Dėkingumas

Dažnai prisimenu tas dienas, kuomet po sunkios dienos darbe skirstydavomės su kolegėmis namo ir vos tik sulaukdavau žodžių "iki", visada atsakydavau "ačiū ir kažką dar"... Dėkingumas kildavo iš nieko, kiekvienas ačiū už paduotą daiktą, padarytą paslaugą ar pasakytą gražesnį žodį. Nereikia persistengti (kaip kad man gaunasi natūraliai), tačiau būti dėkingam reikia, tai suteikia tiek daug dalykų ir atveria akis, kad net pats gali nesuprasti, jog gyvenimo kokybė kyla. Jau ankstesniame straipsnelyje apie dienoraščio rašymo  ypatumus minėjau, kad reikia padėkoti, tačiau šiandien norėčiau išplėtoti dėkingumo temą ir paaiškinti, kodėl tai yra taip svarbu man, viliuosi, jog ir jums.

Ar dėkingumas daro stebuklus?

Kas tai yra? Ar kada nors susimąstėte? Asmeniškai man, tai būdas išreikšti žmogui padėką už jo buvimą ar pagalbą, bei kitus dalykus. Tai nuostabus būdas pamatyti, kiek daug gražių smulkmenų yra aplink mus, tačiau per skubėjimą vis nepastebime jų. Tai pareiga, kurią turime atlikti kiekvienas, galbūt pasaulis taps gražesne vieta gyventi? 

Norit tikėkit, norit - ne, tačiau būtent per patį paprasčiausią žodį "ačiū" galit sukelti laimės jausmą, ne tik sau, bet ir kitam žmogui. Ką manot apie pozityvumą? Juk dėkojimas - pozityvi mintis, su kiekviena padėka įgaunam vis daugiau teigiamų minčių ir emocijų. Ar tai nekelia geresnių santykių su artimaisiais, kolegomis, kitais? Galbūt tai puiki priežastis atsikratyti depresijos ir negatyvumo? Pagalvokit, juk dėkojame ne iš pikto, kokia gėrio bomba gali sprogti jūsų kieme, prieinu prie tokios minties, jog tai mažina depresiją, slopina negatyvias mintis. Žinoma, po visų išvardintų dalykų, laikui bėgant vis labiau dėkoji sau, kitiems, visiems šioj Žemėj esantiems ir kas iš to išeina - optimizmas? Viso to pasekoje, gyvendami laimingą gyvenimą, galime pradėti justi pasitenkinimą gyvenimu. Net jei ir atrodo, kad gyvenimas tobulas ir nuostabus - atminkit, tobulumui ribų nėra, visada yra kur tobulėti ir siekti, net ir paprasto pasitenkinimo gyvenimu. Pradėjus džiaugtis, negalėsit sustot. Kas seka toliau? Aš laiminga, kuriu aplinką aplink save laimingą, kas iš to išeina - geresnė sveikata. Atsiranda noras kažką daryti, tad pasirodo ir produktyvumas įvairiose veiklose. Suprantate, kiek daug nuostabių dalykų nutinka nuo paprasto žodžio "ačiū"?

Dėkingumo ritualai

Viena para turi 24 valandas. Iš kurių miegame 7 - 8 val. (vieni mažiau, kiti daugiau), BET galime sakyti, jog didžioji paros dalis yra laisva kažką veikti, tobulėti, siekti, kurti - daryti tai, ką tik nori ir dar velniai žino ką. Tai pagalvojus 10 minučių per visą tą didelį laiko tarpą gal nėra ir tiek daug, jog galėtume atsisėsti ir pagalvoti už ką esame dėkingi šiai akimirkai, šiai dienai, žmonėms kuriuos šiandien sutikome, galų gale už ką esame dėkingi sau? Nemanykit, kad viskas pradės keistis iš karto ir radikaliai. Geriems dalykams reikia laiko, o į dieną po 10 minučių dėkingumo - nuostabi investicija, nežinau kaip kitaip tai pavadinti.Jei jau susidomėjote, pabandykite, ar turite ką paprasti? Nebent 10 minučių, kurias galėtumėt pramiegot ar paleist pavėjui. 

Kaip išreikšti dėkingumą?

Dažniausiai aš, karksiu kaip varną ant šakos visiems ir už viską "ačiū". Niekada neatkreipiau dėmesio kaip dažnai ir nuolatos tai darau iki tol kol nepastebėjo kolegės. Iš esmės tai tikrai nėra blogai, kiek labiau juokinga girdėti pašaliniams už paprastus dalykus padėkas. Ir po visų tokių dienų pilnų padėkų, manau jog tai tėra vienintelis tiesioginis būdas parodyti dėkingumą. Kita vertus, neišeina pasakyti? Parašykit, raštelį, sms, dienoraštį. Galbūt tai labiau priimtinesnis dalykas Jums. Dienoraščio rašymas ir padėkų fiksavimas gali tapti dėkingumo meditacija. Jei galime medituoti siekiant ramybės, kodėl negalime to daryti siekiant padėkos, o ir PAGARBOS. Dar vienas būdas yra pradėti nuo pačių pačiausių ir artimiausių - pasakykit kaip juos mylite ir kokie jie brangūs yra. Tokiu būdu stiprinsite santykius ir gerinsite socialinius įgūdžius. O kaip Jums padėkos rodymas per dovanas? Nekalbu apie materialius dalykus, galima dovanoti ir savo laiką, kuris yra be proto brangus ir svarbus, galime dovanoti nuotaikas, emocijas, žinias... Tik pagalvokite, kokie pokalbiai su tam tikrais žmonėmis ir kiek jūs pridovanojate informacijos vieni kitiems. Galbūt tai dėkingumo mainai? Iš esmės daug smegenų nereikia norint išreikšti dėkingumą, tereikia praktikos.

Ką daryti, jei situacija beviltiška?

Visi esame tokioje situacijoje pabuvoję. Visai nesvarbu ar esi keturių metų vaikas, kuris negavo saldainio ar jaunuolis, kuris niekaip negali parašyti savo bakalauro darbo. Ką norit tą sakykit, tačiau kiekvienam savo problemos atrodo pačios didžiausios ir kitaip būti negali. Ir kartais ateina tokia didelė problema ar net bėda, jog atrodo išeities nėra. Sakoma, jei užsidaro durys, atsiveria langas... Gal ir teisinga, bet ar tas žmogus, pagalvojo apie tai, kad šiandieniniame pasaulyje apstu belangių iš kurių išeiti sunku. Na tai ir kyla klausimas ką daryti, jei situacija jau visiškai beviltiška? Dėkokit, mano mielieji. Už tai kas esat, už tai ką turit, už tai kas jus supa, už tai kas nutiko ar net už tai kas nutiks. Skamba gal ir kvailai, tačiau kai atsidursit tokioj situacijoj, prisidėkosit iki kaulų čiulpų ir smegenų pajusit didelį palengvėjimą, o tada ateis mintis... Mintis daryti kažką, imtis kažko, veikti, judėti... O net jei to ir nebus, jūs puikiai žinosite ką daryti, galbūt tereikia situaciją paleisti plaukti pasroviui?

Iššūkis

Taip taip, metu jums iššūkį. Asmeniškai net aš pati per diena inkščiu kaip šuo, kad man tas nesiseka, kad man tą skaudą ir sugalvoju dar daugiau problemų IŠ NIEKUR. Tai kaip viskas kyla iš niekur, tai per dieną ir išreiškiam savo nepasitenkinimą įvairiems dalykams ar net smulkmenoms. Ei, alio. Atsibuskit. Bent vieną dieną per savaitę pabandykit susilaikyti ir nesiskųsti, neverkšlenti. Taip, tai nuskambės, galbūt per "žiauriai", tačiau kiekvienas neša savo kryžių ir gali būti baisesnių dalykų, nei tai, kas nutiko jums. Pasaulis pilnas paslapčių ir neatrastų galimybių, jei tik atsimerktume ir pradėtume gyventi, galbūt pastebėtume kur kas daugiau, nei vien tik blogybes? Nustokit ieškoti pripyškių, o jei jau taip neišeina - paburbenkit, pakalbėkit, jei jau taip skubu, emocijas užlaikyti irgi nėra išeitis, bet prie visko kabinėtis - nežinau, nežinau...

Eksperimentas

Straipsniui besibaigiant noriu pasiūlyti idėją. Pasiimkit telefoną ir parašykit artimiausiems draugams ar šeimos nariams "ačiū, kad esi." arba "ačiū, kad esi mano draugas(-ė)." Ir laukit reakcijų... Patikėkit tikrai linksma, jog yra manančių, kad sugalvojai pasidaryt sau galą, nors tiesiog norėjai paprastai padėkoti už buvimą kartu. Suprantat? Galbūt dėkojam per mažai? Darykit išvadas ir pasidalinkite su manimi savo patirtimi.

Labanakt, 

Tautė.