Tą naktį krito svajonės | VASARA

Tą vakarą buvau tokia išsekus, jog visą nuovargį norėjau nuplauti pilnu bokalu šviesaus alaus. Atsisėdus vienam iš baro kampų pradėjau "nuovargio valymą" ir visos problemos pasiliko darbe po pirmo gurkšnio, paliekančio katino ūsus virš lūpos. Nereikėjo ilgai laukti, o jau mano rankose atsirado biliardo lazda ir aš įsitraukiau į žaidimą. Bare grojo muzika, žmonės juokėsi, jie visi buvo laimingi, kalbėjo apie krentančias žvaigždes, tačiau nė vienas iš jų nenorėjo to pamatyti, deja...
Nuotrauka paimta iš "google vaizdai" portalo.

11.30
Pasigirdo skambutis, pranešantis apie paskutinius užsakymus prieš užsidarymą.
11.45
Pasigirdo skambutis, pranešantis, jog gėrimų daugiau šią naktį nebeserviruos.
00.00
Pasigirdo balsas, pranešantis, jog baras užsidarė ir reikia išeiti.

Visi išėjo, dar stovėdami lauke rūkė ir juokėsi džiaugdamiesi (ir velniai žino dėl ko), tačiau niekas apie žvaigždes jau nebekalbėjo. Nelabai kam ir buvo įdomu. 

Bet ta mintis... Ta mažytė mintis, kad šiandien krenta žvaigždės man tiesiog neleido eiti namo. Tik ne šią naktį. Tik ne tada, kuomet krenta žvaigždės. Tokio dalyko aš niekuomet nebuvau mačiusi, tačiau visada svajojau. Visada norėjau pamatyti krentančias žvaigždes ir suvokti, kokia didinga yra visata, net jei ji ir nyksta.

Buvo tamsu ir šlapia, tikriausiai patys velniai mane nešė ant vietinio kalno viršaus. Buvo taip tamsu, jog tąnakt niekas negalėjo būti šviesa... Pagaliau. Pagaliau viršus... Šlapiomis kojomis, šaltomis pėdomis galėjau stovėti ant kalno viršaus pakėlusi galvą į viršų lyg penkiametė žiūrinti į helio balionus... Kol kas nieko nesimatė. Buvo tamsu ir tylu.. Buvo taip tylu, jog galėjai girdėti bėgančią upę, miegančią gamtą... Tik vėjas šiek tiek pynėsi tarp plaukų palikdamas šaltus prisilietimus. Nesiruošiau stovėti visą naktį, tad prisėdau... Galvojau, kad vaidenasi, tačiau tikrai mačiau kažką krentant žemyn... Viduje užvirė neapsakomas jausmas, norėjau rėkti iš džiaugsmo ir iš visos širdie. Tą naktį krito žvaigždės kiekvieną kartą nusinešdamos po mano svajonę... Norėjau pamatyti ir dar, ir dar, ir dar... Tačiau ta naktis buvo per trumpa... Ji tiesiog buvo per šalta, tačiau vienintelė ir nepakartojama.

Labanakt,
Tautė.

Vieneri metai valgant emigranto duoną

Atrodo, jog labai lengva susipakuoti visus daiktus, pasidaryti kapitalinę tvarką, išmesti ko nereikia, palikti namų raktus, apkabinti mamą ir tėtį, pasakyti visiems, kad labai juos myli ir susikrovus lagaminus lipti į lėktuvą su mintimi, jog ten bus geriau. Labai dažnai gyvenimo situacijos atrodo lengvos iki tol, kol nesusiduri akis į akį su realybę. Deja, tačiau ši gyvatė dažnai visus pagauna ir parodo, koks gyvenimas pilnas netikėtumų, iššūkių, problemų ir jų sprendimų, nuotykių, pažinčių ir taip toliau... O, BET, TAČIAU.... Viskas priklauso tik nuo tavęs ir kokiomis akimis pažvelgsi į padėtį.