Hihi.
  4. Žaidimas poroms arba būsimoms poroms (žmonėms, kuriuos norite suporuoti ir bla bla bla). Patieskite rankšluosti arba skarelę, geriausia būtų kvadratinis. Kažkuriam kampe leiskite atsiklaupti panelei ir liepkit sukąsti jai saldainį, bei rankas laikyti už nugaros. Priešingame kampe atsiklaupia vyrukas, rankas sudeda už nugaros. Tikslas - pasidalinti saldainiu be rankų pagalbos. P.S. laimi ta pora, kuri greičiausiai suvalgo, pasidalina saldainį.
  5. Tarkim pasikviečiat 5 žmogeliukus ir padedat 4 kėdes. Paprašot, jog atneštų diržą. Atnešimas skaitosi tuomet, kada dalyvis su jūsų prašomu daiktu atsisėda ant kėdės. Tas kas lieka be kėdės - iškrenta. Na ir taip nešioja jum įvairius daiktus iš publikos tol, kol lieka vienintelis nugalėtojas. Linksmiausia prašyti kojinių ar kitų dalykų, kurie sunkiai prieinami. Tačiau tai labai priklauso nuo jūsų turimos publikos. Juk senjorų neprašysite, jog atneštų apatines kelnaites.
  6. Šiek tiek priverčiantis pajudėti... Na, gerai... Meluoju sakydama "šiek tiek". Iš tiesų priverčiantis judėti žaidimas ir ypač kerta per kojas. Žaidimo dalyviai eina ratu susikabinę rankomis ir skanduoja tam tikrus žodžius. Skanduojant žodį "Laurensija" ir VISUS savaitės dienų pavadinimus visi privalo pritūpti. Kas suklysta pritūpdamas (pritupia ne ties tuo žodžiu) iškrenta iš žaidimo. Žaidžiama tol, kol išskanduojamos visos savaitės dienos ir laimi tie, kurie taisyklingai tūpčiojo viso žaidimo metu. Skanduotė štai tokia:
  7. Laurensija miela, Laurensija tu,
    Kada gi mes būsime vėl kartu?
    Pirmadienį!
    Kad taip visos dienos
    Pirmadienis būtų,
    Tada su Lauresija vėl kartu.

    Laurensija miela, Laurensija tu,
    Kada gi mes būsime vėl kartu?
    Antradienį!
    Kad taip visos dienos
    Pirmadienis, antradienis būtų,
    Tada su Laurensija vėl kartu. 

    Laurensija miela, Laurensija tu,
    Kada gi mes būsime vėl kartu?
    Trečiadienį!
    Kad taip visos dienos
    Pirmadienis, antradienis, trečiadienis būtų,
    Tada su Laurensija vėl kartu.
    Ir taip toliau iki pačio sekmadienio... P.S. su lyg kiekvienu paryškintu žodžiu žaidėjai privalo pritūpti.
    1. Žaidimas komandomis. Galima pasinaudoti irgi daiktų surinkimo metodu arba tiesiog poromis. Kaip patogiau. Kiekvienai porai duodate balioną ir liepiate prisipūsti kaip tik jie nori. Na, vienas atsigula ant pledo, balionas dedamas ant jo pilvo ir kitas žmogutis turi atsigulti ant baliono. Jų tikslas susprogdinti balioną pilvų pagalba.
    2. Šis žaidimas reikalauja dalyvių/savanorių drąsos. Kibire sušlapintos maikutės. Nesvarbu ar vyriškos, ar moteriškos, svarbu, kad žmogus į jas tilptų. Kadangi jos yra šlapios - bus sunkiau apsirengti, tad pagalvokit apie didelių dydžių maikutes. Na ir ką, esmė tokia, kad rungtyniauja du žmonės - kuris užsidės daugiau šlapių maikučių ant savo kūno. Karštą vasaros dieną - pats tas gazas atsigaivinti.
    3. Šiam žaidimui jums prireiks šiek tiek technikos. Pasikviesti du savanorius ir jiems paduoti bet kokius žurnalus. Svarbu nepamiršti palaikyti ryšį paklausti ar jie mėgsta skaityti, jei ne - sakyti, jog dabar puiki proga išmokti tai daryti ir t.t... Na ką, iš žurnalų jie turi išsirinkti po vieną straipsnį. Jie perskaito antraštę, pasako kodėl jį išsirinko.. Na ir po šio žingsnio paskelbi, jog prieš žiūrovus stovi naujai iškepti reperiai, galima duoti tam tikros atributikos (kepurės, neaiškūs lencūgai ir visą kitą kas primintų reperį). Jų tikslas yra surepuoti straipsnį pagal tam tikrą garso takelį, kurį galite išsitraukti iš youtube.com gelmių.
    4. Linksmesnė šaradų versija. Surašote tam tikrus daiktų pavadinimus ant lapelio. Pvz.: lūpdažis, kojinė, auskaras, prezervatyvas ar dar kažkas. Atsistojate prieš kitus dalyvius, ir kūno pagalba, tačiau be žodžių turite parodyti tą daiktą, kad kiti atspėtų. Kas atspėja žodį, turi keliauti ieškoti to daikto ir atneštį jį žaidimo vedėjui. Tas daiktas neturi būti paslėptas kažkur prieš šventę, tas daiktas turi būti kokio nors žmogaus nuosavybė. P.S. laimi tas, kuris greičiausiai atneša daiktą.
    Na, tai keli žaidimai su kuriais tekdavo dažnai susidurti organizuojant šventes ir pačiai dalyvaujant šventėse. Žinoma, tų žaidimų yra kur kas daugiau, tereikia netingėti paieškoti! Tačiau prisiminus gimtadienį ir tai kuo užsiiminėjau kurį laiką, norėjau pasidalinti laiko patikrintais ir smagiais žaidimais, kurie pakėlė šventės nuotaiką man, tikiuosi, jog ir jums. Viliuosi, jog tai buvo naudinga informacija ir ją galėsite panaudoti ne tik vasarą, tačiau švenčiant savo gimtadienį ir žiemą draugų rate, juk ne visi žaidimai reikalauja erdvės. 

    Laukiu komentaruose jūsų mėgstamų žaidimų, kuriuos patikrino jūsų patirtis. PASIDALINKITE! Juk ir man norisi kažko naujo savo repertuare!

    Labanakt,
    Tautė.

    Blogi įpročiai, kuriais niekaip negaliu atsikratyti!!!

    Esu parašiusi straipsnį, kurio tema tema - geri įpročiai. Tiesa, juos buvo sunku sugalvoti... Juk pirmiausia pamatome tai, kas bloga. Ir dėl to ne tik gėda, bet ir liūdna! Tad, kad ir kaip būtų smagu vynioti žodžius į vatą, lekiu su jumis pasidalinti savo prastais gyvenimo dalykais, kuriais reikia atsikratyti, tačiau vis KAŽKO pritrūksta ir niekaip neatsikratau.
    Skraidysiu iš laimės, kai atsikratysiu blogybėmis.

    #1 Turiu kvailą nuomonę, jog aš galiu geriau... Gal tai nėra taip blogai, bet pasigaunu save, jog man tai daro baisulinę BLOGĄ įtaką. Elementari situacija, jog tvarkausi namuose, į pagalbą puolą ir maniškis, klausia ką padėt... Aš jam pasakau ir po to pasižiūriu, kad aš pati būčiau geriau išsiurbusi kiliminę dangą arba nuvaliusi dulkes. Atrodo smulkmena, bet toks blogas įprotis, jog ta manija "aš galiu geriau" mane į kapus nuvarys.

    #2 Mėgstu pasilikti viską paskutinei sekundei. Mano smegenys generuoja tiek daug idėjų, jog daugiau laiko skiriu idėjų įgyvendinimo planams, nei kažko darymui.. O visoj šitoj situacijoj juokingiausia tai, kad pirminiai darbai atsiduria paskutinėj vietoj ir kai svyla užpakalis lekiu daryt darbų ir gaunasi "bele šmele" rezultatai.

    #3 Nesu įgudusi laiko planavime. Prašvaistau begales valandų nieko neveikimui ir kelionėms į "kada nors" šalį. Apie tai dar parašysiu straipsnį, tačiau tam dar reikia užaugti ir pačiai mokėti planuoti savo laiką. Gaila, tačiau tai tikrai blogas įprotis, kuris dažnai kiša koją.

    Tai tėra TIK 3 blogi įpročiai iš visų, kuriuos turiu. Viliuosi vieną dieną pasakyti, jog turiu TIK 3 įpročius ir jais atsikratyti su visam. Prašau, papasakokit, kokie jūsų blogi įpročiai?


    Labanakt,
    Tautė.

    Draugystės su ONBO pradžia! 1 lygis.

    Nuo ko pradėti rašyti šį pranešimą - neturiu jokio supratimo. Tačiau, kaip visada, man būdingu būdu - kažkaip reik pradėt nuo pradžių. Ta pradžia nuskambėjo labai lengvai ir smagiai, o tik vėliau supratau, kad tai sunkus ir intensyvus darbas su mano didžiausiu priešu - manim. Kodėl aš save taip vadinu? Ehem, viskas paprasta. Kuomet nuolatos kovoji, galvoji kaip išlikti ramiai, kaip nestresuoti, kaip susilaikyti nuo kandaus pasakymo ir t.t. supranti, kad vienintelis priešas, kurį turi esi tu pats. Skaitant toliau sužinosit kas čia atsitiko ir kodėl aš pradėjau dar labiau su savim kovot.

    ONLINE BOMBA
    Kaip ir minėjau prieš tai, atrodė jog viskas lengva. Nuo 5 iki 15 minučių, kiekvieną dieną galima skirti įvairioms veikloms, jei galiu pamedituoti, pabūti su savimi, padėkoti, ar dar kitaip į save investuoti, kodėl negaliu skirti dar šiek tiek laiko internetiniam saviugdos žaidimui... Na, pirminė mintis buvo visai nieko... Tačiau prireikė kelių susitikimų, kad ateitų mintis: "Vytaute, čiupk briedį už ragų, va dabar tai josim... ANT RIMTO." Ir tik klausimas ar aš ant to briedžio ar briedis ant manęs joja. Taigi, šiandien startuoja pirmasis straipsnis iš visos ONBO serijų, kuriose galėsite sekti mano pasiekimus, rezultatus, pastebėjimus ar tiesiog mano nušvitimus. Sekite naujienas, dalinkitės su draugais, labai nekantrauju pasidalinti su jumis žiniomis, kurios po truputį gulasi į lentynėles mano smegenų vingiuose! 

    Didysis testas
    Prieš visus susitikimus, teko atlikti didyjį testą, kuriame reikėjo atsakyti į 50 klausimų, kurie parodė mano potencialo lygį - 61%. Tada supratau, kad dabar tai žopa, bet pasaulis dėl to suktis nesustojo, tai tebuvo tik dar vienas spyris užpakalin eiti ir kažką daryti. Nors, mano potencialo lygis rodė, jog dalį įgūdžių jau esu išsiugdžiusi, tačiau - nepakankamai man ir sistemai, jog būtų cielas 100%.
    Patarimas: į visus pateiktus klausimus atsakykit nuoširdžiai. Niekas nesmerkia, niekas neteisia, absoliučiai atverkit savo širdį ir mintis visiems atsakymams, kuriuos sutiksite ir susitikimuose su treneriais (taip taip, tai smagioji dalis, jog turėsite savo trenerius!) Jei meluosite - tai darysite blogą tik sau ir jūsų produktyvumas - mažės.

    Treneriai Aleksas ir Inga.
    1 lygis
    Jame apturėjau 4 susitikimus su treneriais - Aleksu ir Inga, kurie visų susitikimų metu teikdavo taiklias mintis ir pasisakymus labai laiku ir vietoj. Žinoma, aš nekalbu apie asmenis su kuriais susiskambini ir kalbi, tai tarsi virtualūs personažai, kurie yra animuoti pagal realius asmenis. Treneriai išsikėlė tikslą, jog galėtų parodyti man kaip greičiau galiu pasiekti svajonių, troškimų ar tikslų. Po visų susitikimų, pažiūrėsiu ar jiems pavyko įkrėst man proto, hihi. Esmė paprasta, visas 30 dienų, ne daugiau ir ne mažiau su jais "susitiksiu" ir išmoksiu tam tikra tema, tam tikrų dalykų, po truputį gvildendama visus niuansus. Iš pradžių buvo sunku perprasti kada geriausia yra skirti šiam užsiėmimui laiko, tad skirdavau vakarais... Perėjus šį lygį supratau, kad naudingiau būtų tai daryti ryte. Tuomet visą dieną turi apmąstymams ir naujų strategijų kūrimams, žinių gilinimams ir informacijos virškinimams.
    Iš pradžių galvojau, kad jie pakalbės, aš pažiūrėsiu, paklausysiu video, atsakysiu į klausimus, padarysiu viską kas yra prašoma ir ties tuo pasibaigs. Tačiau jau pirmo susitikimo metu apturėjau misiją, kuri privertė apturėti akistatą su savimi, kuri sukėlė tikrą maišatį galvoje.
    Taip pat, labai smagu yra tai, kad gavau motyvacijos ne tik per pozityvias mintis, bet ir per šiokias tokias dovanėles sielai - nuorodas į naudingus straipsnius ir t.t. Taigi, finale po pirmo lygio įpratau atlikti tokius veiksmus: Išklausyti turimą informaciją. Atlikti tam tikrą užduotį. Perskaityti naudingus straipsnius ir gilintis į tą temą, kiek galiu labiausiai. Viską ką turiu mintyse, visas teorines žinias perkelti į praktinę dalį ir NUOLATOS SU SAVIMI DIRBTI. Tad skubu pasidalinti su jumis pirmo lygio rezultatais:
    1 susitikimas:  Mano dienos tikslas - 64%. Beveik žinau ko noriu iš šio gyvenimo, tačiau faktas: man reikia kur kas daugiau pastangų.
    2 susitikimas: Mano dienos tikslas - 65%. Dažnai pamirštu tam tikrus dalykus, nes esu per daug užsiėmus. Nuo šio susitikimo pradėjau labiau dirbti su savimi, įžvelgti dar labiau teigiamus dalykus, negu prieš tai ir stengtis nepamiršti lygiai taip pat svarbių dalykų kaip ir tokių, kurie reikalingi žmogaus kūnui.
    3 susitikimas:  Mano dienos tikslas - 62%. Esu užspietusi save į kampą, kaip kad vienam straipsnyje minėjau - nesimokau iš savų klaidų, ypač - iš svetimų. Na ir va - blogai. Ankščiau mėgdavau praklausyti kitų žmonių pastabas ir pamokymus, dabar stengiuosi atsižvelgti į jų žodžius, juk esu pakankamai didelė, kad galėčiau nuspręsti ar man blogo, ar man gero linki ir ar galiu to žmogaus paklausyti.
    4 susitikimas: Mano dienos tikslas - 100%. Turėjau pasirinkti arba tas, arba tas... Na va ir prašom - 100% , gal ir nieko tik dėl vieno pasirinkimo ir neabejotinai teisingo! Gaila, tačiau žmonės pradeda imtis tikrai rimtų veiksmų ir keisti gyvenimą, kuomet sužino, jog nedaug to gyvenimo ir teliko. Ačiū Dievuliui, jog turiu galimybę keistis, kol dar esu lanksti, jauna, ir turiu gražų gyvenimą prieš akis tobulėjimui.
    Na ką, prieš akis laukia antras lygis ir šeši susitikimai su Aleksu ir Inga, kuriuos galėsite paskaityti kitame straipsnyje, tad nepraleiskite naujienų ir sekite mane facebook'e.


    Galbūt jūs jau esate išbandę ONBO? Kiek investuojate laiko į save, savo mintis? Pasidalinkite saviugdos klubo patirtimis!!!

    Labanakt,
    Tautė.

    Kodėl vaikai verkia ir suaugę būna pikti?

    Juodojo smėlio paplūdimys Islandijoje.
    Ar teko kada nors susimąstyti kodėl jūra ar vandenynas banguoja ir atneša įvairias gėrybes į krantą? Ar susimąstėte kodėl šauna geizeriai aukštyn ir vėjas kartais būna toks šaltas? Dėl ko vyksta mėnulio užtemimai ir žiemos nebe tokios šaltos Lietuvoj...? Aš apie tai niekada nesusimąstau, tačiau į visus šiuos klausimus turiu atsakymą, žinoma ne mokslišką ir tikrai nepagrįstą įvairiomis teorijomis, tačiau atsakymą - tai aplinka. Jūra banguoja, nes vėjas pučia. Geizeris išauna, nes nebegali išlaikyt temperatūros, kuri verda ir t.t... Visa tai aplinkos kaltė. Ir tada einant prie pačios temos, kodėl vaikai verkia ir suaugę būna pikti - dėl aplinkos, mano mielieji. Patys pagalvokit. Vaikutis gyveno pas mamytę pilvely ir staiga kažkas ne taip, pasikeitė aplinka, pojūčiai ir atėjo išgąstis, kaip vaikas galį jį išreikšt, gal ašaros padės? Kita situacija, mane suerzino išmėtytos kojinės kambaryje, na negaliu, erzina ir tiek... Ateina pyktis, būnu susisukus, susiraukus, nes kojinės išmėtytos per visą kambarį, man taip nepatinka, juk pati nėjau ir nemėčiau aš jų. Pagaunat? Suprantat? Mūsų ramybę dažnai sudrumsčia aplinka ir jos veiksniai. Jūra galbūt neatneštų pavojingų bangų į krantą, jei nebūtų audros ir t.t... Dar kartelį, be filosofijos ir šiek tiek aiškiau. Viskas ką noriu šiandien pasakyti tai yra tai, kad mūsų prigimtis yra išlikti ramiais, bet kokioje situacijoje. Tokia yra mūsų žmonijos padermė. Tam tikrose situacijose dažnai emocijos paima viršų ir mūsų jūra pradeda banguoti, o geizeriai šaudyti. Dar paprasčiau ką noriu pasakyt - jei mūsų prigimtis yra tokia, kodėl einam prieš ją ir keliam stresines situacijas? Kodėl negalime stengtis sušvelninti savo reakcijų? Nesakau, jog reikia virsti flegmatikais, bet išlikti ramiem - į naudą. Taigi, galų gale, patariu stebėti savo elgesį. Asmeniškai aš, esu karštakošis degtukas, greitai pakeičiu nuotaikas, emocijas ir tai nėra į gerą, stengiuosi su tuo kovoti ir išlikti rami, nes tokia mano prigimtis. Žinoma, kiekvieno teisė rinktis, tačiau susimąstykit ar norite būti tiksinti emocijų bomba?

    Labanakt,
    Tautė.

    Nuotrauka ir įvykis. Kaip tai susiję?

    Atskubu su keliais linksmais prisiminimais... Kurie slepiasi po nuotraukomis ir video įrašais. 

    Kiek pamenu, tądien labai prastai jaučiausi, buvau užkimusi ir kamavo šiokia tokia sloga. Galvojau, jog reikia pagulėti karštoje vonioje, kurioje atsipalaiduotų ir kūnas, ir siela. Žinoma, kokia karšta vonia be putų, druskos ar dar visų kitų pribambasų? Linksmiausia, tai, kad pirmą kartą gyvenime mačiau tiek daug putų savo vonioje. Iš tų emocijų pasikviečiau saviškį, kad galėtume pasidžiaugti kartu putų kiekiu vonioje... Tačiau gavosi taip, kaip gavosi. Jis mane paėmė ir įmėtė į vonią su rūbais!!! Laimei neturėjau telefono ar kitų, svarbių daiktų kišenėje. Na, buvo ir pykčio, tačiau buvo ir daug juoko. Kuomet jau visas pyktis atslūgo ir pūtų moteriškė (čia aš, taip taip) mirko vonioje su rūbais, nufilmavom puikią Avon vonios putų reklamą, tad kviečiu pasižiūrėti ir smagiai pasijuokti!

    Kitas incidentas nutiko Birštone, kuomet skubėjome į miesto šventę... Kadangi aš esu "graži pana", tai man neužteko gražiai apsirengti ir pasidažyti. Keliaudama į Birštoną sugalvojau užsidėti aukštakulnius. Hah. Linksmiausia dalis, tai, kad automobilį pasistatėme netoli įvažiavimo į patį Birštoną, nes nebuvo vietos!!! Na ką, jauni esam, juk galime ir nueiti... Na, patikėkit manim, mes ėjom visą amžinybę... Bateliai taip pritrynė kojas, kad galvojau, jog reikės jas nupjaut, haha. Tačiau reikia nepamiršti to fakto, jog aš buvau labai graži ir aukštakulnių tikrai nenusiėmiau... Kiek vėliau, po kelių valandų ėjimo šalia upės (tekdavo prisėst ant kiekvieno suoliuko, nes batai taip pritrynė, jog buvo labaaaaai sunku keliauti) spjoviau į savo grožį ir batus, ko pasekoje ėjau su kojinėmis visą likusį kelią iki didžiosios scenos. Išvados: dėkitės aukštakulnius laiku ir vietoj, o ne tada, kai norite pabūti gražiomis. Gražios būsite ir su paprastais bateliais!

    Na ir dar vienas linksmas nuotykis pabaigai. Kas gyvena ar lankosi Kaišiadoryse, tikriausiai džiaugiasi, kažkur prieš metus, pastatytu fontanu netoli miestelio katedros. Iš esmės, ten ir policijos komisariatas netoli... Važiuojant pagrindine Kaišiadorių gatve atsisuku į Kastytį ir paklausiu, kada jis pakvies mane į pasimatymą prie fontano... Na, lydekai paliepus ir man  panorėjus, gavau pakvietimą nueiti į pasimatymą tuojau pat... Tai pasižiūrėkit, kuo tai pasibaigė. Išlipom iš automobilio, oi kaip gražu, koks mielas fontanas, net nespėjau pasidžiaugti, o jau buvau įstumta į fontano vidurį! Buvau šlapia nuo galvos iki kojų, nors buvo rugpjūčio mėnesis, tačiau besileidžianti saulė ir vakarėjantis Kaišiadorių miestelis atnešė nemalonų šaltį. Neturėjau jokių drabužių, o bagažinėje mėtėsi Kastyčio šortai ir maikutė... Prieš pat policijos komisariato langus, teko persirenginėti į vyriškus ir gerokai per didelius rūbus. Ir pykau, ir juokiausi, bet dabar smagu atsiminti!



    Kokių kuriozų yra jums nutikę? Ar teko eiti per miestą tik su kojinėmis dėl pritrintų batų? O gal maudotės su drabužiais fontane arba vonioje? Pasidalinkite!

    Labanakt,
    Tautė.

    Užkulsiai. Tai, ko nemato skaitytojai!

    Aldėja K. Burunduko blogo įkūrėja.
    Šįkart dalinuosi su jumis visais tinklaraštininko užkulsiais, kuriuos pragyvenu tiek aš, tiek kiti, kurie tuo užsiima. Žinoma, kadangi skirtingi žmonės, skirtingos ir idėjos, bei jų įgyvendinimas, tad kviečiu užsukti į svečius pas Aldėją į Burunduko blogą, kuriame rasite straipsnį tokia pat tema! Bus įdomu paskaityti su kuo susiduria ji, kiekvieną kartą rašydama straipsnius savo skaitytojams. Aldėja organizuoja įvairius konkursus, rašo skirtingomis temomis, ypač daug dėmesio skiria įvairių grožio priemonių testavimui, bei dalinasi savo asmeniniais įspūdžiais! Ir visus šiuos straipsnius rasite jos tinklaraštyje. Na, o kas svarbiausia, jos rašymo ypatybes ir užkulsius rasite štai čia.

    Kalbėsiu asmeniškai ir nieko nepriskirsiu kitiems tinklaraštininkams. Visos šios mintys ir visa kita yra mano kelias, kuriuo tenka praeiti kiekvieną kartą, kuomet noriu publikuoti straipsnį. Taigi, žingsnis po žingsnio, kaip ruošiuosi ir kaip viskas vyksta, apdorota ir paruošta jūsų dėmesiui.

    Iš pradžių ateina idėja. Tiesiog paprasta mintis, kuria turi kažką pasakyti, nori pasireikšti. Na žodžiu, į galvą ateina kažkas, ko pasekoje mintys pradedi virti. Galvoji kaip gražiau išsireikšti, nes mėgstu vartoti buitinę kalbą net ir rašant. Kaip sakant - ūkiškai! Tačiau negaliu pateikti krūvos minčių, kurias suprantu tik aš... Taigi, apmąstai tos idėjos analizavimo, plėtimo galimybes, kažkur užsirašai temą ir pradedi rašyti.

    Dažniausiai surašau milžiniškus klodus padraikų minčių. Tai tarsi toks lietus be jokios žalos iš mano smegenų. Na ir visa tai koreguoju iki tol, kol man patinka. Žinoma, dažniausiai rašau tuomet, kai viena akytė riešutauja, o kita uogauja, tad klaidų palieku, netikrinu taip visko atidžiai, kaip galėčiau, tačiau yra kur pasistūmėti ir ateitį atkreipti labiau dėmesį į mažytes klaideles, kurios dabar nelabai ir kliūna.

    Iki pilno temos išpildymo reikia nuotraukų. Na, kokių nors, o geriausia būtų, kad jos atitiktų temą... Ir tada pasireiškia didžiausi fantazijos vingiai. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl. Štai, nuotraukoje jūs matot pianiną. Atrodo paprastas muzikos instrumentas. Ant jo pilna žvakių, nuotraukų su rėmeliais, taupyklė su lašiukais akims ir kažkokia neaiški dekoracija, kuri labai patinka maniškiui. Atsiverti dangtį, ople groji. Užsiverti - kaip Kastytis dažnai sako - spintelė. Na, žodžiu auksinis daiktas tas mano pianinas, tačiau tikrą jo vertę supratau, kuomet pradėjau užsiimti straipsnių rašymu. Pasižiūrėkite į kitą nuotrauką. Mano nuostabusis pianinas transformuojasi į neaiškų garbinimo altorių. Haha. Uždedi pleduką, ant jo padedi žvakes, jog jis nekristų žemyn. Kaip sakant - reikia kažko, kas prilaikytų. Na, o tada dėliojuosi kompozicijas. Kadangi visai neseniai iškepiau straipsnį apie savo kuprine, pagalvojau, jog reikėtų nufotografuoti kaip vyksta visi nuotraukų darymai. Kadangi pianinas transformavo į mini kuprinės garbinimo vietą, galime ieškoti "gero kampo" kadrui pagauti. Ši vieta iš tiesų labai dėkinga, nes jis arti lango... O dienos šviesoje nuotraukas man tikrai patinka daryti!

    Mano pianinas su altorium, hihi.
    Nuotrauka, kurią mato skaitytojai. 
    Tiesa, kuomet nuotraukas turi, straipsnį irgi... Belieka tik dar kartelį peržvelgi ir publikuoti. Kas liečia publikavimą, bent jau aš, pasirašau straipsnių į priekį, jog reikėtų tik paskelbti ir viskas. Taigi, pabaigai pristatau jums savo apibendrintą rašymo struktūrą:
    *Šauna idėja.
    *Užsirašau padraikas mintis susijusias su ta idėja.
    *Mėginu apipavidalinti tekstą.
    *Pasidarau nuotraukas ir jas sudedu į straipsnį.
    *Perskaitau straipsnį ir susižiūriu klaidas.
    *Publikuoju.

    Ačiū, jog skaitėt! Ačiū už Aldėjos šiltą bendravimą ir bendradarbiavimą !!! Ir visus tinklaraštininkus kviečiu pasidalinti savo užkulsiais! Juk taip smagu pasmalsauti.


    Labanakt,
    Tautė.


    Kaip pasikeičiau per kelerius metus?

    Sakoma, kad žmonės nesikeičia. Jau kokie buvo, tokie ir liks. Iš tiesų, galėčiau dėl to ginčytis iki negalėjimo, uždusimo ir pamėlynavimo! Visi gali pasikeisti, jei tik turi noro... Viskas prasideda nuo paprasčiausių idėjų ir jų įgyvendinimo. Asmeniškai man, tai nebuvo idėja ir jos įgyvendinimas. Keičiau ne tik savo charakterį, požiūrį, tačiau brendau ir keitėsi mano kūnas. Kitaip tariant - subobėjau, nes mano bendraamžės nelabai mezga kojines vakarais.

    Jog būtų paprasčiau suprasti visus mano smegenų vingius ir vidinius pokyčius, kurių nuotraukos neparodys, paruošiau jums lentelę, kurioje galite panagrinėti mano paauglystės ir dabartinės jaunystės skirtumus. Kaip galvojau ir kaip galvoju. Kaip masčiau ir kaip mastau. Ir t.t.

    Tačiau ko niekaip neišmokau ir tikriausiai senatvės sulauksiu su šita problema. Nesimokau iš klaidų! Nesimokau iš saviškių, galiu klysti kelis kartus ir dėl tų pačių dalykų, tačiau niekaip nepasimokysiu. Ką kalbėt apie svetimas klaidas, kitų žmonių situacijos man ne rodiklis ir ne pavyzdys. Kaip sakoma "nekartok mano klaidų, vaikeli"... Tai ką galiu pakomentuot - aš nesu tu ir tu nesi aš. Mes visi skirtingi žmonės, su skirtingais požiūriais ir mintimis... Niekaip nepasimokysiu iš kitų klaidų ir nežinau kas turėtų nutikt, kad pradėčiau pasikliauti kitų žmonių nuoskaudom, patirtimis ar situacijomis. 

    PAAUGLYSTĖS METAI
    JAUNYSTĖS METAI (dabar)

    Maniau, jog pinigai labai lengvai uždirbami ir juos galima švaistyti.


    Iš tikrųjų nė velnio. Reikia dirbti, jog galėtum sau kažką leisti. Skaudi tiesa ta, kad pinigėliai greitai išsileidžia, tačiau sunkiai užsidirba.


    Buvau labai geraširdė. Visiem kam reikėjo galėjau padėti, net jei ir negalėjau to padaryti, tačiau stengiausi kaip tik galiu. Visus mėginau paguosti, užjausti, su visais pabendrauti.


    Kai paaugau supratau, svetimo skausmo nebūna. Aplink man niekas nešokinėja, tad nekišu nosies į ne savo reikalus ir padedu tik tiems, kurie tai vertina.


    Gėda, tačiau buvo svarbu neatsilikti nuo mados ir bendraamžių diktuojamos politikos. Gyvenau susivaržius ir nesirengiau taip kaip norėčiau, skaudinau mamą, jog jos pasiūti drabužiai buvo negražūs. Dažnai šokdavau pagal kitų dūdeles slėpdama savo nuomone ir saviraiškos formas savyje.


    Mėgstu vienetinius daiktus, dievinu pasiūtas mamos sukneles ir kitus rūbus, kuriuos ji padaro su meile, nes žinau, kad niekas kitas per visą pasaulio tokio drabužio neturės. Nebesivaikau madų, turiu savo nuomonę. Rengiuosi taip kaip noriu, elgiuosi taip kaip noriu ir nebeleidžiu, jog man diktuotų kiti.



    Visos idėjos, kurios kildavo mintyse būdavo slepiamos, nes labai bijojau patyčių, o dar baisiau buvo – likti nesuprastai.

    Sakau tai garsiai. Sakau viską ką galvoju, nebebijau tapti patyčių objektu. Savo „patyčių kelią“ aš jau nuėjau, dabar moku už save pastovėti ir apginti savo mintis. Gyvenu laisvoje šalyje, esu laisvas žmogus rinktis. (Išskyrus tuos atvejus, kai pykstu. Kai pykstu galiu nekalbėt ilgaaaaai ir nuobodžiaaaai. Nekaldama išorėje audrų, viduje permąstau naujas idėjas, kurios tobulintų senąsias ignoruodama aplinką ar kitus žmones)




    Vytaute, visi nusišneka, visi kvaili, bet aš... Aš asmenybė... Aš viena protinga!

    Vytaute, yra protingesnių už tave, yra ir kvailesnių už tave. Tai būk žmogus, mokykis iš protingesnių, žmonių su didesne patirtim, semkis iš jų išminties, klausykis jų gyvenimo istorijų. Kvailiukams padėk atrasti save, atrasti gyvenimo kelią, neteisk jų dėl nesuprantamų pasirinkimų. Neapribok kitų žmonių laisvės, neleisk jiems pasijausti kvailiems.



    Tūsas!!! Varau baliavot. Mama - nepyk, Lietuva – nesmerk, o Vycka į trasą!!!

    Geriau jau namie, šiltai, jaukiai, nei bomžaut kažkur kaip gatvės šluotai ir skandint alkocholy jaunystės dieneles. Išgert spėsi visada, progų apstu, tačiau pabūt su brangiais žmonėmis – laiko yra, tačiau vieną kartą jo gali tiesiog nebebūti.


    Tą dieną pamenu kaip vakar. Buvo beprotiškai karšta,
    tačiau aš ėjau su odine striuke, nes OMG.
    Juk tada tai buvo mada ir labai ant bangos... *facepalm*




    Žinoma, yra ir užsilikusių dalykų iš paauglystės, kaip kad - pasaulis gražus, jame nėra blogių žmonių ir tokie neegzistuoja. Aplink mane vien tik gėris, nepaisant to, jog kaimynai antram aukšte rėkauja ir bušavojasi vieni su kitais. 


    Žinoma, yra daug daugiau dalykų, kurie užsiliko ne tik nuo paauglystės, bet ir jaunystės. Brolis su sese paauglystės metais išauklėjo ir išvystė itin didelę pagarbą tėčiui ir mamai. Auklėjo visi kas tik galėjo, nes būdavo dienų, kai su manim susitvarkyt buvo neįmanoma. Tačiau dabar esu tokia, kokia esu. Atradusi save, su šypsena veide ir besidžiaugianti gyvenimu. Žmogus, kuris nebebijo slėpti savęs. Linkiu visiems pasiekti šią nuostabią būsena, kuri nevaržo ir suteikia beprotiškai daug laisvės ir svaigios laimės!


    Būkit savimi, tikėkit savimi, mylėkit save ir nepamirškite, jog keistis niekada nėra vėlu, ypač į gerą!
    Taip pat, pasidalinkite savo pokyčiais. Kokie buvote, kokie esate, galbūt - kokie norite būti?

    Labanakt,
    Tautė.


    Kas gyvena mano kuprinėje?

    Ką norit tą sakykit, manęs neperkalbėsit ir nuo tiesos neišsisuks nė viena, nes pas mus, merginas, į tašę/kuprinę/rankinę ar dar kokį kitą ridikulį - telpa visi namai! Nori ar ne, tačiau išeinant iš namų visada apie viską pagalvoji: o jeigu atsitiks taip, ir tada aš neturėsiu to, tada gali būti va taip, ko pasekoje tikrai atsitiks tas... Tai dabar įjunkit smegenis pilnu motoriuku ir pamąstykit, kaip čia visų namų nesusidėsi...  Kuomet ėjau į mokyklą, tai kuprinėj galėjai rast visko daug daugiau nei namuose, nes tvarka buvo išvis negirdėtas ir nematytas reikalas. Tačiau dabar, kuomet eini kaip padorus žmogus, tai ir šiukšles stengiesi išsimesti ir pasiimti tik tai, kas yra būtina, nors tikrai ne visada pavyksta. Taigi, apibendrinant įžangą ir nevyniojant žodžių į vatą, su jumis noriu pasidalinti Agnės blogu, kuris visai neseniai pradėjo džiuginti skaitytojus. Tiesa, Agnė rašė blogą ir ankščiau, tačiau vienaip ar kitaip norisi naujos pradžios, tad galite stoti į skaitytojų gretas ir būti kartu su ja nuo pradžių. Agnė yra Abrikosinės blogo įkūrėja ir ji sutiko pasidalinti savo kuprinės turiniu kartu su jumis, tad viską kas slepiasi pas ją kuprinėje rasite štai čia, o viską kas pas mane - skaitom toliau! 

    Kuprines mėgau tikrai ne iš pradžių. Nors gerai pagalvojus, didžiąją gyvenimo dalį jas tik ir nešioju, haha. Į darželį - su kuprine ant pečių, pagrindinė mokykla - su kuprine ant pečių, vidurinė mokykla - noriu būt pana, bet būsiu pana su kuprine ant pečių ir gimnazija - aš jau visa merga, kokia dar kuprinė? Tai va tada ir panešiojau tašę iki nežmoniškų nugaros skausmų, tada nusileidau ant žemės su tais savo garbanotai ryžais antakiais ir toliau nešiojau kuprinę. Daugiau ir nekilo noro ieškot šiknoj smegenų, atsiprašant, bet mergą pavaidint spėjau su iškrypusiu stuburu. Dabar kuprinę renkuosi ir prie suknelės ir prie sijono, gyvenam tokiais laikais, kad į kuprinę viskas telpa ir ji nevargina mano vargšės nugarytės, bei atrodo puikiai!

    Mano nuostabioji kuprinytė. Pirkau ją prieš porą metų Kauno geležinkelio stoties turguj ir tik berašant šį straipsnį pamačiau, kad kelios kniedės iškrito. Juk nieko amžino nėra, tačiau kuprinė be proto patogi, miela ir tikrai nepakeičiama. Dažniausiai su ja einu visur ir tik retkarčiais pasiimu mažyti ridikulį tam, kad nesusikraut visų namų.

    Iš tiesų, galvojau, kad kuprinės turinys bus šiek tiek tvarkingesnis, tačiau siaubulingai klydau! Mielieji, pas mane ant pečių - šiukšlinė. Kodėl? Skaitykit toliau !
    Ne, burbuliukų aš nesinešioju, tai tik nebloga priedanga atitraukti skaitytojų žvilgsnius nuo to šiukšlyno dešinėje pusėje.

    *Kuprinėj visada rasiu KET knygelę, nes šiuo metu laikausi teises, tad tos knygutės net neišsiimu. Nesvarbu ar einu į parduotuvę, ar susitikt su draugais - KET eina kartu. Mano kuprinė tarsi to viso aplankalo vieta, lyg XXI amžiaus lentyna.
    *Kadangi, neturiu asmens tapatybės kortelės, tenka nešiotis pasą, beje - jis man į piniginę netelpa. Hihi, o kartais norisi nusipirkt kažko, ko nepilnamečiams neparduoda, o niekada negali žinot kada norėsi alučio (upps), tai ir nešiokis pasą!
    *Kadangi esu tas žmogus, pas kurį mintys ateina pačioj netinkamiausioj vietoj ir pačiu netinkamiausiu laiku, sukaupusi skaudžių praradimų patirtis visuomet nešiojuosi užrašų knygelę ir tušinuką. Juk negali žinot, kada vėl ateis kokia mintis ar idėja, kurios negalima paleisti vėjui.
    *Piniginė. Nors tiesa, pinigų radau ir šiaip besimėtančių kuprinėj.
    *Šiukšlės. Jūs matot kiek visokiausių čekių, poperiukų, likučių nuo kinderio (ne abejoju, kad maniškis iš jo pasidarys plūdę) ir visokiausių bereikalingų nesąmonių, kas mano kuprinę paverčia šiukšline.

    Prašau, pasidalinkite, kas jums labiau patinka: kuprinės ar rankinės? Ar irgi turite tokių daiktų su kuriais sunku atsisveikinti??? 

    Taigi, šis straipsnis buvo nuostabi galimybė aprašyti tai, kas mano kuprinės viduje. Žinoma, turinys keičiasi, kartais įsimetu vazeliną ir raktus nuo namų pasiimu... Tačiau tai pagrindiniai daiktai, kurie kuprinės niekada nepalieka.

    Labanakt,
    Tautė.