Bandau rusišką Irano chna priemonę

Šeštadienio rytą pro tankias užuolaidas skverbėsi Saulės spinduliukai ir budino dar vienai, nuostabiai dienai. Išsiritus iš lovos greit susiruošiau į lauką, augintiniams parnešti šviežios žolytės su rasos lašiukais, niom niom. Užsikaisti arbatos sau, niam niam. Ir pasidaryti kaukę veidukui, jog būčiau graži mergaitė.

Veido kaukė

Iš tiesų, nežinau ar čia veidui, ar čia kūnui, ar čia plaukams, ar čia viskas viename. Pasakysiu paprastai. Visas šitas telpa į vieną nuostabų žodį, kuris sukūrė mano bloge naują skiltį - eksperimentas. Iš esmės, šitą "kaukę" atidavė draugė, išvis sakydama, jog su ja dažydavo plaukus jos mama! Atrodo absurdas, bet man, smalsuolei Vytautei, tikrai niekas nepaaiškins, ką daryt ir ko ne... Taigi, viskas labai logiška, jei parašyta instrukcijose, jog galima naudoti ir ant veido - naudojam, kodėl gi ne?

Kol išbandžiau kaukę - pažaliavau iki maikutės spalvos. 

Pirmiausia, tai pažiūrėjau galiojimą datą, kad kokiais raupsais ar kitais, neaiškiais dariniais, veidas nepasipuoštų - viskas tvarkoj. Tuomet, labai svarbu instrukcijos, taigi perskaičiau ir jas: "Natūrali bespalvė Irano chna priemonė plaukų stiprinimui, 25g. Gerina plaukų struktūrą, stiprina šaknis, plaukus, maitina plaukų svogūnėlius, pasižymi valančiomis savybėmis. Naudojant bespalvę chna plaukai tampa purūs ir ryškūs. Taip pat bespalvė chna yra efektyvi fito priemonė kūnui. Paruošimo būdas: 25 - 100 g chnos (priklausomai nuo norimo kiekio) užpilti ne žemesnės, nei 80 laipsnių temperatūros vandeniu ir maišyti iki vientisos masės. Palaukti kol atauš ir naudoti. 1) plaukų stiprinimui: tepti ant sausų plaukų per visą jų ilgį, palaikyti 15 - 30 min., nuskalaukite šiltu vandeniu; 2) veido odai: masę tepti ant veido odos, vengti vietos aplink akis. Po 10 - 15 min. nuplauti vandeniu. 3) rankų odai: masę tepti ant rankų odos. po 15 - 20 min. nuplauti vandeniu. 4) kūnui: keletą pakelių priemonės išmišyti pripildytoje vandens vonioje. Efektyviau paruoštą chną masę užtepti ant kūno odos ir palaikyti 15 - 20 min., po to nuplauti vandeniu." 

Na, instrukcijos kokybe ir didele viltimi nekvepėjo, bet iš kvailo smalsumo tikrai norėjosi išbandyti. 

Pasidariau tą kaukės "makliofkę" naudojantis instrukcijomis ir laukdama kol pravės, nusiploviau veidą, kad jis būtų kuo švariausias. Patikėkit, kvapelis iš pirmo karto nepatiko... Toks jausmas lyg būčiau tvarte prie riestauodegių paršiukų stovėjus, o maniškis sakė, kad kvepia kava... Tad, kas per kvapas - tikriausiai visiems skirtingas, bet jei taip tiksliai, tai būtų kvapas, lyg riestauodegis paršiukas gertų kavą šeštadienio rytą. Na ką, užsitepiau ir laukiau 15 minučių... 

<<< Tik užsidėjus veido kaukę. >>> Po 15 min. ploniau užteptose vietose pradėjo kaukė džiūti.

15 minučių su keistu kvapu ant veido neprailgo. Pasidariau šiokių tokių darbelių, tačiau patys pojūčiai užsidėjus kaukę, visai nustebino, nors iš jos nieko nesitikėjau. Iš pradžių traukė veidą, normalu, juk kaukė stengo ant jo. Šiek tiek vėliau, pradėjo maloniai šaldyti ir šaldė iki pat kaukės nuplovimo laiko. Tiesa, FUN FACT (lt. smagus faktas) ! Vieną akimirką labai nuoširdžiai pagalvojau: Dieve, jei šita kaukė stiprina plaukus ir jų svogūnėlius... Prašau, jog ji nesustiprintų mano veido plaukelių. Po to, kai nusiploviau kaukę rezultatas patiko, oda tapo glotni švelni, na žinot, kaip būna po kaukių. Ar rekomenduočiau kitam? Geras klausimas, bet kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tad ačiū Rūtelės mamai!

Labanakt,

Tautė.

RPG forumai

Paskutinio forumo, kurį administravau logo, tačiau taip ir nepavyko jo paleisti į interneto platybes.

Nežinau ką darė kiti vaikai būdami 12, tačiau aš sėdėjau prilipus prie kompiuterio ekrano ir melavau, kad man 14... Tačiau apie viską reiktų pradėti nuo pradžių, tiesa? Na... Prieš gerus 8 metus, buvau kompiuterio maniakė ir viskas dėl to, jog mano bičiulė užrodė kokias galimybes turi internetas ir kaip jis gali tapti bene numeriu vienas gyvenime. Nebuvau atsiskyrus, turėjau ir realių draugų, tačiau virtualus gyvenimas leido pasijusti kuo tik nori, nežinau kaip išsireikšti, bet pasistengsiu gražiai - rašymas mane išlaisvino ir galėjau daryti ką noriu, kaip noriu ir žinoma kur noriu... Būdama 12 metų... Net negaliu patikėt, kad garbanoti antakiai šluostė dulkes nuo kompiuterio ekrano, kol mama bandė perprasti mano dievinamus forumus. Taigi, šiame straipsnyje noriu pasidalinti su jumis, ko geriausia nuostabiausia ir linksmiausia vaikiška/paaugliška patirtimi ir parodyti, kuo užsiiminėjau aš, kuomet buvau maža.

Mano istorija

Labai puikiai pamenu, jog tai buvo Kalėdos... Nuostabi šventė, kurios metu įvyksta stebuklai, haha. Kažkokiu būdu (tiesą sakant, kokiu, jau nepamenu), mano draugė įsitraukė į forumų veiklą. Kadangi buvome iš ties geros bičiulės, logiška, kad buvau apšviesta ir aš. Dėl šios priežasties žinojau, kas tas forumas, kaip jis veikia ir kaip juo naudotis. Nors tiesą sakant, iš pradžių grybą pjovau, haha. Kadangi plius - minus visos mergicos turi prasirgti kažkokia tai fanizmo liga, ne išeitis ir aš, labai mėgau žiūrėti The Vampire Diaries (TVD) (lt. Vampyrų dienoraščiai / VD) serialą. Taip pat "ant bangos" buvo ir Saulėlydžio sagos filmai.. Tad pagal visas šitas populiarumo tendencijas buvo kuriami ir forumai. Supratus kaip jie veikia, pradėjau vis labiau tapti priklausoma nuo jų, praleisdavau begales laiko prie kompiuterio, o atostogų metu išvis - bardakas. Visi aktyvūs, forumas gyvuoja, visi rašo pranešimus iki paryčių. Vėliau pradėjau domėtis kaip tie forumai yra kuriami, tad pati turėjau sukūrus keletą, tokiu būdu išmokau naudotis Adobe Photoshop programa, ko tiesiog reikėjo forumų kūrimui ir gražiam dizainui. Per visus forumus susiradau ir pažįstamų. Su kai kuriom kartais susirašom ir dabar, o kai kurių mergužėlių nuotraukas palaikinu instagrame.

Kas tie forumai?

Tai RPG (role play game (lt. rolių žaidimas) forumo pavidalo platforma internete, kuriame prisidengiant tam tikromis garsenybėmis, gali vaidinti ir pakreipti situacijas įvairiomis tėkmėmis. Sunku suprasti, patikėkit, sunku ir paaiškinti. Taigi, bandau dar kartelį. 

Forumai yra skirstomi į tam tikras kategorijas, pvz.: starsai (dažniausiai ten registruojasi ne savo vardu, o kažkokios tai žvaigždės (aktoriai, dainininkai, kiti žinomi žmonės). Nesvarbu ar tai moterys ar tai vyrai, ten gali būti bet koks personažas. teminiai (dažniausiai jie remiasi kažkokia tai priešistore. Ją galima sugalvoti forumo adminams ir pateikti lankytojams, taip pat, ją galima paimti iš filmų ar serialų, kaip pvz.: TVD ar kitų žinomų istorijų). meniniai (ten registruojasi slapyvardžiais arba vardais siekiant parodyti savo darbus, pasisemti idėjų iš kitų ar kažko kito išmokti). diskusiniai (ko gero šie forumai yra labiausiai žinomi visame pasaulyje ir priimtiniausi, super mamytės ir kiti forumai - atsakymas į visus klausimus.) Na, iš esmės, manau, kad jų yra tikrai daugiau nei aš išvardinau, tačiau surašiau tuos, kuriuos žinojau ir kuriuose, pati buvau/esu.

Dažniausiai aš registruodavausi į starsus ir teminius forumus, mėgdavau savo vaidinamus personažus paversti kažkokiais juokdariais ar situacijas pasukti linksmesne linkme. Kaip tai padaryti? Viskas labai paprasta. Visas formas suskirstytas į kategorijas, šios turi savas temas, kuriose gali rašyti pranešimus... Pvz.: Kategorija vadinasi - RPG, ji turi temą - MIESTAS, ta tema turi kitą temą - KAVINĖ ir tenai nuėjus galima rašyti postą: "Tądien Blakė buvo tokia prislėgta, jog nusprendė pabūti vienumoje ir atsigerti skanios kavos. Kone skaniausios visame mieste, nes kiekvieną kartą einant šia gatve ji neaplenkdavo kavinukės. Priėjusi prie baro ji užsisakė skaniosios latė ir žiūrėdama per langą matė kaip vėjas žaidžia su praeivių plaukais. Nors oras iš tiesų buvo nepavydėtinas, tačiau tai neatbaidė kavinės klientų ir vietinių žmogučių vaikštinėjančių gatvėmis. Dėmesį nukreipė skambantis varpelis prie durų. Jis visada suskamba, kuomet kažkas užeina vidun. Pamačius kas ten, Blakės lūpų kampučiai šiek tiek pakilo viršun....." Ir tada į tokį postą atrašo kitas žmogus, su kuriuo buvai susitaręs susitikti... Jis atrašo, tada tu atrašai... Ir t.t. iki kol neišsiskirstot... Dažniausiai būdavo rašoma III asmeniu ir žvelgiama į savo personažą iš šono. Taip pat nebuvo atsisakoma jo vardo ir dar vienas kabliukas - rašydama Blakė, minty turėjau Blake Lively, aktorę, kuri buvo pakankamai populiarus personažas mano laikais. Iš esmės tai tik dalis RPG dalykėlių, taip visi ir bendraudavom, kitaip sakant - rpg'indavom. Kita vertus, buvo sukurtos spec. temos bendrauti forumo nariams, žaisti įvairiems žaidimams. Nebuvo vengta ir skype bendrų chatų ar kitų socialinių tinklų siekiant susibendrauti su nepažystamais. 

Iš tiesų niekada nepagalvojau, kad anapus laido, gali būti blogas žmogutis... Viskas prasidėjo kai man buvo plius - minus 12 metų, forumo taisyklės reikalavo, kad man būtų 14, tačiau linksmiausia viso to dalis, kad dažniausiai visi nariai ir buvo bendraamžiai. Haha. Tad pergyventi nebuvo dėl ko, adresų neatskleisdavom, o realybėj irgi ne su visais susitikus buvau.

Viskas zaprasta - tik reikia suprasti kokie forumai būna ir kaip jie veikia. Po to tai patampa tikra manija. Tačiau viskas baigiasi, kuomet pradedi suprasti, jog galbūt esi per didelis tokiai veiklai... Tada po metų bandai vėl prisijungti prie forumų, tačiau nebūni aktyvus... Anketą ištriną ir taip ratu... Na, dabar jau net nenutuokiu, koks kontentas ir visos taisyklės galioja forumuose, tačiau tebežinau keletą išlikusių, todėl pasidalinsiu būtinai jais ir su jumis, jog galėtumėte pasižiūrėti dėl ko čia kilo visas pamišimas.

forumas Saulėlydžio tema

forumas Hario Poterio tema

forumas, kurio priešistorę sukūrė Admin

ankščiau tai buvo starsas, tačiau dabar atrodo toks pasikeitęs ir išgražėjęs, kad net nebe suprantu ar ten starsas ar jau teminis forumas

Leiskit man žinoti komentaruose ar jūs kada nors priklausėt RPG forumams, būtų įdomu sužinoti.

Labanakt,

Tautė.

Dėkingumas

Dažnai prisimenu tas dienas, kuomet po sunkios dienos darbe skirstydavomės su kolegėmis namo ir vos tik sulaukdavau žodžių "iki", visada atsakydavau "ačiū ir kažką dar"... Dėkingumas kildavo iš nieko, kiekvienas ačiū už paduotą daiktą, padarytą paslaugą ar pasakytą gražesnį žodį. Nereikia persistengti (kaip kad man gaunasi natūraliai), tačiau būti dėkingam reikia, tai suteikia tiek daug dalykų ir atveria akis, kad net pats gali nesuprasti, jog gyvenimo kokybė kyla. Jau ankstesniame straipsnelyje apie dienoraščio rašymo  ypatumus minėjau, kad reikia padėkoti, tačiau šiandien norėčiau išplėtoti dėkingumo temą ir paaiškinti, kodėl tai yra taip svarbu man, viliuosi, jog ir jums.

Ar dėkingumas daro stebuklus?

Kas tai yra? Ar kada nors susimąstėte? Asmeniškai man, tai būdas išreikšti žmogui padėką už jo buvimą ar pagalbą, bei kitus dalykus. Tai nuostabus būdas pamatyti, kiek daug gražių smulkmenų yra aplink mus, tačiau per skubėjimą vis nepastebime jų. Tai pareiga, kurią turime atlikti kiekvienas, galbūt pasaulis taps gražesne vieta gyventi? 

Norit tikėkit, norit - ne, tačiau būtent per patį paprasčiausią žodį "ačiū" galit sukelti laimės jausmą, ne tik sau, bet ir kitam žmogui. Ką manot apie pozityvumą? Juk dėkojimas - pozityvi mintis, su kiekviena padėka įgaunam vis daugiau teigiamų minčių ir emocijų. Ar tai nekelia geresnių santykių su artimaisiais, kolegomis, kitais? Galbūt tai puiki priežastis atsikratyti depresijos ir negatyvumo? Pagalvokit, juk dėkojame ne iš pikto, kokia gėrio bomba gali sprogti jūsų kieme, prieinu prie tokios minties, jog tai mažina depresiją, slopina negatyvias mintis. Žinoma, po visų išvardintų dalykų, laikui bėgant vis labiau dėkoji sau, kitiems, visiems šioj Žemėj esantiems ir kas iš to išeina - optimizmas? Viso to pasekoje, gyvendami laimingą gyvenimą, galime pradėti justi pasitenkinimą gyvenimu. Net jei ir atrodo, kad gyvenimas tobulas ir nuostabus - atminkit, tobulumui ribų nėra, visada yra kur tobulėti ir siekti, net ir paprasto pasitenkinimo gyvenimu. Pradėjus džiaugtis, negalėsit sustot. Kas seka toliau? Aš laiminga, kuriu aplinką aplink save laimingą, kas iš to išeina - geresnė sveikata. Atsiranda noras kažką daryti, tad pasirodo ir produktyvumas įvairiose veiklose. Suprantate, kiek daug nuostabių dalykų nutinka nuo paprasto žodžio "ačiū"?

Dėkingumo ritualai

Viena para turi 24 valandas. Iš kurių miegame 7 - 8 val. (vieni mažiau, kiti daugiau), BET galime sakyti, jog didžioji paros dalis yra laisva kažką veikti, tobulėti, siekti, kurti - daryti tai, ką tik nori ir dar velniai žino ką. Tai pagalvojus 10 minučių per visą tą didelį laiko tarpą gal nėra ir tiek daug, jog galėtume atsisėsti ir pagalvoti už ką esame dėkingi šiai akimirkai, šiai dienai, žmonėms kuriuos šiandien sutikome, galų gale už ką esame dėkingi sau? Nemanykit, kad viskas pradės keistis iš karto ir radikaliai. Geriems dalykams reikia laiko, o į dieną po 10 minučių dėkingumo - nuostabi investicija, nežinau kaip kitaip tai pavadinti.Jei jau susidomėjote, pabandykite, ar turite ką paprasti? Nebent 10 minučių, kurias galėtumėt pramiegot ar paleist pavėjui. 

Kaip išreikšti dėkingumą?

Dažniausiai aš, karksiu kaip varną ant šakos visiems ir už viską "ačiū". Niekada neatkreipiau dėmesio kaip dažnai ir nuolatos tai darau iki tol kol nepastebėjo kolegės. Iš esmės tai tikrai nėra blogai, kiek labiau juokinga girdėti pašaliniams už paprastus dalykus padėkas. Ir po visų tokių dienų pilnų padėkų, manau jog tai tėra vienintelis tiesioginis būdas parodyti dėkingumą. Kita vertus, neišeina pasakyti? Parašykit, raštelį, sms, dienoraštį. Galbūt tai labiau priimtinesnis dalykas Jums. Dienoraščio rašymas ir padėkų fiksavimas gali tapti dėkingumo meditacija. Jei galime medituoti siekiant ramybės, kodėl negalime to daryti siekiant padėkos, o ir PAGARBOS. Dar vienas būdas yra pradėti nuo pačių pačiausių ir artimiausių - pasakykit kaip juos mylite ir kokie jie brangūs yra. Tokiu būdu stiprinsite santykius ir gerinsite socialinius įgūdžius. O kaip Jums padėkos rodymas per dovanas? Nekalbu apie materialius dalykus, galima dovanoti ir savo laiką, kuris yra be proto brangus ir svarbus, galime dovanoti nuotaikas, emocijas, žinias... Tik pagalvokite, kokie pokalbiai su tam tikrais žmonėmis ir kiek jūs pridovanojate informacijos vieni kitiems. Galbūt tai dėkingumo mainai? Iš esmės daug smegenų nereikia norint išreikšti dėkingumą, tereikia praktikos.

Ką daryti, jei situacija beviltiška?

Visi esame tokioje situacijoje pabuvoję. Visai nesvarbu ar esi keturių metų vaikas, kuris negavo saldainio ar jaunuolis, kuris niekaip negali parašyti savo bakalauro darbo. Ką norit tą sakykit, tačiau kiekvienam savo problemos atrodo pačios didžiausios ir kitaip būti negali. Ir kartais ateina tokia didelė problema ar net bėda, jog atrodo išeities nėra. Sakoma, jei užsidaro durys, atsiveria langas... Gal ir teisinga, bet ar tas žmogus, pagalvojo apie tai, kad šiandieniniame pasaulyje apstu belangių iš kurių išeiti sunku. Na tai ir kyla klausimas ką daryti, jei situacija jau visiškai beviltiška? Dėkokit, mano mielieji. Už tai kas esat, už tai ką turit, už tai kas jus supa, už tai kas nutiko ar net už tai kas nutiks. Skamba gal ir kvailai, tačiau kai atsidursit tokioj situacijoj, prisidėkosit iki kaulų čiulpų ir smegenų pajusit didelį palengvėjimą, o tada ateis mintis... Mintis daryti kažką, imtis kažko, veikti, judėti... O net jei to ir nebus, jūs puikiai žinosite ką daryti, galbūt tereikia situaciją paleisti plaukti pasroviui?

Iššūkis

Taip taip, metu jums iššūkį. Asmeniškai net aš pati per diena inkščiu kaip šuo, kad man tas nesiseka, kad man tą skaudą ir sugalvoju dar daugiau problemų IŠ NIEKUR. Tai kaip viskas kyla iš niekur, tai per dieną ir išreiškiam savo nepasitenkinimą įvairiems dalykams ar net smulkmenoms. Ei, alio. Atsibuskit. Bent vieną dieną per savaitę pabandykit susilaikyti ir nesiskųsti, neverkšlenti. Taip, tai nuskambės, galbūt per "žiauriai", tačiau kiekvienas neša savo kryžių ir gali būti baisesnių dalykų, nei tai, kas nutiko jums. Pasaulis pilnas paslapčių ir neatrastų galimybių, jei tik atsimerktume ir pradėtume gyventi, galbūt pastebėtume kur kas daugiau, nei vien tik blogybes? Nustokit ieškoti pripyškių, o jei jau taip neišeina - paburbenkit, pakalbėkit, jei jau taip skubu, emocijas užlaikyti irgi nėra išeitis, bet prie visko kabinėtis - nežinau, nežinau...

Eksperimentas

Straipsniui besibaigiant noriu pasiūlyti idėją. Pasiimkit telefoną ir parašykit artimiausiems draugams ar šeimos nariams "ačiū, kad esi." arba "ačiū, kad esi mano draugas(-ė)." Ir laukit reakcijų... Patikėkit tikrai linksma, jog yra manančių, kad sugalvojai pasidaryt sau galą, nors tiesiog norėjai paprastai padėkoti už buvimą kartu. Suprantat? Galbūt dėkojam per mažai? Darykit išvadas ir pasidalinkite su manimi savo patirtimi.

Labanakt, 

Tautė.

Mano tobuli trūkumai

Ne dažnai taip pasitaiko, kad esi sau tobulas ir gražesnių už tave nėra. "LIKE NĖRA" (vienos laidos sensacijos priežodžiai). Iš esmės daugelis atranda vis kažkokių nesąmonių prie kurių kabinėjasi visą gyvenimą ir taip numiršta nepatenkinti kažkokia savo išvaizdos dalimi... Visoje šitoje situacijoje vyrai kaip vyrai - pasižiūri į veidrodį, pamato žmogų ir viskas, bet mes -  princesės.... Juk galim ir skyles pražiūrėt veidrodyje. Net ir tos, kurios netoleruoja didelių kiekių makiažo ant odos vis tiek randa kažką, ko galėtų nebūti... Tai oda problematiška, tai nagai lūžinėja arba antakiai garbanojasi. Taigi, pristatau jums savo tobulus trūkumus, nes be jų nebūtų ir manęs, o be manęs nebūtų ir "bajeriukų" draugų rately apie antakių tiesintuvus ir kitus reikalus.

Mano tobuli trūkumai

1. Jau per ką, tai tik per savo nosį prisikentėjau vaikystėj. Tai "riestanosė", tai "kiaulianosė" ir visokia kitokia -nosė, nes ji labai kliuvo panašaus amžiaus vaikams, kad įvarė beprotišką pasibaisėjimą ja iki pat dabar. Na ką, tai taip aš ir gyvenu su ta savo riesta, plačia nosimi, o ką daryti? Dažnai prisispaudžiu ją ir visiems sakau, kad norėčiau tokios, nepaisant to, kad atrodyčiau kur kas baisiau, patikėkit būna juoko... Taip pat, galiu išduoti ir viešą paslaptį - vaikų protas beribis. Dėl visų patyčių per tą nosį, prieš einant miegot, kad tėvai nematytų klijuodavausi lipnią juostelę aplink visą galvą, kad ji nebūtų tokia riesta ir prisispaustų prie veido, bet genai yra genai ir prieš juos pakovot gali tik su plastinės chirurgijos peiliu. Bet kokiu atveju, kaip matot, nosis vis dar riesta, tačiau jau išaugom iš patyčių amžiaus.
2. Ar kada nors įvairiose pardavimų platformose (pvz." ebay, amazon ir t.t.) ieškojote mažyčių, mažylučių tiesinimo žnyplių... Viliuosi, kad ne, o jei ir ieškojote, tai tikriausiai dėl tokios pačios priežasties kaip ir aš. Mielieji, tikriausiai pats velnias man sudėjo cheminį ant antakių. Tai didžiausia katastrofa esanti veide. Jie ilgi, garbanoti, neturi formos, kažkokia tragedija... Paauglystės metais, kuomet visas "grožis skleidžiasi" tai pasirodo, kad jis skleidžiasi tik man, bet ne aplinkiniams, nes po galais, pasižiūrėjus į nuotraukas... Aš taip bandžiau juos užmaskuot, kad dažydavau juos ryškiai ryžai - taip taip... Nes tikrai niekas nepamatys, kad jie garbanoti ir ilgi - juk po velnių jie dabar ryži. Cha cha, mano laimei paaugus supratau, kad gyvename tokioje visuomenėje, kurioje galima antakius pakirpti ir gražiai padažyti suteikiant jiems formą.
3. Tikriausiai dėl didelės informacijos kiekio nutiko taip, kad aš turiu didelius lokatorius. Ne tam, kad visų pletkų klausyt, bet šiaip ne taip ausų mažumu nesiskundžiu. Iš esmės - gyvent netrukdo, na bet gražiosios lyties atstovės supras - vat kimba už akių ir viskas, nieko nepakeisi.

Haha, trūkumai trūkumais, tačiau nereikia tokio didelio negatyvo. Ne veltui sakoma, jog medalis turi dvi puses ir dažnai mes žiūrim tik į vieną, kol kita pasislėpus kažkur trinasi. Iš esmės, turim ir savų privalumų. Gamtoje taip jau surėdyta - pusiausvyra ir nieko pakeisti negalim. Jei jau sugebat atrasti savyje esančius minusius, tai būkit malonūs, sugebėkit atrasi ir pliusus.

Mano privalumai

1. Na, šiek tiek žvairų akių negalėčiau pavadinti dideliu privalumu, BET... Akių spalva man tikrai labai patinka. Žalios akys, hehe tik aš ir sesė šeimoje galim tokiom pasidžiaugti. Ir kalbant jau apie akis noriu pasidžiaugti savo blakstienomis. Jos man labai PATIKO ir tebepatinka, bet ačiū, meistre, jog darydama priauginimą man jas patrumpinai, tikrai lenkiu savo ryžą galvą prieš tave. Nepaisant tokių ne itin malonių incidentų, pati kalta, kad užmigau ir nieko nesakiau... Ir žinoma, svarbiausia vieta - teigiama pusė, teigiama pusė, tikiuosi, kad ataugs dar ilgesnės negu, kad buvo. Haha.
2. 1....2....3.... ŠYPSENAAA. Taigi šypsokimės visi, visiems, visur ir visada. Iš esmės dabar kai nebeturiu breketų šypsausi dar labiau ir galiu pasidžiaugti. Ji pas mane nėra itin simetriška ar labai nepriekaištinga, bet dažniausiai labai plati, o svarbiausia - nuoširdi.
3. Ačiū, tėti, kad visa giminė iš tavo pusės tokia aukšta. Mano ūgis 170cm. Į krepšininkes nepretenduoju, tačiau tikrai neturiu vargo norint pasiekt kažką iš aukščiau... Pvz.: saldainius, kuriuos mama super duper slepia... Ir liūdniausia šitoj istorijoj, kad mamai ant kėdės pasilipt tai reikia, o man užtenka ir pasistiebt.

Mylėkit save čia ir dabar - tokie, kokie esat, o esat nuostabūs ir NEPAKARTOJAMI.

Labanakt, 

Tautė

Ryto ritualai

Išgirdus žadintuvą pirmiausiai atsikelia noras visus pritrėkšt, o tik tada aš. Deja, tačiau taip kiekvieną rytą, kuriame pabudina šlykštus garsas, nei šilta saulutė, kuri skverbiasi pro užuolaidas ir šildo kambarį. Gerą mėnesį galvojau ką daryti, kad tas rytas būtų geresnis... Visko išbandžiau, nuo rytinių internetinių sėdėjimų iki staigių atsikėlimų, tačiau atradau aukso viduriuką. Pavadinkim jį - ryto ritualais, kurie praskaidriną dieną ir suteikia energijos, bei pakrauna teigiamomis emocijomis. Taigi, apibendrinant visą įžangą (Jūs net nenutuokiat, kaip džiaugiuosi, kad nebereikia ruoštis VBE ir rašyt padoriai ir būtent taip kaip lietuvių mokytoja mokė) po įvairių bandymų pristatau jums ką atradau ir kaip dažniausiai atrodo mano rytai.

Atsikeliu palengva. Negąsdinu savęs staigiais žvilgčiojimais į telefono ekraną, jog pamatyčiau kiek valandų, be nervų išsijungiu žadintuvą. Žinoma, gal ir bumbu, kad miego trūksta, bet niekas nekaltas - galėjau nueiti miegoti ir ankščiau. Ir svarbiausia vieta - nubudus, lovoje stengiuosi ilgai neužsibūti.

Ką gi, ką gi... Atsikėliau, išlipau... Ką dabar daryt? Draugai mielieji, BE BAIMĖS. Nueikit užsikaisti virduliuko, per tą laiką puikiai spėsit susitvarkyti visus reikalus nykštukų biure ir nusiplauti veidelį, išsivalyti dantukus. Ir tikrai ne pasaulio pabaiga, jog jūs vis dar su naktiniais... Nesigąsdinkit, jūs vis dar budinatės.

Nueikit į virtuvę, pasidarykit mėgiamą gėrimą - pasirinkimas plačiausias nuo kavos iki mėgiamiausio kokteilio. Tačiau grįžtant į kambarį pamatyti suverstą lovą - ajajaj... Pasiklokite ją taip, kaip jums patinka. Taip, kad jums būtų gražu ir kad gražiai atrodytų. Apie lovos klojimą galiu pasakyt atvirai - tikrai suprantu tuos, kurie tingi kloti lovą ir aš tokia buvau... Kam kloti, jei vakare vėl eisi miegot? Bet mielieji, kam užpakalį valyt... Juk vis tiek eisim į tualetą. Ar ne? 

Pasikloję lovą, užsitaisę rytinį gėrimuką sėskit prie pusryčių stalo apsirengę, susišukavę ir susitvarkę... Tad beliko papusryčiauti ir pasitikti dieną su šypsena.

Štai koki būna mano rytai. Nes ankščiau, tai buvo tiesiog veiksmų kratinys ir viso to pasekoje aš dar miegodavau pusę dienos. Taip pat noriu pastebėti, jei neturite tiek laiko viskam atlikti... Eikite ankščiau miegoti, taip ankščiau atsikelsite. Susibalansuokite miego režimą, tai labai svarbu organizmui.

Labanakt,

Tautė.