Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. 4 lygis.

Žinot, kuomet eini į mokyklą, supranti, kad visi turi tą patį tikslą - ją kuo greičiau pabaigti... O tada šalia eina ir kiti poreikiai - susirasti bičiulių, praleisti smagiai laiką, kažko išmokti, pažinti mūsų pasaulį ir įvairias mokslo šakas... Tačiau visus 12 metų, norisi kuo greičiau iš ten pasprukti! Atrodo, kad trini užpakalį į suolą, o pabaigos kaip nėr, taip nėr. Tačiau, kuomet ta pabaiga ateina, nebežinai ką daryti, kaip elgtis... Visas balaganas, kuris truko ištisus metus baigėsi - daugiau jokių pamokų, pastabų, pavaduotojos prikaišiojimų dėl uniformos nebuvimo, istorijos mokytojos pašaipų apie pabaigtą bakalaurą (nors aš pati kalta, jog į jos pamokas neidavau) ir begalės kitų dalykų... Tiek laiko trukusi audra nurimo... Beliko tik faktas, jog buvome taip pripratę prie šios audros ir nuolatinio šokio lietuje, jog nebežinojome ką daryti pasirodžius Saulei, bent jau aš, tai tikrai. Tai va, taip mielieji, praėjo 12 metų mokykloje... Lygiai taip pat jaučiausi ir po 30 dienų su ONBO. Atrodė, kad tai truks amžinai, tačiau paskutinis susitikimas buvo šiek tiek liūdnas, nes ši nuostabi mankštelė, kuri judino mano smegenų vingius baigėsi... Ir 31 - ąją dieną buvo keista, neprisėsti prie kompiuterio, neįsijungti ONBO ir nesikrauti tam tikros informacijos į galvelę. Na ką, skaitykit kaip man sekėsi paskutiniame lygyje ir sužinosite ar ši kelionė, tobulėjimo keliu, buvo vykusi!

P.S. straipsnio pabaigoje, jūsų laukia staigmena!

IŠSPAUSTI IŠ GYVENIMO MAKSIMUMĄ!

Štai ko aš mokiausi susitikimų metu. Maksimalizmo... Ir ne šiaip "tep lep", o tokio, kuriuo galėčiau pasigirti, visam Pasauliui. Išrėkti, kad man pavyko, jog aš tai padariau, nors jūs šmeižėt, nepritarėt, bet aš pasiekiau tai, ko norėjau! Į šią maksimumo programą įėjo įvairių dalykų: akistatos su savimi, įvairūs palyginimai (jie leido suprasti, kad mes patys apsunkinam savo gyvenimą ir tik patys sau trukdom pasiekti tai ko iš tiesų norime), motyvacijos pliūpsniai, pilni išminties straipsniai ir nuolatinis darbas su savimi, judant viena kryptimi, nesiblaškant... Svarbiausia, gebėjimas tobulėti, mokytis, dirbti ir atsipalaiduoti vienu metu! 

Niekuomet nesupratau dėl ko aš esu tokia lėtapėdė. Visi žmonės aplink mane, ateina į kavinę ir vos tik gavę maistą jį sušlamščia - suėda iki paskutinių trupinių... O aš vis dar sėdžiu su puse porcijos ir valgau. Stengdavausi, kuo greičiau prisikimšti ir aš! (ot bandos jausmas...) Labai jausdavau didelį diskomfortą, galvodavau, kad esu kvaila, nemoku greitai prisikišti ir judėti toliau, stabdau eismą, su savo valgymo įpročiais... Na, ką jūs galvojat? ONBO man padėjo suprasti vieną dalyką... Aš nuo pat mažens mėgaujuosi maistu!!! Net jei savo laimingus makaronus valgau dieną iš dienos ir neskubu, nors tas skonis iki skausmo pažįstamas - aš tikrai moku pasimėgauti kiekvienu kąsneliu ar gurkšneliu! Gebu susistabdyti akimirką, būti ČIA ir DABAR. Jūs tik pabandykit - nuostabus jausmas! Kaip sakoma - viskas tavo rankose... Ne ne, mielieji, visas laikas jūsų rankose. Net jei ir beprotišką dieną apturėtumėt, vaikai plaukus nuo galvos rautų, atsiminkit, jog gebėjimas pasimėgauti smulkmenomis ir įprastais dalykais, padaro dieną - ypatinga.

4 LYGIO PASIEKIMAI

Jame apturėjau 12 susitikimų su treneriais... Na, kviečiu pašniukštinėti kaip praėjo mano paskutinieji ONBO susitikimai, tačiau tikrai ne paskutiniai su pačia savimi.

Normaliam gyvenime, žmonės turi kamštines lentas...
Na, o mes - duris ant kurių klijuojame visą "buhalteriją".
Tad labai trumpai. Matot tą leidimą gyventi ir elgtis kaip
nori? Labai džiaugiausi, kuomet jį gavau... Tačiau tereikėjo
šiek tiek laiko ir vieno iš susitikimų, jog kai ką suprasčiau.
Tai buvo pati lengviausia misija....

19 susitikimas: Mano dienos tikslas - 65% Supratau šiokią tokią problemėlę, kuri man dažnai pakiša koją įvairiose situacijose. Mėgstu pakalbėti. Geriau liksiu alkana, bet pakalbėjus... Ypač, jei turiu ką pasakyti... Haha, štai čia mano mielieji draugai, nepasimaukit kaip kad aš - daugiau kalbu, negu darau... O turėtų būti atvirkščiai! 

20 susitikimas: Mano dienos tikslas - 63% Matot skaičiukus 63? Tai va toks mano pasitikėjimas... Kaip jaunos merginos, sakyčiau kiek mažokas... Akių draskymo lygio tikrai nesiekiantis, bet yra kur pasispausti. Ir viskas dėl ko? Dėl to, jog per mažai skyriau sau laiko.

21 susitikimas: Mano dienos tikslas - 63% Vėlgi, šio susitikimo metu supratau, kad noras begalinis, einu lyg ir gera kryptimi, potencialo netrūksta, bet vis pasikišu sau koją, jog galėčiau sėkmingai judėti toliau.

22 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Tai, mano mielieji, buvo apie laisvę... Kone kiekvienam straipsnyje vis užsimenu apie tai, jog laisvė - man labai svarbus dalykas... Tad prašom, testo rezultatai parodė, kokia ji man aktuali.

23 susitikimas: Mano dienos tikslas - 65% Nežinau, kaip gražiai apibūdinti šį susitikimą ir tokį rezultatą... Manau, jog dažnas turi šią problemą, tačiau ne visi nori pripažinti. Gyvename tokioje aplinkoje, kurioje visko apstu... Gali rasti tai ko širdis geidžia, o jei dar viską atliksi tinkamai, tai gali ir naują dviratį išrasti, BET! Mes nepastebime gražių dalykų... Juos pamatome tik tada, kai jie yra prieš pat mūsų nosis... Ne išimtis ir aš, reikia padirbėti atidumo klausimu.

24 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Iš tiesų, po susitikimo parodžiau rezultatus savo draugui. Jis pradėjo juoktis ir pasakė "nu jo... tiksliai". Žinot kodėl? Kuomet įvyksta barnis, esu ta, kuri ramiai sau sėdi ir nekalba. Jokių isterijų, jokių šauksmų, jokios reakcijos - nulis emocijų. Amžina tyla, lyg kas būtų mane išjungę... Tylos metu, galvoju apie visai kitokius dalykus, mintimis keliauju... Ir tai buvo apie ramybę, testas parodė, jog esu ramybės meistrė! Beliko atrasti harmoniją, sutapatinti veiksmus su mintimis ir bus fantastiška!

25 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Citata iš susitikimo: "Esi laisvas tik tiek, kiek leidi sau jaustis laisvai." Ir žinokit kaip pirštu į akį! Vėl apie, mano brangiausiąją laisvę ir jos svarbą.

ONBO pasirūpins, jog skaitytumėt naudingus tekstus ir
pasirūpins įkvepiančiomis citatomis!

26 susitikimas: Mano dienos tikslas - 97% Kuomet kalba pasisuka apie vaikus, šeimą, ateitį - mane stipriai užkabina... Galiu neturėti aukščiausių pareigų, galiu gyventi susispaudus mažame bute, tačiau kuomet kalba pasisuka apie mano ateities vaikus - wow, tai stipru! Noriu suteikti jiems viską, ką galiu geriausiai ir tai tampa puikia motyvacija kažko siekiant... Šis susitikimas ėjo koja kojon su man aktualia tema - šeima... Kaip vaikai išmoks būti laimingi, jeigu matys susiraukusius tėvus? Reikia tapti tokiu, kokiu norėtum, kad vaikams būtum pavyzdys... Buvo dar ir daugiau klausimų ir pavyzdžių, tai tik keletas, juk visko nesurašysiu... BET! Gavau labai suktą klausimą, kurį galiu užduoti ir jums... Tiesa, jis man ilgai nedavė ramybės... Ką tas vaikas, kuriuo kažkada buvai, pasakytų apie žmogų, kuriuo kažkada tapai?

27 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Šiek tiek apie atvirumą... Manau, jog viskas pavyko sklandžiai ir sąžinė rami... Aukštas rezultatas, tai tik dar vienas įrodymas, jog nustojau meluoti SAU ir kitiems.

28 susitikimas: Mano dienos tikslas - 50% Nors esu sąžininga ir atvira, tačiau labiausiai koją pakišo tai, jog vis dar neišmokau mėgautis dalykais! Esu pasiklydusi, nes siekiant svajonių tiesiog pamiršau pasimėgauti pačiu procesu!

29 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96% Pamenate, kai ankstesniuose straipsniuose minėjau, jog Onbo priverčia pasijusti it mokyklos suole per kontrolinį... Na, vis dar galiu pasakyti, jog esu stropi mokinė!

30 susitikimas: Mano dienos tikslas - 100% Tai buvo paskutinis taškas kelionėje kartu su ONBO, dabar teks eiti vienai... Tikslą pasiekiau, nes pasirinkau didžiausią iššūkį - paklausiau mokymų ir stengiuosi išspausti maksimumą. 

KĄ NORĖČIAU PASAKYTI, BET DAR NEPASAKIAU... JEI IR SAKIAU - NEATSIMENU.

Iš pradžių tai atrodys lengva, tačiau būkit pasiruošę nuolatiniam darbui su savimi... ONBO trunka tik 30 dienų, tačiau jūs gyvensite kur kas ilgiau... Visas darbas nenueis šuniui ant uodegos, jūs jį jausite visur ir visada, jei tik nenustosite su savimi dirbti. Kadangi, tai nėra taip lengva, kaip atrodė, šiame pranešime daviau keletą patarimų... Jei tingite jį skaityti pasakysiu vieną, mano nuomone - svarbiausią. Būkite atviri atlikdami testus... ONBO sistema buvo padaryta ne iš piršto. Ji paruošta taip, kad būtent jūs pasiektumėte geriausius rezultatus... Ir juos reikia pasiekti žymint ne tokius atsakymus, kad jie jums garantuotų 100% dienos tikslą, bet tokį, kad žinotumėt kur darot klaidas ir ko galite pasimokyti... Visa medžiaga ne tik kruopščiai susisteminta, bet ir puikiai pateikta, suprantama visiems, kurie nuoširdžiai nori pokyčių.

FUN FACT (lt. linksmas faktas)

Rašau atvirą tinklraštį... Labai dvejojau ar tai paminėti ar ne, juk galima ir apsieiti.. Bet kokia gi būsiu aš, be savo visų išpažinčių! Taigi... Turiu tokį kvailą įprotį (gal ir geras, nežinau, tik atimantis laiko) - visada viską ir visur užsirašinėju. Tokiu būdu geriausiai įsimenu informaciją. Na, kaip supratote, ne išimtis ir Onbo mokymai. Griebiau savo užrašinę ir pradėjau rašyti... Pasižymėdavau įvairias pastabas, ką paminėsiu rašydama straipsniuose. Pasižymėdavau ir tai, kas aktualu man - saviugdos kely... Pasižymėjau ir savo gėdą... Haha. Esu užsisukus savam rate, nežiūriu televizoriaus, ilgai nemirkstu facebook'e, mieliau bendrauju gyvai ir darau tai kas man patinka... Nesidomiu garsenybių gyvenimais, man neįdomu kas atsitiko seime ir daugelį kitų dalykų tiesiog praleidžiu, nes esu per daug įnikus į savo asmeninius dalykus... Ir ką gi jūs manot... Praėjo vienas susitikimas, daugelis atsakymų buvo susijęs su Alex Monaco, praėjo dar keli susitikimai - atsakymų pasirinkimų su Alex Monaco vis dar apstu... Nesupratau iš pradžių kas jis per vienas, kad jis taip dažnai minimas... Na tai ką, aš ir pasižymėjau, kad net nežinojau kas jis per vienas.. Galvojau, gal šiaip, dar vienas susireikšminęs šios Žemės pilietis, tačiau pasidomėjus supratau, jog esu akla kaip apendicitas. Juk tai iš ties žmogus, kuris gali tapti pavyzdžiu bet kuriam! Tad, finale - ONBO dėka atradau Alex Monaco tinklaraštį, kuriame vis paskaitinėju įvairius straipsnius. 

ATEITIES TIKSLAI

Na, aš jau įsikėliau kito mėnesio tikslus... Tarp jų yra vienas punktas, kuris nurodo - iš naujo patirti ONBO malonumus ir pasižiūrėti ar pavyko pakeisti mąstymą, palyginti rezultatus. Iš tiesų, net ir iššūkio metu, karts nuo karto grįždavau prie ankstesnių susitikimų - rezultatai visada buvo geresni... Ehh, kai įdėjau tiek darbo, laiko, pastangų - sustoti tobulėti visai nesinori. Aš jau žengiau svarbesnius žingsnelius, pradėjau ne tik skaityti - pradėjau daryti, dėl to esu dėkinga Onbo komandai ir jų paruoštai sistemai... Jei tik bus antrasis sezonas, su nekantrumu jo lauksiu ir vėl eisiu į pokyčius kartu su savo asmeniniais treneriais!

P.S.

Jei susitikimų metu turėsite mažus rezultatus - nenusiminkite! Tai tik priežastis ir pastūmėjimas eiti teisingu keliu! Iš to verta pasimokyti.. Tačiau jeigu atsitiko priešingai - turite gerus ir puikius susitikimų rezultatus, neužrieskite savo nosies - nematysite kur eiti! Rezultatai neparodo, koks nuostabus žmogus esi... Jie parodo, jog einu tinkama linkme, priimi teisingus sprendimus ir VISADA turi kur tobulėti.

STAIGMENA

Ne viskas gyvenime pinigais klota, bet kartais taip nutinka, jog daug ko nepabandome dėl pinigėlių stokos... Žinoma, atsiras tokių, kurie sakys, kad jei nori viskas įmanoma.. Taip žinoma, visiškai pritariu jums ir dar galiu papildyti, jog viskas priklauso tik nuo jūsų, BET! Mes Lietuviai mėgstam dovanas, mėgstam nuolaidas... Tad ta proga, užsakymo metu įvedus kodą: protingosprinceses gausite 18% nuolaidą! Skamba labai šauniai ir atrodo patraukliai, tad jei tik norit išbandyti tai, apie ką aš čia kalbėjau kelias savaites ir nedaviau jums ramybės - labai kviečiu, tai neįkainojama patirtis! O jei dar su nuolaida...  Sėkmės ir kantrybės!

Labanakt,

Tautė.

GYVENTI. MYLĖTI. MELSTIS. Arba - nežinau kaip pavadinti šį straipsnį.

Žinot. Vienam ateina genialios mintys tualete, kitiem bemiegant ar priešingai - negalint užmigti... Na, o aš... Aš kaip visada - vis dar savam stiliuj. Gaunu motyvacijos ir idėjų kažką rašyti tuomet, kai pati jaučiuosi lyg indas pripildytas informacijos. Šiandien esu pripildyta daug pozityvių minčių, dėl kurių gimsta meilė rašyti... Na, kaip ir daugelis straipsnių - rašyti ne į stalčių, ne priverstinai, kaip kad kartais dariau su iššūkio temomis, tačiau rašyti čia ir dabar - jums ir sau. Jums, jog pasisemtumėt kažkokių idėjų, jei tik turit saviugdos samtį, o man - jog nepamirščiau dėl ko visa tai darau ir kokiu keliu einu. Iš šitos palaimos ir džiaugsmo rašyti, noriu pasidalinti tokia tema, kuriai pavadinimo niekaip nesugalvoju... Dažniausiai prieš rašant straipsnius, įrašo antraštė jau šviečia kaip mano ryža galva, BET! Plaukai nebe ryži, nebėra kam šviesti, o ir įrašo antraštės nėra...

O jums būna, kad garuojat iš pykčio kaip Žemė?

Taip jau nutinka, kad gyvenimas nėra rožėm klotas, pasitaiko ir spyglių... Ir ačiū Dievui, jog jų yra, nes kitaip būtume apakinti laimės, gerų emocijų ir nuostabių prisiminimų dėl kurių visi vemtume vaivorykštėmis. BET! Vaivorykštėmis mes nevemiam, esam paprasti mirtingieji, tačiau labai skirtingi... Kuomet gyvenimas pameta keletą spygliukų, o po to visą tuntą didelių spyglių, kažkaip stebuklingai nusileidžiame ant Žemės. Tačiau aplanko kita mintis, kodėl mes esame skirtingi, jeigu dauguma elgiasi kaip banda??? Teko sudalyvauti Kaišiadorių Vienybės šventėje. V. Bareikis nulipo nuo scenos ir sakė, jog koncertas nesitęs, jei tik žmonės neatsistos... Staiga, puikiai įsipatoginę žmonės, kurie sėdėjo ilgą laiką, pradėjo kelti savo subines iš vietos... Hmm... Kodėl jie taip darė? Susigėdo? Ar bandos jausmas? Viskas labai paprasta... Štai čia ir prasideda skirtingi žmonės. Paimkime 10 ponų x ir 1 poną y... Jie visi panašus... Ta pati kūno sandara, tie patys organai, tačiau skiriasi vienu dalyku. Ponas y turi intelektą, o kartu su intelektu, turi ir galią valdyti kitus 10 ponų x. Suprantat link ko aš linkstu? Perkelkime tai į paprastą, visiems žinoma pavyzdį, kurį neseniai perskaičiau ir jis man sukėlė didelį sumišimą galvoje. JUOKINGIAUSIA TAI, KAD VISI TAI ŽINOME, TAČIAU NIEKADA APIE TAI NESUSIMĄSTĖME!!! Na, pasakykit jūs man, kodėl visa galvijų banda paklūsta vienam berniukui? Juk jaučio ragai, galėtų perverti kiaurai berniuko kūną, tačiau jie jo klauso... Galvijai yra kur kas didesni ir stipresni už mažą berniuką, tačiau jie vis tiek jo klauso... INTELEKTAS! Berniukas turi intelektą, tikslą - pervesti galvijus iš taško A į tašką B... Berniukas mąstanti būtybė... O tokių žmonių bandų it galvijai - apstu! Nenori mąstyti, galvoti, jausti, tobulėti... Jie viską žino, jiems viskas yra gerai taip kaip yra ir net patys nesupranta, jog tokiu būdu pavirsta į biorobotą stovintį Vienybės šventėje, nes Bareikis taip pasakė... 

Gerai, toliau kalbant apie tuos spyglius... Šiandien supratau ir galutinai patvirtinau sau mintyse, kodėl man yra svarbi Lietuva, kodėl man yra svarbūs santykiai ir kodėl aš tikiu į Dievą. Tai yra tie dalykai į kuriuos aš atsigręžiu, kuomet man labiausiai reikia palaikymo, atsakymo, draugijos, kuomet man reikia išminties. 

Laiminga aš, būdama Lietuvoje.

LIETUVA. Kuomet teko svečiuotis užsienyje ir bendrauti su daugybe kitos tautybės žmonių... Frazė "Labas, aš Vytautė ir esu iš Lietuvos" buvo vos ne kiekvieno pokalbio pradžia su nauju žmogumi. Daugelis net nežinojo kur ta Lietuva yra ir nežinojo apie jos egzistavimą, štai čia galime paploti užsienio geografijos mokytojams! Nors tiesą sakant aš pati nežinojau, jog egzistuoja Islandija iki tol, kol ten pati nenuvažiavau... Bet čia tik dėl to, jog per geografijos pamokas kiekvieną kontrolinį nusirašinėjau, tačiau čia jau kita tema! Na... Žmonės su kuriais bendravau buvo iš pakankamai žinomų valstybių, tad jei gerai pamenu, taip ir nepaklausiau kur ta tavo šalis yra, nes plius minus - žinojau... Priešingai nei jiems, man tekdavo papasakoti apie Lietuvėlę... Na ir ką čia gali daug priburti Lietuvos paauglė, kuriai rūpi patūsint, gerai praleist laiką ir repas veža, yo! Tai viskas ką pasakojau žmonėms, tai buvo, jog mūsų tauta myli krepšinį, turim didelius miškus, nuostabią gamtą irrrr... STOP. Čia visos žinios baigiasi. Tačiau šiandien, jei tik tektų papasakot apie Lietuvą, aš pasakyčiau, jog tai šalis, kurioje yra mano namai. Šalis gausi tradicijomis, nuostabia etnografija, stipria praeitimi. Tai yra dalis manęs, nes aš gyvenu šalyje, kurioje noriu pasenti, praleisti gražiausias ir įsimintiniausias akimirkas gyvenime. Taip, aš nežinau kitų šalių paveldų, nesu jų mačiusi, tačiau 100% esu įsitikinusi, jog Lietuva visada bus mano namai kad ir kokia čia bebūtų ekonominė situacija. Ką norit tą sakykit, mėtykit į mane akmenis, tačiau tai yra ta šalis, kuri mane priėmė, kurios Žeme aš vaikščioju, kuri mokė mane apie savo tradicijas ir kitus dalykus. Iš tiesų, mes turime tiek nuostabių dalykų savo šalyje, kurie mus tiesiogine to žodžio prasme kažko moko. Pasižiūrėkit... Lietuva, ji tokia sena... Nė vienas lietuvis nėra nugyvenęs tiek metų, kiek ji. Kokią ji patirtį yra sukaupusi. Atraskit gyvenimo džiaugsmus - atsisukite į savo šalį, gilinkitės į tradicijas, domėkitės senesnių žmonių išmintimi, kurie taip pat lietuviai! Tai nuostabu, mūsų šalis nuostabi, tačiau ar tai vertiname? Ei, jei skaitai šį tekstą, tikriausiai esi iš tokios pat šalies kaip ir aš! Paklausk savęs asmeniškai, ko tu išmokai iš Lietuvos, kokios patirties pasisėmei? 

Du ožiukai, netobuluose santykiuose, tačiau
tobulėjimo kely.

SANTYKIAI. Myliu tėtį, myliu mamą ir brolį su sese myliu, jų antras puses, o jų vaikus - labiausiai. Tačiau gyvenime priėjau tokį momentą, kuriame pati turiu kurti savo santykius, ko pasekoje - turėsiu laimingą šeimą. Ši tema yra nesibaigianti, šios temos tikriausiai niekada neišsemsiu, joje tobulėti galima iki grabo, tačiau keletą pastebėjimų turiu ir aš. Gamta taip jau surėdyta, kad vyras traukia moterį, o moteris - vyrą. Žinoma, yra ir kovotojų prieš tą gamtą apie kuriuos net nekalbėsiu ir pasirinksiu išlikti humaniška ir nesmerkianti, tačiau tas "juokelis" susilaukus dukros: "linkiu turėti gerą žentą", kuo toliau, tuo labiau darosi baisesnis, nes matom, kaip visuomenė nusivažiuoja iki galutinių iškrypimų. Na, nenoriu išsiplėsti, kiekvienam savo, o ir aš pati ne P. Gražulis. Dviejų lyčių santykiai, jei tiksliau - dviejų skirtingų lyčių santykiai. Nekalbu apie meilės kalbas, kurios gali padėti pažinti jūsų antrąją pusę. Nekalbu apie tas knygas, kurias perskaitot, analizuodami savo santykius, tačiau informaciją įsisavinat trumpalaikėje atmintyje ir vėliau pamirštat. Nekalbu ir apie seminarus ar tiesiog nuolatinį darbą. Kalbu apie nuolankumą. Senai pamirštas dalykas, kai kuriems net nepažįstamas. Kalba neina apie vergystes ar tarnavimus, omeny turiu nuolankumą - gebėjimą padėti, padaryti kažką neprašant atsako. Tai puikus žmogaus pripažinimo pavyzdys, kuriame galima suvokti, jog ši asmenybė yra mano bendrakeleivis, mes esame lygūs, mes turime tiek pat atsakomybių. Mano mama dažnai būna sunerimusi, kodėl mano vyras tvarko kambarį? Keista ar ne? Tačiau prieiname prie tokio dalyko kaip pagalba, tas pats nuolankumas, nuleidžiant vyrišką ego ir darant moteriškus darbus, kaip tai svarbu man? LABAI. Kokia dėkinga esu jam? BE GALO. Suprantat? Šeimoje nėra moteriškų ar vyriškų darbų. Tai tėra tik visuomenės suformuota idilė, kurios visi laikosi. Jeigu kam kyla klausimas ar aš feministė - nevisai, nes manau, jog vis dar esu ta gležna būtybė iki tol kol netrankau automobilio durų. Taip pat kalbu apie laisvę. Ji man yra be proto svarbi. Aš noriu gyventi laisva tarp pasirinkimų pradedant smulkmenomis ir dideliais planais. Noriu gyventi laisvai, siekti savo tikslų ar svajonių nebijant kristi. Ir man taip pat yra labai svarbu duoti kitam žmogui laisvės. Pasverti ją, atmatuoti galima labai paprastai - duoti laisvės tiek, kiek pats nori jos gauti. Kitą apriboti labai lengva, tačiau pradedam pykti, kuomet patys esam apriboti. Žinoma, kalbu ir apie drąsą. Drąsą klysti, drąsą kalbėti atvirai. Apie drąsą dar ruošiu straipsnį, tačiau labai trumpai - visi iki vieno turime drąsos nusirengti, apnuoginti kūną, tačiau kiek yra drąsos atverti širdį? Kiek jums reikia laiko, kad atsivertumėt kitam žmogui? Santykiai - atvirumo pagrindas. Tos poros, kurios atrodo "tobulos" ir niekada "nesipyksta" yra stebuklas iš vaivorykščių šalies arba sunkaus darbo vaisius. Santykiai yra nuolatinis sunkus ir NEAPMOKAMAS darbas. Visas pelnas, kurį gaunate, tai parama, atsakymas, draugija, džiaugsmas ar išmintis... O aš net nekalbu apie nuostolius - ašaras, nervą ir kitus dalykus, kurie lengvai pelną sudrasko, kartais paskelbia bankrotą. 

Laimingi žmonės su kuriais smagu būti ne tik maldoje,
 tačiau ir gyvenimo kelionėje.

RELIGIJA. Vienas pažįstamas kažkada man pasakė: "Vytaute, o tu pastebėjai, kad į bažnyčią ir į jaunimo veiklą joje, dažniausiai įsitraukia žmogus turintis problemų?" Buvo stipri frazė, nes vis dar iki šiol apie ją galvoju... Aš bažnyčioj SAVU NORU atsidūriau, kuomet turėjau gitarą, tačiau nemokėjau ja groti - kad ir kokia, tačiau vis tiek - problema. Mačiau ir tokių žmonių, kurie bažnyčioj lankosi dėl to, jog tai vieta, kurioje visi yra mandagūs, dėl to gali būti savimi. Na, sutikau įvairiausių žmonių, klausiausi daug istorijų... Viso ko pasekoje, problemai pasibaigus, žmogus pasilieka parapijoje, nes tos veiklos tampa įpročio dalimi, neatsiejama gyvenimo kasdienybe, dėl ko žmogus dažnai atranda ir poną Dievą. Man neįdomu, nuoširdžiai neįdomu ir tikrai nerūpi į ką jūs tikite, ko jūs tikitės ir ką jūs manote apie religiją. Tai yra dar viena tema, kurioje galima ginčytis, kelti pasaulinio lygio debatus ir užsisukt kaip vilkeliui iš vaikystės žaidimų skrynios. BET! Ką noriu pasakyti - nė viena religija esanti pasaulyje nemoko žudyti, nemoko pykti, nemoko daugelio kitų dalykų, kuriuos pasaulis sėkmingai propoguoja. Religijos - jos skirtingos, tačiau labai panašios - įsakymai, tam tikri pasakojimai, kuriuos galime prisitaikyti asmeniškai, elgesio normatyvai. Mylėti savo artimą taip, kaip save patį. Štai apie ką kalba tikėjimas, štai kuo yra pagrįsta religija - meile. Jūs man pasakykit, visi gerai žino Simpsonų animacinį filmuką. Štai yra du veikėjai: Flandersas ir Haumeris. Nepaisant to, kad Flanderso šeima perspaustai gyvena tikėjimu, o Haumeris natūraliai, kelia kvailas situacijas galime juos palyginti. Yra sakoma, jog po mirties keliausime į dangų... Tačiau ką praras tas tikintis žmogus, net jei to dangaus iš tiesų nėra? Manau, kad nieko. Sakot laiko? Nemanau. Malda - meditacijos forma. Meditacija padeda atrasti pusiausvyrą, ramybę... Nuo kada tai yra blogai? Ką praras tas netikintis, jeigu dangus iš tiesų egzistuoja? Tiesą sakant nežinau, nes pati danguj dar nebuvau ir su Šventu Petru prie vartų nekalbėjau. Kažkas sakys, jog religija sukurta valdyti masėms, šiuolaikiniai kunigai yra melagiai ir t.t... Taip, kodėl gi ne, tobulieji žmonės, nejau tas Šventas Raštas, kurį kažkur kažkada savo mažomis žiurkyčių ausytėmis girdėjote moko smerkti, teisti ir pletkavoti! Viskas ką noriu pasakyti, religija yra išminties šulinys, nesibaigiančios išminties. Nesvarbu į ką jūs tikite, svarbu kaip dažnai tuo tikite... Prispaudus bėdai? Atšalus maistui? Per metų šventes? O gal nuolatos?

Tokia jau ta mano naktinė filosofija. Ką manote jūs? Gal turite klausimų ar pastebėjimų, drąsiai klauskite komentaruose arba ask.fm'e, kur klausimus galima užduoti anonimiškai.

Labanakt,

Tautė.

Moteriškumo iššūkis! Prisijungsi?

Jūs nepatikėsit, nes nepatikėjau ir aš pati! Šitoj visoj istorijoj juokingiausia tai, kad prieš kelis metus į mano gyvenimą atėjo rožinė spalva (nors jos LABAI nemėgau), o dabar vis dažniau ir dažniau, nešioju drabužius, o ne skudurus (tiesiogine to žodžio prasme)... Tačiau šiandieninis pranešimas - galutinis taškas ant I raidės! Kodėl? Skaitykit toliau!

Iššūkio nuotrauka, kurioje yra Viktorija,
viso ko kaltininkė ir organizatorė! 

Įprotis, patapęs ryto ritualo dalimi, privertė mane priimti naują iššūkį! Na, tiesą sakant, dažnai taip nenutinka. O visai nemeluojant - taip nebūna. Tačiau šįkart, tai palietė man opią temą - moteriškumą. Nuo vaikystės man suknelės asocijuojasi su didžiausia kankyne, sijonai šiek tiek geriau, bet tai irgi ne variantas. Tiesa, užaugau šeimoje, kur moterys buvo labai moteriškos. Močiutę mačiau su kelnėmis, tik tuomet, kai ji gulėdavo ligoninėje, visur buvo sijonai, suknelės, karoliai (žiedų ji nebuvo mėgėja, o auskarų niekada taip ir nenešiojo). Ji tiesiog spinduliavo moteriškumu ir tobulu močiutės pavyzdžiu man, anūkei. Mama irgi mėgsta sijonus ar sukneles užsimesti ir tai tik aprangos dalis, kuri suteikia moteriškumo kiekvienos kuriamam įvaizdžiui. Na... Mūsų šeimoj dar ir sesė mėgo sukneles, nuo vaikystės jas nešiojo kaip išprotėjus, bet iš kur aš, toks chuliganas atsiradau - geras klausimas! Suknelės - bėda bėdelė... Sijonai - visai nieko. Tačiau neneigsiu, juk kelnės taip patogu! Šortai, toks nuostabus išradimas... Timpos - tikriausiai pačio Aukščiausiojo sugalvotas reikalas ir net nekalbu apie daugelį kitų pasirinkimų... Tačiau šiandien apie moteriškumą, kurį galime pamatyti įvaizdyje. 

Tiesa, užbėgant įvykiams už akių. Nekalbu už daugumą, kalbu tik už save!!! Tad, nesigilinant į visas subtilybes ir gebėjimą bendrauti, bei kitus dalykus, pamačius sijoną arba suknelę, be visų kitų asociacijų, mums į galvą ateina pastebima arba nematoma mintis, jog tai moterų reikalai. Asmeniškai aš, gyvai dar nemačiau vyro su tokiais apdarais... Kitos mintys būna, kam ta suknelė ar sijonas labiau tiktų: mergaitėms, merginoms, panelėms, moterims ar kiemo davatkutėms su dideliais žiūronais? Kad ir kaip bebūtų, juk tai tiesioginis moteriškumo ženklas!!! Tad siūlau prisidėti ir jums prie nuostabios akcijos ir skaitant toliau sužinoti visas detales! 

Kai pamačiau Sijonuotos Deivės iššūkį nusprendžiau ne tik sudalyvauti, bet ir pakalbinti viso ko kaltininkę Viktoriją!

Dalinuosi su jumis Viktorijos mintimis ir kaip visa šita košė užvirė! Paskaitom!

"Iš tikro net nežinau nuo ko pradėti, nes istorija ir trumpa, ir ilga. Prieš daugiau nei metus nusipirkau audinį, be galo gražų, brangesnį ir norėjau suknytės, bet vis neradau nei modelio, nei turėjau pasitikėjimo ją pasisiūt. Nors kitiems ir siuvau, turiu net du puslapiukus, kuriuose parduodu savo siūtus produktus (2Mamukai ir Baki Bak).

Tuo laikotarpiu susitikau su nuostabiomis moterimis, bet tada dar nesupratau ženklų, tada gal svajonės buvo nevisai aiškios. Taip prabėgo metai, daug domėjausi, daug skaičiau saviugdos, motyvacijos, įpročių keitimo klausimais, treniravausi/mokiausi net pas tris specialistus. Kūriau 2Mamukus ir nuo vasario dar startavau su BakiBak. Viduje krebždėjo skausmas, nuoskaudos, pyktis ir kiti nesmagūs dalykai. Praliejau daug ašarų, kaskart stojausi ir vėl klupau. Sulaukiau daug palaikymo, atradau kad pasaulis nuostabus. Veiklos buvo daug, bet nebuvo taip kaip noriu, nesijaučiau laiminga. Klupau, stojausi, ieškojau ir vėl nuo pradžių. Pirmą pavasario dieną nuėjau į Turtinga Moteris organizuojamus versliu moterų kontaktų rytmečius, Giedros namuose. Tą kartą dar nesupratau, kad būtent tai naujo kelio pradžia. (Kaip netikėtai, bunda gamta, bunda ir mano gyvenimas). Į mano gyvenimą vienas po kito pradėjo ateiti žmonės, keičiantys mano gyvenimą ir požiūrį. Balandį pasiryžau pasiimti mini verslo konsultaciją, kad gaučiau patarimų, velnių, ir naujų idėjų, bei tuo pačiu dalyvavau pokyčių programoje. To pasekoje visi iš mano aplinkos nurodė visai ne tas stipriąsias puses, kurias tikėjausi, pradėjo klausinėti ar nenorėčiau imtis vieno ar kito projekto. Pradėjau rašyti savo pokyčių programą ir….. Pasisiuvau testinę suknelę, ji be galo gražiai atrodė, tą dieną susilaukiau tiek komplimentų, kad jaučiausi deivė, žinojau kad iš to brangaus audinio tikrai galiu siūtis šį modelį, skubiai pasiuvau Jolantai iš Turtinga moteris suknelę ir sau. Siuvant savąją supratau, kad kiek daug moterų slepiasi po įvairių baimių, nepasitikėjimo, nepilnavertiškumo skydu. Tad tą rytmetį kelioms moterims pasakiau, kad turiu idėją, ją apsirašysiu ir iki sekmadienio pakviesiu jas į grupę. Norėjau padrąsinti ir sukurti mini programą, kurios dalis bus -  sijonų vilkėjimas. Važiuojant namo, šovė mintis, kad tam noriu turėti nuotrauką su šia ypatinga suknele, paskambinau fotografei EVEphotography ir išprašiau, kad čia ir dabar suorganizuotume mini fotosesiją. Po 25min jau buvome laukuose ir to rezultatas šios foto. Kai po fotosesijos užsisukau skubėjime, mintyse užsisvajojau, kad mano iniciatyva būtų ne kelioms moterims, ne tik mano draugėms, bet ir visoms norinčioms. Labai norėčiau, kad mėnesio iššūkyje sudalyvauti bent 100 dalyvių. Projekto tikslas pasidalinti žiniomis, sujungti visas į vieną ratą, nes mes kartu galime daugiau, žinome daugiau. Dalintis žiniomis ir patirtimi būtina, kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni atgal. Noriu padėti atrasti moteriškumą bet kokio amžiaus moteriai. Projekto metu, apart iššūkio nuolatos vilkėti suknelę ar sijoną, nagrinėsime įvairias temas susijusias su moteriškumu, susijusias su moters gyvenimu, su motyvacija, įpročių keitimu. Bus papildomi 10 kitokių iššūkių, bus pokalbių su įvairiomis žinomomis moterimis arba su tam tikrų sričių specialistėmis. O aktyviausios dalyvės gale projekto gaus dovanų iš rėmėjų. Jų jau virš 10, o dovanų beveik 20!!! Labai noriu, kad apie šią iniciatyva sužinotų kuo daugiau moterų, nes tai darau iš visos širdies, sudėdama daug jausmų ir skiriu daug laiko. Dalyvavimas nemokamas. Beje, pamiršau paminėti, kviesiu dalyves aukoti pinigus, kuriuos paskui padovanosim mergaičių kolektyvui (iš socialinės rizikos grupės šeimų, kolektyvas dar ieškomas). Paramos tikslas skatinti mergaičių moteriškumą, pasitikėjimą savimi ir kad jos norėtų siekti daugiau!"

Viktorija atvirauja, jog ji iššūkius labai mėgsta, ko pasekoje - prisižaidžia. Visa diena kupina iššūkių! "Šiuo metu gyvenu iššūkių maratone  Rytas prasideda nuo iššūkio keltis anksti ir netikėtai prisikalbėjo draugės vyras, tai jis kartu bėgioja su manimi ", - teigia organizatorė. Šis viešas iššūkis yra pirmas, kurį ji organizuoja, tačiau tikrai ne paskutinis! "Visas pastangas įdėsiu, kad jis duotų didelės naudos moterims!", - tvirtina ji. 

Ir finalui, kaip gi be skeptikų nuomonės... Duodu 99,9%, jog atsirado tokių žmogučių, kurie teigia, jog yra nesąmonių nesąmonė atsisakyti to, dėl ko moterys taip ilgai kovojo. BET! Jūs tik pagalvokit, kaip dažnai pamirštam šį stiliaus elementą, kuris švytėte švyti moteriškumu! Kaip yra nuostabu prieš saulutę pašildyt kojas, kurias dengia laisvas audinys, o ne siūlėm suvaržytos klešnės... Kviečiu prisijungti visas gražiosios lyties atstoves!!! Daugiau galite paskaityti Viktorijos kvietime štai ČIA. Informacijos pakankamai ir užtektinai, nereikia "mazintis" dėl to, kad neturite sijonų ar suknelių. Jei iš tiesų norite - tai nėra problema. Prisijunkite prie šios grupės! Skleiskitės ir žydėkit. Būkim gražios ne tik išore, bet ir vidumi! Tikiu, jog visos galim daugiau nei po vieną!

Iššūkį pradedam birželio 18 ir baigiam liepos 18! Skubėk prisijungti, esi labai laukiama! Jei turi klausimų - klausk drąsiai! 

Labanakt,

Tautė.

Ką darytum, jei nebijotum? Knyga atvėrusi akis.

"Dažnai uostyk sūrį ir suprasi, kada jis sensta."

Vakarėja. Aš mokausi automobilių aikštelėje parkuotis lygiagrečiai. Tėtis stovi lauke ir dalija begale patarimų, kaip įkišt automobilį į tarpą ir neužvažiuot ant bortelio dešinėje pusėje. Vairą sukioju, kad bele sukiot, nes net nesuprantu į kurią pusę važiuoja automobilis, o nuo važinėjimo atbulomis išvis pykina ir mokymosi procesas tampa "gazas, dugnas" raliu aplink visą aikštelę. Suskamba mano telefonas. Nereaguoju, juk reik įsiparkuot... Tėtis įlipa į automobilį ir nutaria pasivažinėti kartu, padėdamas man parkuotis esant šalia... Aš, vis dar išsižiojus bobulė, niekaip neįsiparkuoju, o telefonas skamba jau antrąkart. Tetis pasižiūri, jog skambina mano sesė ir pakelia ragelį. Haha, nuskamba legendinė frazė "pasakyk, kad perskambintų, kai galės. REIKIA PASIKALBĖTI". Tankai su raketom!!! Pagalvojau, kad prisidirbau ir permąsčiau visas savo nuodėmes įskaitant ir ėjimus per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui.

KNYGA ATVĖRUSI AKIS

Tą kart, prisidirbusi nebuvau. Ji tiesiog norėjo rekomenduoti man knygą... O kai ją rekomenduoja sesė tai reiškia du dalykus: arba bus lietaus, arba bus gera knyga. Šiuo atveju - knyga buvo išties gera, perskaičiau ją per valandą! Na, tai tiesiog daugiau nei knyga, daugiau nei istorija. Ne veltui ant viršelio yra rašoma, jog perskaitysite per valandą, tačiau poveikį jausite visą gyvenimą. Nuo to laiko, kai ją perskaičiau, niekaip nenustoju apie tai galvoti. Jei tik galėčiau, atspausdinčiau po vieną egzempliorių, kiekvienam Žemės gyventojui, nusiųsčiau net į Marsą! Tikriausiai dėl šios priežasties dalinuosi šia knyga ir su jumis! Neprašau dalintis mano straipsniu ar šios knygos apžvalga! Teprašau paskleisti žinią apie šios knygos egzistavimą.

Spencer Johnson, M. D. "Kas paėmė mano sūrį?"

Tai labiau gyvenimiškas pasakojimas apie keturis veikėjus, kurie gyvena labirinte ir ieško sūrio. Žinoma, kaip ir priklauso, visą šią istoriją galime prilyginti sau, tačiau tik jūs vieninteliai žinosit, kuris veikėjas tinka labiausiai.

Veikėjai: Šmukšt, Greitai, Ai, Oi

Štai, jums prieš pat akis keturi personažai, dėl kurių vyksta visas veiksmas. Peliukai: Šmukšt ir Greitai, bei maži žmogeliukai: Ai ir Oi. Šie personažai tinka absoliučiai visiems, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, rasės ar tautybės. Kertu lažybų, jog perskaitę pasakojimą susimąstysit, kuris personažas esate jūs. Kartais elgiamės kaip Šmukšt - staigiai užuodžiam pokyčius. Kartais kaip Gretai - veikiam nedelsdami. Kartais kaip Ai - neigiam pokyčius ir nenorime jų matyti. Kartais kaip Oi - bėgant laikui pamatom pokyčių naudą ir išmokstam prie jų prisitaikyti. Ir iš esmės, visai nesvarbu, kuris personažas jums bus artimiausias, visi turime bendrą tikslą - mums reikia nepasiklysti labirinte ir sėkmingai prisitaikyti prie pokyčių.

Aš, manau, jog ir kiti, ne visada prisitaiko prie permainų, bijo kažką keisti. Yra ir tokių, kurie jau "viską žino" ir nieko naujo mokytis nebenori - patys nesupranta kaip baisiai klysta. Dažnai planui sugriuvus ar sužlugus tikslams, mes nusisukame nuo situacijos, tokiu būdu tikrai nepadėdami sau. Tad, mielieji, nenoriu daug išsiplėsti, noriu, jog būtų įdomu skaityti šią knygą ir jums. Tai knyga apie permainas ir jų priėmimą. Kaip ir minėjau - šis pasakojimas tinka bet kurio amžiaus žmonėms, perskaitysite per valandą prie puodelio arbatos.

Ar esat skaitę šią knygą? O gal galite parekomenduoti kažką panašaus? Perskaitę, pasidalinkite savo įspūdžiais komentaruose!

Labanakt, mano mielieji, Šmukšt, Greitai, Ai ir Oi! 

Su meile, Tautė.

Gėdingas prisiminimas!

Mažoji Princesė Vytautė Šventojoje, kuri visai neatrodo
kaip princesė.

O kam tik nebuvo... Jaunystė tikra kvailystė - nieko nepakeisi... Net jei ir galėčiau pakeisti, nežinau ar  tada turėčiau kokių nors "perliukų" iš vaikystės, kuriuos galėčiau papasakoti. Tokių situacijų būta daug, ne tik vaikystėj, bet ir visam gyvenimo kely. Šįkart viena pasidalinsiu su jumis! Tad smagaus skaitymo.

Metai iš metų, su šeima važiuodavom prie jūros. Iš ties, gyvenu 20 metų ir per šiuos metus nebuvo nė vienų metų, jog nebūčiau nuvažiavus prie jūros. Metai iš metų ten lankausi, bet čia jau kita istorija. Tais metais buvom apsistoję paprastuose nameliuose, be jokių patogumų. Žodžiu, svarbiausia, kad stogas virš galvos yra ir viskas. Be to, savo išradingumu niekada nesiskundžiau. Jo man niekada netrūko nei vaikystėj, nei dabar... Tad tai, kas ateina į galvą darydavau tiek ankščiau, tiek dabar. Buvo vėlyvas rytas, kai nusprendžiau Šventosios gyventojams ir poilsiautojams pademonstruoti madas... Dabar pagalvoju, jog mano tėvams reikia tokius aukso medalius už kantrybę pakabint, jog jų niekas nepakeltų!

Diena, kai supratau, kad nebūsiu modeliu.

Taigi, tą rytą su šeima jau buvome ir  papusryčiavę... Nerealios atostogos yra tada, kai Mama išverda Palangos sriubą - grynas vaikystės prisiminimas, kai tie makaronai plaukioja vandenuky. Net aš tą sriubą valgydavau!!! Brolis buvo iš vakar vakaro pripūtęs man balionų... Su kuriais ir žaidžiau tą rytą. Kadangi ruošiamės keliauti į pležą, visi buvo užsiėmę savo reikalais: Mama plovė indus, Tėtis sprendė kryžiažodis, Brolis su Sese dėjo daiktus, kurių reikės pleže, o aš - visų mylima rakštis geroj vietoj - žaidžiau... Radau mamos apatinį trikotažą ir nusprendžiau, kad šiandien aš būsiu žvaigždė ir tarsi modelis eisiu basa aplink poilsiavietės namukus ir rodysiu šios vasaros tendenciją. Tai taip ir buvo... Vaikščiojau grakščiai visiems mojuodama ir juokindama žmonės iki tol kol nepamatė paparaciai (mano šeima), jie vaikėsi aplink tuos namukus, kad greičiau nusiimčiau tas visas nesąmones... Na ką, teko pasiduoti. Buvau per jauna žvaigždė, kad turėčiau asmens sargybinį, tad štai taip ir baigėsi mano modelio karjera, beliko tik linksmi ir gėdingi prisiminimai!

Papasakokit, kokių jūs kvailysčių prisigalvodavot, kai buvot mažučiai pupuliai?

Labanakt,

Tautė.

Skaitom tinklaraščius kartu!

Parkrenti į lovytę, užsidedi akinukus ir skaitai
savo mėgstamiausius! O kaip jūs skaitot?

Aš žinojau, kad žmonės savo malonumu rašo blog'us, kuria įvairiausio tipo tinklaraščius... Tačiau, kai tuo pradėjau užsiiminėti pati, susipažinau ne tik su įvairiais žmonėmis, bet ir supratau, kad tų tinklaraščių - apstu, tik spėk skaityti! 

Prieš užverdant visą šitą košę kartais paskaitydavau Debesylą, laisvu metu užsukdavau ir pas Valtininką. Tiesa, gėda pripažinti, bet ką jau padarysi, visai neseniai sužinojau kas yra Alex Monaco, tad ir jį paskaitau. Tačiau šie tinklaraščiai yra populiarūs ir visuomenei gerai žinomi. Tiesa, jie tarpusavy panašūs, bet ir skirtingi - saviugda, tobulėjimas, motyvacija ir visi kiti dalykai. Tad, rekomenduoju visiems besidomintiems! 

Na, kuomet įsitraukiau į blogerių rutiną, pradėjau labiau tuo domėtis, ieškoti. Supratau, kad mano bendraminčių labai daug! Ir labai dėl to džiaugiuosi! Dabar tikrai mieliau paskaitau kažką iš kitų gyvenimo, nei DELFI naujienas, kurias rašo surobotėję ir gyvenimo neturintys žmonės! Tad, noriu padėkoti visiems žmogučiams, kurie užsiima įrašų rašymu, nes jūs skatinat mane, neabejoju kad ir kitus, kurti, tobulėti, siekti... Na, o tie įrašai, kur kažkas yra testuojama arba paprasta apžvalga atlikta, mane - silpnavalę merginą, skatina ir paišlaidauti! Bet!!! Dievaži, aš pasikeisiu! Taigi, kalbu kalbu ir nieko nepasakau. Kantrybės, skaitom toliau!

Aš, daugelis kitų tinklaraštininkų, publikuojasi Blogger platformoje. Žinoma, yra ir wordpress'as, wix'as, begalės kitų platformų, kuriuose gali išsireikšti! Šiais laikais, net ir bookstagram'ai yra kuriami! Tiems, kas nežinojot, rekomenduoju užeiti - Renkuosi knygą. Man tai buvo didelė naujovė! nenukrypstant nuo temos - Blogger platforma man patinka tuo, kad čia randu visus mėgstamiausius vienoj vietoj! Tokiu būdu sekdama tinklaraščius, galiu stebėti įrašus ir nesivarginti, jog kažką praleisiu! Tad štai mano skaitomiausi ir sekamiausi blogger platformos žmogeliukai:

Abrikosinė

Aš čia esu

Begalybė

Dark paradise

Diva

Imperfectly perfect

Keistuolės blogas

Knygų mergaitė

Meilė Svajoti

Migdolinė

Parnešk man tylą

Pašokim

Peroksidinė

Shining star thoughts

Skaisti naktis

Souls full of stars

Svajoklė

Ir čia dar ne visi! Yra ir tokių, kurių nemoku sekti... Taip, gėda, tačiau nemoku, tad rankiniu būdu vis užsuku pasižiūrėti... Na, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - išmokau mintinai jų blogų adresus.

About real life

Bardako blogas

Burunduko blogas

Bernadeta Rupainytė

Today or now?

Mosp blog

Moniiwill

Tad, štai ką aš skaitau laisvu metu. Apžvalgos, kosmetikos, mintys, įvairūs pastebėjimai, pas jus randu visko ko noriu! Taip gera, skaityti tiek daug bendraminčių. Tiems, kurie blogus atrado visai neseniai siūlau užsukti į GERI BLOGAI svetainę, kurioje visi blogai suskirstyti pagal tematikas, galbūt atrasite kažką įdomaus sau!

Tiesa, dar nesu mamytė, tačiau smalsauju ir skaitau apie Mamų dienas, tad yra keli įdomūs tinklaraščiai apie mamiškas dienas, kuriuos kartais paskaitau. Net neabejoju, kad besilaukiant mažo klecko, tokio tipo tinklaraščių tik padaugės!

Auginu pametinukus

Mato diena

Miglė Levi - Laimingos mamos užrašai

Na ir galų gale, labai džiaugiuosi būdama viso to dalimi. Ankščiau skaitydavau, bet visada susilaikydavau nuo komentavimo... Tik pradėjus šią veiklą supratau, kaip komentarai gali skatinti žmogų kurti, siekti ar tobulėti. Džiaugiuosi tiek savo, tiek kitų blogerių pasiekimais! Vieni iš kitų mokomės, semiamės idėjų - viskas tiesiog nuostabu! Laukiu komentaruose jūsų skaitomų tinklraščių, galbūt atrasiu kažką naujo ir pagausinsiu savo skaitomųjų gretas!

P.S. atsiprašau, jei tinklraščio pavadinimą parašiau su klaida, tikrai ne iš pikto! Komentaruose leiskit žinoti - būtinai pataisysiu :)

Labanakt,

Tautė.

Talentai! Net neabejoju, kad tokių turi visi!!!

Dėl neaiškių priežasčių yra tokių žmonių tipų, kurie savo stiprybes paverčia silpnybėmis ir visus geriausius ginklus palieka surūdyti drėgname sklepe. Kam to reikia? Man ir įdomu, galėsite pakomentuoti apačioje, kam to reikia. Tačiau dabar, spurdu ir kankinu savo klaviatūrą dėliodama mintis apie tai, kokie mes esame unikalūs, tačiau tuo pačiu TIKRAI unikaliai mokame ir paslėpti nuostabiausius savo sugebėjimus. 

Štai susipažinkit su Onyte, Ji nuostabiai dainuoja, jos balsas keri, galėtum klausyt ir klausyt. Tačiau kažkas ne taip. Onytė niekada nedainuoja viešai, nemėgsta dėmesio, plojimų.. Hmmm.. Kaži dėl ko? Nejau Onytė turi scenos baimę?! 

Jei manai, kad išvis neturi talento - baisiai klysti. Elementarus gebėjimas
atsipalaiduoti, pasimėgauti, būti savimi - jau yra talentas! 

Ooooh... Štai kitas, mums visai nepažįstamas, oponentas - Petrulis - išskirtinės eisenos ir laikysenos vyrutis. Vos tik išgeria, šokdina visas merginas, tačiau ne bet kaip!!! Šokdina taip, tarsi būtų ką tik nulipęs nuo konkursinio parketo! Kodėl jis to nedaro, kai yra blaivas? Kodėl jam reikia alkoholio, jog galėtų atskleisti savo judesiukus? Nejau gėdijasi ar drovisi? Galbūt bijo būti pašieptas ir likti nesuprastas?

Kiek tokių istorijų galite papasakoti jūs? Galbūt jūs esate tokia istorija? Ar dar ilgai slėpsitės po pasiteisinimais, baimių šydais, gėdos kalnais ir drovumo debesėliais? Žinoma, negalvokit, jog tai sakau visiems. Yra ir tokių žmonių tipų, kuriems jūra iki kelių ir dangus lyg pažastų, jie nieko nebijo, šaunuoliai, galiu ploti atsistojus ir nulenkus galvą! Tačiau manyje verda pyktis, kuomet šie drąsuoliai džiaugiasi plojimais, kol kiti guli susisukę į ramybės lavašą ir nenori krustelėti iš mirties taško. ŽMONĖS! Kreipiuosi į jus visus. Jūs esate nuostabūs, nepakartojami, UNIKALŪS. Gyvenimas per trumpas slapstytis kitų šešėliuose, metas pasirodyti! 

Mokykloje niekada nesimokiau gerai. Niekada nebuvau ta žinių ištroškus moksliukė iš pirmo suolo ir gale nežaidžiau su kortomis. Žinojau savo vietą, joje ir buvau. Stengdavausi neišsišokti, patylėti. Matematikos nemokėjau, chemija buvo išvis kosmosas, nemėgau dailės, o technologijų mokytoja pradėjo patikt tik po 4 metų. Kaip kiekvienas mokykloje atranda savo vietą, taip ją atradau ir aš. Nepaisant to, kad su klasiokėm, kurios tapo mano bendramintės darydavom nesąmones, totalias nesąmones... Ir ateit prisisiurbus alaus į 100 - dienio repeticijas, nebuvo mūsų protingiausias poelgis, bet laikas bėgo. Tiesa, rašinius taip pat mokėjau rašyti, bet už juos 10 - tukų irgi niekada negavau. Buvau paprasta vidutinybė, gal net žemiau. Esmė tokia, kad vidutinybės vedama ilgai nesireiškiau, o galėjau!!! Galvodavau, jog norisi kokios nors įdomios veiklos. Tokios, kuria galėčiau užsiimti, bet kuriuo paros metu. Labai gundžiausi kurti youtube filmukus, tačiau neturėjau nei įrangos, nei drąsos. Labai svarsčiau apie blogą, tačiau pati neleidau jo rašyti! Mintys, kad ką pasakys klasiokai varė iš proto. Aš taip bijojau aplinkinių nuomonių, pašaipų, jog tiesiog sėdėjau kaip Teresėlė sulyzintais plaukais ir uniforma mokyklos suole, ir nekėliau jokių bangų. 

Mano tikrasis talentas - durnavot!

Viskas ką noriu pasakyti, tai tik smulkmena. Mielieji, gyvename tokioje visuomenėje, kurioje siekti svajonių yra daug lengviau nei bet kada! Turite suprasti, jog niekas kitas jūsų tikslų nepasieks ir svajonių neišpildys. Kažkada blog'as tebuvo tik miglota svajonė... Baigiau mokyklą... Sutikau įvairių žmonių, skirtingų žmonių! Ir štai aš čia, anapus ekrano barškinu kompo klaviatūrą ir skalauju kitiems smegenis. Paverskit savo svajones tikslais, pamirškit kas yra baimės, gėda. Klysti žmogiška, ir klysiu tiek aš, tiek jūs. Šimtus kartų pasirinksim blogai, tačiau tik taip žinosim, kas yra teisinga ir naudinga. 

Taigi, finale! Atsisveikinkit su nesąmoningais dalykais, kurie tik kiša pagalius į jūsų talentingus ratus. Atsiskleiskit, sužydėkit, būkit nuostabiausi, parodykit visiems ką sugebat, ką mokat, ką galit! Trūksta spyrio į užpakalį - komentuokit, jei tik norit rašykit man anonimiškai į ask.fm, nors ir pašto karvelį pasiųskit - mėginsiu padėti jums nepasiduoti ir motyvuosiu. Mielieji, nepamirškit svarbiausio, to ko aš bijojau labiausiai, kritika kad ir kokia ji bebūtų yra gera ir naudinga. Kad ir kuo nuspręsit užsiimti - kritikos gausit ir didelėmis dozėmis, dėl to neverta nukabinti nosies - viskas čiki!!! 

Labanakt,

Tautė. 

Apsunkus ONBO kelionė ir didėjantys perlipimai per save. 3 lygis.

Dar vienas straipsniukas apie mano pokyčius ir tikrai ilgai trunkančia kelionę į pokyčius, kartu su ONBO. Žinoma, šįkart esu jau perėjusi trečią lygi ir dalinuosi su jumis įspūdžiais, tačiau viskas pakrypo netinkama linkme. Šis proto sporto klubas, kuris išmankština visus smegenų užkaborius yra skirtas 30 dienų! Nuolatiniam darbui su savimi. Kiekvieną dieną yra gvildenama vis kitokia tema į kurią giliniesi irgi vieną dieną. Kitą dieną - jau kita tema ir taip keliauji per visus susitikimus su galimybę grįžti ir tobulinti savo senus rezultatus į geresnius, keisdamas požiūrį, formuodamas kitokią pasaulėžiūrą ar žvilgsnį į tam tikras situacijas. Gebėjimas susitvardyti, mokėjimas atsipalaiduoti, norėjimas nuolat išlikti pozityviam ir dar daugiau, štai ko išmokau praėjus tris lygius... Tačiau dar nepasibaigus iššūkiui galiu pasakyti, kad aš jo neįvykdžiau.

DISCIPLINA. LAIKO PLANAVIMAS.

Šie dalykai vieni sunkiausių su kuriais susidūriau... Visada yra tam tikri rėmai iš kurių geriau neišlipti ir jų neperlipti. Tų rėmų laikosi sėkmingi žmonės, kurie į jų lentynėles susidėlioja dienos darbus, užduotis ar šiaip mažas pergales. Nesu aš tokia ir sėkminga, nes laiko planavimo vis dar mokausi, ko toliau tuo geriau man išeina, tačiau supratau, kad reikia dar labiau patobulėti šioje srityje, NES! Onbo iššūkis, kuris buvo skirtas 30 dienų, virto į iššūkį 30 dienų su kapeikom ir keliomis dienomis viršaus. Iš esmės didelio strioko nėra, tačiau tai tik smulkmena, kuri reikalauja į dieną vieno prisėdimo trunkančio max. 20 minučių ir ilgų apmąstymų, kuriuos gali praktikuoti visur. Tai va, neturint disciplinos ir gerai suplanuotos dienos, taip ir atsitinka, jog 30 dienų trunkantys susitikimai pavirsta į ilgesnius susitikimus ir sumauna iššūkį. BET! Dėl to visai nenukabinu nosies, yra kaip yra - galiu iš to pasimokyti ir toliau stebėti savo rezultatus, vis grįždama prie ankstesnių temų, jas nagrinėdama ir gilindamasi... O dar visas 4 lygis prieš akis! 

3 LYGIO PASIEKIMAI

Šiame lygyje 8 kartus susitikau su savo treneriais! Išmokau įvairiausių dalykų ir supratau, jog po truputį darau progresą. Turiu stipresnes puses, kuriose surenku ir daugiau procentų yra ir silpnesnės pusės, kuriose galiu tobulėti. Tad, jūsų teismui, mano rezultatai!

11 susitikimas: Mano dienos tikslas - 60%

12 susitikimas: Mano dienos tikslas - 64%

13 susitikimas: Mano dienos tikslas - 66%

14 susitikimas: Mano dienos tikslas - 97%

15 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96%

16 susitikimas: Mano dienos tikslas - 96%

17 susitikimas: Mano dienos tikslas - 97%

18 susitikimas: Mano dienos tikslas - 97%

Šįkart nesu linkusi pletkavoti kaip davatkėlė ir smulkiai aptarti savo susitikimų rezultatus. Procentai, daugmaž viską parodo, nors jie tėra tik skaičiai. Žinoma, ONBO, man parodė, kad ant gyvenimo man ne nusišik* ir vienais aspektais man jis labai svarbus, bet dedu per mažai pastangų arba jis man labai svarbus ir einu tinkama kryptimi. Toks buvo trečias lygis, kuriame supratau, kad yra dalykų, kuriuose visai neblogai (sakyčiau, netgi puikiai) tvarkausi ir yra dalykų, kuriuose galiu tobulėti. TAIGI! Užuot analizavę pasisemkit patarimų iš merginos, kuri jau neįvykdė 30 dienų iššūkio.

PATARIMAI

*Kuomet įsijungiu ONBO, po ranka turiu užrašų knygelę. Nepaisant to, kad pas mane užrašinių ir taip pilni namai, tačiau tik tokiu būdu galiu tinkamai įsisavinti informaciją - rašant ir skaitant, po to skaitant ir vėl rašant. Tad, siūlau visiems pabūti senamadiškiems ir užsirašinėti susitikimų temas, dienos tikslų pasiekimus ir visus trūkumus, bei kitus dalykus. Asmeniškai man, smagu stebėti kaip tobulėju ir einu koja kojon su sėkme.

*Susitikimuose su treneriais, dažnas gali pasijausti kaip mokyklos suole. Kuomet supratau, jog kiekvieno susitikimo metu reikės atsakinėti į klausimus, pagalvojau, kad papuoliau, nes nežinau koks atsakymas yra teisingas. Taigi, mielieji! Kad ir kokį atsakymą pažymėsite - jis bus teisingas. ONBO neturi neteisingų atsakymų. Žymėkite tai, kaip jums atrodo geriausiai ir tinkamiausiai, nes kitu atveju jūs meluosite sau, ko pasekoje, gausite netikslius rezultatus ir negalėsite tobulėti. Taip, kartais atrodys, jog teisingų atsakymų nėra, ir man taip buvo. Kartais atrodo, jog tinkamo pasirinkimo nėra, tačiau aš klydau, nenoriu, kad klystumėt ir jūs - pasirinkimas yra, tereikia šiek tiek pagalvoti.

*ONBO - kaip mokykla. Ateini, gauni temą, atlieki užduotis, namų darbams apie viską apmąstai ir taip ištisai 30 dienų. Tad nepamirškit iš jos išspausti viską. Mokykloje dažnai, net ir aš pati, mieliau kvailiodavom ir darydavom nesąmones, užuot išklausinėję mokytojų visko iki detalių. Nelabai kam buvo aktualu išgręžti mokytoją kaip šlapią skudurą ir sužinot visus atsakymus. Deja, tačiau paaugus supranti, kiek daug galėjai sužinoti, tačiau nedrįsai paklausti arba galvoje skraidė vėjai. Taigi, nepamirškit, jog ONBO yra būtent ta vieta, kuri pateikia visus atsakymus, įdomus straipsnius. Taip sakant, paima maisto, pakramto, įdeda jums į burną, o nuryti ir suvirškinti tai jau jūsų darbas.

Sėkmės tobulėjimo kelyje!

Labanakt,

Tautė.

Laimės pilnos kelnės ar tik klešnės?

Gyvenime išmokau džiaugtis kaip tas durnelis, kuris geležėlę rado ir jam nieko daugiau nereikia. Ar nuoširdu, ar ne - tai kitas klausimas... Tačiau laimė jau ne svetima mano rutinoje. Šypsotis, juoktis, mėgautis gyvenimu rekomenduoju visiems... Juk tiek nuostabių dalykų galime išmokti, patirti, pamatyti. Visur aplink mus tik patirtys! Visai nesvarbu ar jos geros, ar jos blogos - patirtys, kurios atneša į gyvenimą įvairių dalykų yra naudingos. Tai taip ir išeina, kad visos patirtys yra geros. Blogų patirčių nebūna!!! Jos egzistuoja mūsų tamsiausiuose protų skersgatviuose ir būtų tobula, jei niekas ten neužsuktų! Nejau niekada nepastebėjot, jog kartais diskusija perauga į konfliktus, kuriuose randame atsakymus? Tiesa, nemaloni patirtis, tačiau labai naudinga! Tad, šiam kartui, dalinuosi su jumis mintimis apie laimę ir patirtis...

Esu laiminga galėdama keliauti.

Kompanijoje ar šiaip, susibūrimuose dažniausiai užimu to linksmo žmogaus poziciją. Nesvarbu ar oras darganotas, ar kažko nuotaika subjurus - visada randu priežastį nusišypsot sau ir pralinksminti šalia esančius. Žinoma, ne visada pavyksta, bet ne visada ir norisi taip elgtis! BET!!! Kalbant apie patirtis... Jų turėjau pakankamai ir galėčiau, norėčiau turėti dar daugiau, jog dažniau atrasčiau tinkamus žodžius vietoj ir laiku, BET!!!!!!!! Tik dėl patirčių esu tokia, kokia esu. Tas nesustojantis laimės motoriukas yra puiki priežastis palikti visas negandas už nugaros ir eit pirmyn!

Bet iš kur pas mane tiek džiaugsmo?  Viskas labai paprasta! Esu jauna, praktiškai gyvenime nemačius NIEKO. Palyginus su kitais bendraamžiais, kurie Amerikoj spėjo pabūvoti, kiti savus verslus kuria - realiai aš neturiu nieko. Tačiau laimės vistiek nestokoju. Paslaptis paprasta. Turiu savo gyvenimą, esu jame užsikasus nuo kojų nagų galiukų iki blakstienų viršaus, kurios siekia antakius. Neturiu laiko pletkams ir kitų erezijų skleidimui. Aš tiesiog neturiu laiko būti paniurus draugų tarpe ir sėdėt susiraukus! Mano gyvenimas MAN per trumpas. Noriu pamatyti žalią žolę, krentančią iš ryto rasą, matyti kaip medžiai pakeičia lapus ir kad mama pasodino kieme naują gėlę prie kurios pakakojo laukinė katė. Noriu pastebėti kiekvieną smulkmeną, kurios dažnai nepastebime per savo skubėjimą! Žmonės taip yra įsitraukę į rutiną ir skuba, kad sustoja tik tada, kuomet nori prisidegti savo cigaretę! Absurdas. Visi skubame, lekiame, o kada pamatysime pasaulį kuriame gyvename? Žmones, su kuriais bendraujame? Mano laimės priežastis yra smulkmenos, kurias matau atmerktomis akimis.

Kas mane iš tiesų pažįsta dažnai juokiasi, kad patenku į absurdiškas situacijas, kuriose nei juoktis, nei verkt atrodo nenormalu, tačiau ką daryti? Atsistoti ir juoktis, bandyt išsukti užpakalį iš situacijos ir gyventi toliau! Gyvenimas per trumpas, jog visi būtume pilka masė. Be abejo, nekreipiant dėmesio į aplinkinius ir nebijodama ką jie pagalvos esu žmogus be proto ir be galvos...Iš esmės, galėčiau būti normali, tokia kaip visi, bet kam taip nuobodžiai gyventi???

Na ir pabaigai, grįžtu prie temos tikslo - kas man suteikia laimės. Smulkmenos - kad ir kaip bebūtų gaila, tai tėra tik abstrakti sąvoka išreikšti viskam dėl ko aš džiaugiuosi ir esu laiminga. Labiausiai laiminga jaučiuosi dėl laisvės pojūčio, dėl nepriklausomybės. Dėl šio dalyko turiu galimybę rinktis, keisti dalykus, keliauti, bendrauti, būti savimi... Esu laiminga dėl kitų laimės - nieko nėra geriau, nei matyti šypsenas žmonių veiduose. Labai mėgstu, kai žmonės šypsosi ne tik lūpomis, bet ir akimis. Jauku! Jaučiu laime, kuomet viskas sekasi ir einasi kaip per sviestą, deja, dažnai taip nebūna, dėl to džiaugiuosi vos tik į mano kiemą ateina šventė.

Aš randu begales priežasčių jaustis laiminga ir tai tikrai ne pabaiga! Bėgant laikui jų tik daugės, o laimės jausmas stiprės. Kažkada parašysiu straipsnį apie didesnę siekiamybę nei laimė. Tai dar neaukščiausias pilotažas, ką gali atrasti žmogus! Tačiau šiam kartui tiek, komentaruose pasidalinkit kas jus daro laimingais!

Labanakt,

Tautė.