Sustok akimirka žavinga | PAVASARIS

Mes taip skubam... Nuleidę galvas, sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Nematome dalykų, nemokame jų pamatyti. Nežinome kaip kvepia sprogstantys žiedai, kokia žalia gali būti žolė. Praleidžiame pavasario džiaugsmus sakydami, jog greitai ateis vasara ir uždarome save į narvą. O vos tik atsidarę duris, vėl skubam... Taip pačiai nuleidę galvas ir sulenktomis nugaromis bėgame nuo gyvenimo džiaugsmo. Kas atsitiko? Kas pasidarė? Kiekvieną mielą kartelį kažkur einant, juk galima išeiti 5 min ankščiau iš namų, prisiminti vaikystę, įkvėpti gryno oro, pasidžiaugti, pabūti, pamatyti, prisiminti...
Tikriausiai pamenat tas dienas, kuomet grįždavot nubrozdintais keliais ir sakydavot, kad viskas gerai, nes nenorėjot sėdėti namuose. Viskas kas rūpėjo tebuvo tas kiemas, kuriame augai kartu su savo bičiuliais. Atsimeni tą kiemą, kuris turėjo labai aštrų asfaltą (ant kurio šokinėti ir žaisti "klases" buvo vienas iš nuostabiausių dalykų, o kaip šokdynė? Kaip žaidimas su laikrodžiais ir valandom...?), žalią žolę (kuri puikiai tikdavo "namams", "mama mama kiek man metų"? o kas nors pamena "batų košę"?), alyvos krūmus (kaip didžiausius Šveicarijos bankus, kur įsibraudavai į jų vidų, prisiskindavai tiek daug lapų, jog būdavai turtingiausias kieme... Iki tol kol mama neišplaudavo kelnių... Su pilnomis kišenėmis lapų, oi atsiprašau... tiksliau pinigų...), laiptines (jos buvo ideali priedanga nuo lietaus, ir nuostabi užuovėja žaisti monopoliui, mokykloms), o kaip tie suoliukai prie laiptinių (juk nerealiausi žaidimai ir būdavo "valgoma - nevalgoma", "kobra", "invalidas" ar "prajuokink mane"...) Ir viskas viskas tilpdavo į mūsų kiemą, kuriame be jokio rūpesčio, telefonų ir įvairių technologijų tiesiog neturėjom. Mes kūrėm istorijas, kūrėm prisiminimus, mėgavomės kiekviena valanda praleista kieme ir liūdėdavom, kai reikėdavo eiti namo. Laukdavom, pavasario ir trijų griaustinių už viską labiausiai, taip mes džiaugdavomės vaikyste. Pasakyk kas atsitiko? Kodėl skubi.... Nuleidęs galvą, sulenkta nugara... Kodėl bėgi nuo gyvenimo džiaugsmo? Vien tik dėl to, kad užaugai, turi atsakomybių? Nemeluok.
Išeik į lauką, pasigrožėk kaip gamta bunda, pasižiūrėk kokia žolė žalia, pasiklausyk kaip čiulba paukščiai, suprask kokia nuostabi diena, tik kiemas, deja, jau tuščias...


Šiandien tokia diena... Atsikėliau anksti ryte nuo automobilio signalizacijos... Vos tik ji išsijungė užmerkiau akis, tačiau šiukšlininkai dirbo savo darbą su įspėjamaisiais pypsiukais, konteineris prie konteinerio pypsėdami... Netoliese esantys arkliai pradėjo žvygauti ir sveikinti dieną... Buvau tokia liūdna ir bumbanti iki tol, kol nesupratau kokia nuostabi diena... Kaip Žemė mane anksti pakėlė, jog nepramiegočiau visų galimybių, jog pasidžiaugčiau, jog prisiminčiau ir tuo pasidalinčiau su jumis. 

Labanakt,
Tautė.

Kai miegas tampa ne poilsiu, o ištisom košmaro valandom. Miego paralyžius.

Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.
Po ilgos, tikriausiai sunkios, darbo dienos kristi į minkštus, šiltus patalus ir pasinerti į sapnų karalystę yra kažkas wow! Kitą kartą, net pati save prisigaunu, jog ankstyvą rytą, kuomet atsikeliu jau galvoju kaip vakare einu miegoti...

Na trumpai, tvirtai - miegas – periodiška žmogaus ir aukštesnės organizacijos gyvūnų sąlyginės -ramybės būsena, kurios metu organizmas, iš dalies praradęs kontaktą su aplinka, aktyviai atkuria savo jėgas. Jis mums būtinas!!!

Bet ar kada nors susimąstėte, kad gali ateiti tokia diena, kai nelauksite būtent to paros meto, kuomet reikia eiti miegoti!? Būtent apie tai, noriu papasakoti ir jums! Galbūt atsiras žmonių, kurie išgyvena tą patį kaip ir aš, galbūt kas nors turės kokių patarimų ar tiesiog norės pasidalinti savo patirtimi.

Geocaching - smagus ir aktyvus laiko praleidimas!

Atėjusi nauja diena atnešė išeiginę, kurios nenorėjau pramiegoti ar iššvaistyti veltui! Tad nusprendžiau šokti į treningus, užsimaukšlinti kepurę, apsimuturiuoti šaliką ir nerti į lobių medžioklę su daugybe neatsakytų klausimų. Šiandien rašau būtent apie patirtus nuotykius, mažus džiaugsmus ir išgyvenimus kartu su Geocaching! 

Įspūdžiai iš po picų sostinės... Neapolis!

Tegu linksmybės prasideda...
Už nugaros palikom dar vienas atostogas ir šiltesnius orus, beliko tik suguldyti prisiminimus į kompiuterio ekraną ir pasidalinti su tinklaraščio skaitytojais kas įvyko Italijoje!

Prieš vykstant į Neapolį buvau įsitikinusi, kad tai bus nuostabu, juk aš taip mėgstu picas, makaronus, o paragauti šių patiekalų, pačioje jų gimtinėje - tiesiog svajonė! Tačiau greitai teko nusivilti... Tad kviečiu pasidaryti mėgstamą gėrimą ir skaityti toliau, tai užtruks...

Pamenu, jog laikiau atostogų formą darbe ir svajojau kokia bus nuostabi, nepakartojama viešnagė picų sostinėj, oh... Kad būčiau žinojus...

Žmonės norėjo pasiekti Dievą, dėl to apsigyveno Gran Kanarijoje!


Atrodo, jog vakar pro mano odą skverbėsi šilti saulutės spinduliai, tačiau dabar, sugrįžus į realybę ir susisukus į šiltą apklotą, dalinuosi įspūdžiais iš Gran Kanarijos!


"Mes pamatėm amžino pavasario sala!"
-Kastytis.


Dažniausiai "atostogos" su maniškiu nebūna panašios į atostogas... Jokio poilsio, tik amžinas skubėjimas, anksti keltis, vėlai eiti miegoti ir jokio laiko tinginystei... Tai net ne atostogos... Tai ekstremalios kelionės, kuriose poilsis neegzistuoja... Tačiau dabar, galiu drąsiai teigti, jog mes ATOSTOGAVOM!!! Praleidom nuostabų laiką, gėrėm nerealų vyną ir pažinom visai niekur neskubančią ir tikrąją to žodžio prasme - atsipalaidavusią kultūrą.

Mini vegetariški kebabiukai - suktinukai!

Tiesiai iš įvykio vietos (virtuvės) dalinuosi su jumis vienu receptu - vegetarišku! Tačiau labai sočiu, labai greitu, lengvai pagaminamu, o svarbiausia - skaniu! Niam niam niam...

Būk produktyvumo viršūnėje!

Kuomet persikrausčiau į Škotiją ir palikau viską taip numylėtoje Lietuvoje, palikau ir dalelę savo juoko, džiaugsmo, namų jaukumo... Atrodė, jog visa tai palikau ir niekada negalėsiu to pasiimti. Buvau tokia liūdna ir viskuo nusivylusi, jog mano išdidumas ir amžina šypsena veide tiesiog neleido to pripažinti, neleido pasakyti garsiai, kad esu pats liūdniausias žmogus žemėje. Buvau tokia nusivylusi, jog nieko nenorėjau daryti, veikti... Vienintelis mano maršrutas, kurį naudodavau 5 dienas per savaitę būdavo namai - darbas, o po to darbas - namai... Kitas 2 dienas tiesiog miegodavau ir niekur nenorėdavau išeiti. Tiesiog nieko nemačiau, akys nuo nuovargio buvo ant tiek prisimerkusios, kad viskas ką matydavau tebuvo padavėjos darbas, skaudančios kojos ir amžinas nuovargis. Būdavo dienų, kuomet aš jau atsikeldavau pavargus. Būdavo įvairiausių rytų ir vakarų, dienų ir naktų. Buvo visko, tačiau dabar, po penkių mėnesių galiu sakyti, kad dabar aš OK'ei. Man prireikė penkių mėnesių atsibusti iš košmaro, kurį kūriausi pati, savo mintyse. Man prireikė labai daug laiko suprasti, kad galiu būti produktyvi, TEREIKIA TO NORĖTI, ir žinoma, gebėti planuoti savo laiką/veiksmus, stengtis net jeigu ir nepavyksta.

Tereikia NORĖTI ir dėti pastangas. Produktyvumas kojų neturi,
jis pas tave neateis.

Mano 30 ačiū dienų

Ei, Gyti! Ačiū, jog nufotografavai mane. Dabar turiu
gražią nuotrauką iš Staff party!
O taip... tikrai labai pavėluotai tokia maža apžvalga, tačiau geriau vėliau negu niekada! Prieš pradedant rašyti, dabar net juokas paėmė... Va ką tik, ką tik grįžau namo po darbo. Vis dar sėdžiu su darbine apranga, vardo ženkleliu. Na, tikra moteris juodais drabužiais. Eilinė procedūra grįžus namo: pabučiuoti saviškį, padėt užpakalį ant kėdės ir pasitikrint kas naujo įvyko socialinėj erdvėj kol manęs nebuvo (kaip žinia, neturiu telefono, tad galvoju, kad tai puiki galimybė nešvaistyti laiko ir susikaupti ties darbais). Tarp visų facebook'o naujienų, pamačiau, kad Akvilė parašė straipsnį. Žinoma, vien tik dėl to, jog pati apstojau rašyti, dar nereiškia, kad neskaitau kitų... Tad įlindau, paskaičiau, radau ir save (wooho!), nusišypsojau ir nusprendžiau parašyti straipsnį pati.