Mini vegetariški kebabiukai - suktinukai!

Tiesiai iš įvykio vietos (virtuvės) dalinuosi su jumis vienu receptu - vegetarišku! Tačiau labai sočiu, labai greitu, lengvai pagaminamu, o svarbiausia - skaniu! Niam niam niam...

Būk produktyvumo viršūnėje!

Kuomet persikrausčiau į Škotiją ir palikau viską taip numylėtoje Lietuvoje, palikau ir dalelę savo juoko, džiaugsmo, namų jaukumo... Atrodė, jog visa tai palikau ir niekada negalėsiu to pasiimti. Buvau tokia liūdna ir viskuo nusivylusi, jog mano išdidumas ir amžina šypsena veide tiesiog neleido to pripažinti, neleido pasakyti garsiai, kad esu pats liūdniausias žmogus žemėje. Buvau tokia nusivylusi, jog nieko nenorėjau daryti, veikti... Vienintelis mano maršrutas, kurį naudodavau 5 dienas per savaitę būdavo namai - darbas, o po to darbas - namai... Kitas 2 dienas tiesiog miegodavau ir niekur nenorėdavau išeiti. Tiesiog nieko nemačiau, akys nuo nuovargio buvo ant tiek prisimerkusios, kad viskas ką matydavau tebuvo padavėjos darbas, skaudančios kojos ir amžinas nuovargis. Būdavo dienų, kuomet aš jau atsikeldavau pavargus. Būdavo įvairiausių rytų ir vakarų, dienų ir naktų. Buvo visko, tačiau dabar, po penkių mėnesių galiu sakyti, kad dabar aš OK'ei. Man prireikė penkių mėnesių atsibusti iš košmaro, kurį kūriausi pati, savo mintyse. Man prireikė labai daug laiko suprasti, kad galiu būti produktyvi, TEREIKIA TO NORĖTI, ir žinoma, gebėti planuoti savo laiką/veiksmus, stengtis net jeigu ir nepavyksta.

Tereikia NORĖTI ir dėti pastangas. Produktyvumas kojų neturi,
jis pas tave neateis.

Mano 30 ačiū dienų

Ei, Gyti! Ačiū, jog nufotografavai mane. Dabar turiu
gražią nuotrauką iš Staff party!
O taip... tikrai labai pavėluotai tokia maža apžvalga, tačiau geriau vėliau negu niekada! Prieš pradedant rašyti, dabar net juokas paėmė... Va ką tik, ką tik grįžau namo po darbo. Vis dar sėdžiu su darbine apranga, vardo ženkleliu. Na, tikra moteris juodais drabužiais. Eilinė procedūra grįžus namo: pabučiuoti saviškį, padėt užpakalį ant kėdės ir pasitikrint kas naujo įvyko socialinėj erdvėj kol manęs nebuvo (kaip žinia, neturiu telefono, tad galvoju, kad tai puiki galimybė nešvaistyti laiko ir susikaupti ties darbais). Tarp visų facebook'o naujienų, pamačiau, kad Akvilė parašė straipsnį. Žinoma, vien tik dėl to, jog pati apstojau rašyti, dar nereiškia, kad neskaitau kitų... Tad įlindau, paskaičiau, radau ir save (wooho!), nusišypsojau ir nusprendžiau parašyti straipsnį pati.