Vaikystės kvapas

Kartu su tėčiu pas kaimynus sode.

Sustok. Įkvėpk. Ką jauti? Miesto šurmulį? Kaimelio ramybę? Vėją, kuris šnara tarp ausų ir neduoda net sekundės pabūti tyloje? O tu atsimeni...? Pameni? Meni? Ar prisimeni kaip kvepia vaikystė? O gal žinai? Tik labai gerai pagalvok! Nedrįsk suklysti... Ką atsakysi? Nesakysi? Patylėsi? Gerai. Aš prisiminsiu. Aš atsiminsiu. Aš įkvėpsiu ir stabtelėsiu. Žinai... Mano vaikystė kvepia mamos šiltom rankom, pridegusia tėčio kiaušiniene, švaria patalynę, pasakų knygom, šilto pieno stikline po maudynių, brolio ir sesės rūpesčiu, žaidimu su seneliais, Lietuvos estrada, drugeliais kaime ir dideliais pastatais, kurie buvo tikrai kur kas didesni. Palauk! O kaip dar neįveikiami kalnai? Jie taip pat buvo milžiniški... Ir maistą valgėm kitokį - didesnį... Tokį valgydavau aš ir milžinai. Vaikystė... Svajonės ir neišdildomas naivumas. 
Idealizuotos profesijos ir saldus pietų miegas.