Tą naktį krito svajonės | VASARA

Tą vakarą buvau tokia išsekus, jog visą nuovargį norėjau nuplauti pilnu bokalu šviesaus alaus. Atsisėdus vienam iš baro kampų pradėjau "nuovargio valymą" ir visos problemos pasiliko darbe po pirmo gurkšnio, paliekančio katino ūsus virš lūpos. Nereikėjo ilgai laukti, o jau mano rankose atsirado biliardo lazda ir aš įsitraukiau į žaidimą. Bare grojo muzika, žmonės juokėsi, jie visi buvo laimingi, kalbėjo apie krentančias žvaigždes, tačiau nė vienas iš jų nenorėjo to pamatyti, deja...

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.

11.30

Pasigirdo skambutis, pranešantis apie paskutinius užsakymus prieš užsidarymą.

11.45

Pasigirdo skambutis, pranešantis, jog gėrimų daugiau šią naktį nebeserviruos.

00.00

Pasigirdo balsas, pranešantis, jog baras užsidarė ir reikia išeiti.

Visi išėjo, dar stovėdami lauke rūkė ir juokėsi džiaugdamiesi (ir velniai žino dėl ko), tačiau niekas apie žvaigždes jau nebekalbėjo. Nelabai kam ir buvo įdomu. 

Bet ta mintis... Ta mažytė mintis, kad šiandien krenta žvaigždės man tiesiog neleido eiti namo. Tik ne šią naktį. Tik ne tada, kuomet krenta žvaigždės. Tokio dalyko aš niekuomet nebuvau mačiusi, tačiau visada svajojau. Visada norėjau pamatyti krentančias žvaigždes ir suvokti, kokia didinga yra visata, net jei ji ir nyksta.

Buvo tamsu ir šlapia, tikriausiai patys velniai mane nešė ant vietinio kalno viršaus. Buvo taip tamsu, jog tąnakt niekas negalėjo būti šviesa... Pagaliau. Pagaliau viršus... Šlapiomis kojomis, šaltomis pėdomis galėjau stovėti ant kalno viršaus pakėlusi galvą į viršų lyg penkiametė žiūrinti į helio balionus... Kol kas nieko nesimatė. Buvo tamsu ir tylu.. Buvo taip tylu, jog galėjai girdėti bėgančią upę, miegančią gamtą... Tik vėjas šiek tiek pynėsi tarp plaukų palikdamas šaltus prisilietimus. Nesiruošiau stovėti visą naktį, tad prisėdau... Galvojau, kad vaidenasi, tačiau tikrai mačiau kažką krentant žemyn... Viduje užvirė neapsakomas jausmas, norėjau rėkti iš džiaugsmo ir iš visos širdie. Tą naktį krito žvaigždės kiekvieną kartą nusinešdamos po mano svajonę... Norėjau pamatyti ir dar, ir dar, ir dar... Tačiau ta naktis buvo per trumpa... Ji tiesiog buvo per šalta, tačiau vienintelė ir nepakartojama.

Labanakt,
Tautė.

Vieneri metai valgant emigranto duoną

Atrodo, jog labai lengva susipakuoti visus daiktus, pasidaryti kapitalinę tvarką, išmesti ko nereikia, palikti namų raktus, apkabinti mamą ir tėtį, pasakyti visiems, kad labai juos myli ir susikrovus lagaminus lipti į lėktuvą su mintimi, jog ten bus geriau. Labai dažnai gyvenimo situacijos atrodo lengvos iki tol, kol nesusiduri akis į akį su realybę. Deja, tačiau ši gyvatė dažnai visus pagauna ir parodo, koks gyvenimas pilnas netikėtumų, iššūkių, problemų ir jų sprendimų, nuotykių, pažinčių ir taip toliau... O, BET, TAČIAU.... Viskas priklauso tik nuo tavęs ir kokiomis akimis pažvelgsi į padėtį.

Sustok akimirka žavinga | PAVASARIS

Mes taip skubam... Nuleidę galvas, sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Nematome dalykų, nemokame jų pamatyti. Nežinome kaip kvepia sprogstantys žiedai, kokia žalia gali būti žolė. Praleidžiame pavasario džiaugsmus sakydami, jog greitai ateis vasara ir uždarome save į narvą. O vos tik atsidarę duris, vėl skubam... Taip pačiai nuleidę galvas ir sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Kas atsitiko? Kas pasidarė? Kiekvieną mielą kartelį kažkur einant, juk galima išeiti 5 min ankščiau iš namų, prisiminti vaikystę, įkvėpti gryno oro, pasidžiaugti, pabūti, pamatyti, prisiminti...

Tikriausiai pamenat tas dienas, kuomet grįždavot nubrozdintais keliais ir sakydavot, kad viskas gerai, nes nenorėjot sėdėti namuose. Viskas kas rūpėjo tebuvo tas kiemas, kuriame augai kartu su savo bičiuliais. Atsimeni tą kiemą, kuris turėjo labai aštrų asfaltą (ant kurio šokinėti ir žaisti "klases" buvo vienas iš nuostabiausių dalykų, o kaip šokdynė? Kaip žaidimas su laikrodžiais ir valandom...?), žalią žolę (kuri puikiai tikdavo "namams", "mama mama kiek man metų"? o kas nors pamena "batų košę"?), alyvos krūmus (kaip didžiausius Šveicarijos bankus, kur įsibraudavai į jų vidų, prisiskindavai tiek daug lapų, jog būdavai turtingiausias kieme... Iki tol kol mama neišplaudavo kelnių... Su pilnomis kišenėmis lapų, oi atsiprašau... tiksliau pinigų...), laiptines (jos buvo ideali priedanga nuo lietaus, ir nuostabi užuovėja žaisti monopoliui, mokykloms), o kaip tie suoliukai prie laiptinių (juk nerealiausi žaidimai ir būdavo "valgoma - nevalgoma", "kobra", "invalidas" ar "prajuokink mane"...) Ir viskas viskas tilpdavo į mūsų kiemą, kuriame be jokio rūpesčio, telefonų ir įvairių technologijų tiesiog neturėjom. Mes kūrėm istorijas, kūrėm prisiminimus, mėgavomės kiekviena valanda praleista kieme ir liūdėdavom, kai reikėdavo eiti namo. Laukdavom, pavasario ir trijų griaustinių už viską labiausiai, taip mes džiaugdavomės vaikyste. Pasakyk kas atsitiko? Kodėl skubi.... Nuleidęs galvą, sulenkta nugara... Kodėl bėgi nuo gyvenimo džiaugsmo? Vien tik dėl to, kad užaugai, turi atsakomybių? Nemeluok.

Išeik į lauką, pasigrožėk kaip gamta bunda, pasižiūrėk kokia žolė žalia, pasiklausyk kaip čiulba paukščiai, suprask kokia nuostabi diena, tik kiemas, deja, jau tuščias...

Šiandien tokia diena... Atsikėliau anksti ryte nuo automobilio signalizacijos... Vos tik ji išsijungė užmerkiau akis, tačiau šiukšlininkai dirbo savo darbą su įspėjamaisiais pypsiukais, konteineris prie konteinerio pypsėdami... Netoliese esantys arkliai pradėjo žvygauti ir sveikinti dieną... Buvau tokia liūdna ir bumbanti iki tol, kol nesupratau kokia nuostabi diena... Kaip Žemė mane anksti pakėlė, jog nepramiegočiau visų galimybių, jog pasidžiaugčiau, jog prisiminčiau ir tuo pasidalinčiau su jumis. 

Labanakt,

Tautė.

Kai miegas tampa ne poilsiu, o ištisom košmaro valandom. Miego paralyžius.

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.

Po ilgos, tikriausiai sunkios, darbo dienos kristi į minkštus, šiltus patalus ir pasinerti į sapnų karalystę yra kažkas wow! Kitą kartą, net pati save prisigaunu, jog ankstyvą rytą, kuomet atsikeliu jau galvoju kaip vakare einu miegoti...

Na trumpai, tvirtai - miegas – periodiška žmogaus ir aukštesnės organizacijos gyvūnų sąlyginės -ramybės būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs kontaktą su aplinka, aktyviai atkuria savo jėgas. Jis mums būtinas!!!

Bet ar kada nors susimąstėte, kad gali ateiti tokia diena, kai nelauksite būtent to paros meto, kuomet reikia eiti miegoti!? Būtent apie tai, noriu papasakoti ir jums! Galbūt atsiras žmonių, kurie išgyvena tą patį kaip ir aš, galbūt kas nors turės kokių patarimų ar tiesiog norės pasidalinti savo patirtimi.

Geocaching - smagus ir aktyvus laiko praleidimas!

Atėjusi nauja diena atnešė išeiginę, kurios nenorėjau pramiegoti ar iššvaistyti veltui! Tad nusprendžiau šokti į treningus, užsimaukšlinti kepurę, apsimuturiuoti šaliką ir nerti į lobių medžioklę su daugybe neatsakytų klausimų. Šiandien rašau būtent apie patirtus nuotykius, mažus džiaugsmus ir išgyvenimus kartu su Geocaching! 

Įspūdžiai iš po picų sostinės... Neapolis!

Tegu linksmybės prasideda...

Už nugaros palikom dar vienas atostogas ir šiltesnius orus, beliko tik suguldyti prisiminimus į kompiuterio ekraną ir pasidalinti su tinklaraščio skaitytojais kas įvyko Italijoje!

Prieš vykstant į Neapolį buvau įsitikinusi, kad tai bus nuostabu, juk aš taip mėgstu picas, makaronus, o paragauti šių patiekalų, pačioje jų gimtinėje - tiesiog svajonė! Tačiau greitai teko nusivilti... Tad kviečiu pasidaryti mėgstamą gėrimą ir skaityti toliau, tai užtruks...

Pamenu, jog laikiau atostogų formą darbe ir svajojau kokia bus nuostabi, nepakartojama viešnagė picų sostinėj, oh... Kad būčiau žinojus...

Žmonės norėjo pasiekti Dievą, dėl to apsigyveno Gran Kanarijoje!

Atrodo, jog vakar pro mano odą skverbėsi šilti saulutės spinduliai, tačiau dabar, sugrįžus į realybę ir susisukus į šiltą apklotą, dalinuosi įspūdžiais iš Gran Kanarijos!

"Mes pamatėm amžino pavasario sala!"

-Kastytis.

Dažniausiai "atostogos" su maniškiu nebūna panašios į atostogas... Jokio poilsio, tik amžinas skubėjimas, anksti keltis, vėlai eiti miegoti ir jokio laiko tinginystei... Tai net ne atostogos... Tai ekstremalios kelionės, kuriose poilsis neegzistuoja... Tačiau dabar, galiu drąsiai teigti, jog mes ATOSTOGAVOM!!! Praleidom nuostabų laiką, gėrėm nerealų vyną ir pažinom visai niekur neskubančią ir tikrąją to žodžio prasme - atsipalaidavusią kultūrą.

Mini vegetariški kebabiukai - suktinukai!

Tiesiai iš įvykio vietos (virtuvės) dalinuosi su jumis vienu receptu - vegetarišku! Tačiau labai sočiu, labai greitu, lengvai pagaminamu, o svarbiausia - skaniu! Niam niam niam...

Būk produktyvumo viršūnėje!

Kuomet persikrausčiau į Škotiją ir palikau viską taip numylėtoje Lietuvoje, palikau ir dalelę savo juoko, džiaugsmo, namų jaukumo... Atrodė, jog visa tai palikau ir niekada negalėsiu to pasiimti. Buvau tokia liūdna ir viskuo nusivylusi, jog mano išdidumas ir amžina šypsena veide tiesiog neleido to pripažinti, neleido pasakyti garsiai, kad esu pats liūdniausias žmogus žemėje. Buvau tokia nusivylusi, jog nieko nenorėjau daryti, veikti... Vienintelis mano maršrutas, kurį naudodavau 5 dienas per savaitę būdavo namai - darbas, o po to darbas - namai... Kitas 2 dienas tiesiog miegodavau ir niekur nenorėdavau išeiti. Tiesiog nieko nemačiau, akys nuo nuovargio buvo ant tiek prisimerkusios, kad viskas ką matydavau tebuvo padavėjos darbas, skaudančios kojos ir amžinas nuovargis. Būdavo dienų, kuomet aš jau atsikeldavau pavargus. Būdavo įvairiausių rytų ir vakarų, dienų ir naktų. Buvo visko, tačiau dabar, po penkių mėnesių galiu sakyti, kad dabar aš OK'ei. Man prireikė penkių mėnesių atsibusti iš košmaro, kurį kūriausi pati, savo mintyse. Man prireikė labai daug laiko suprasti, kad galiu būti produktyvi, TEREIKIA TO NORĖTI, ir žinoma, gebėti planuoti savo laiką/veiksmus, stengtis net jeigu ir nepavyksta.

Tereikia NORĖTI ir dėti pastangas. Produktyvumas kojų neturi,
jis pas tave neateis.