Ne dažnai taip pasitaiko, kad esi sau tobulas ir gražesnių už tave nėra. "LIKE NĖRA" (vienos laidos sensacijos priežodžiai). Iš esmės daugelis atranda vis kažkokių nesąmonių prie kurių kabinėjasi visą gyvenimą ir taip numiršta nepatenkinti kažkokia savo išvaizdos dalimi... Visoje šitoje situacijoje vyrai kaip vyrai - pasižiūri į veidrodį, pamato žmogų ir viskas, bet mes - princesės.... Juk galim ir skyles pražiūrėt veidrodyje. Net ir tos, kurios netoleruoja didelių kiekių makiažo ant odos vis tiek randa kažką, ko galėtų nebūti... Tai oda problematiška, tai nagai lūžinėja arba antakiai garbanojasi. Taigi, pristatau jums savo tobulus trūkumus, nes be jų nebūtų ir manęs, o be manęs nebūtų ir "bajeriukų" draugų rately apie antakių tiesintuvus ir kitus reikalus.
Mano tobuli trūkumai
- Jau per ką, tai tik per savo nosį prisikentėjau vaikystėj. Tai "riestanosė", tai "kiaulianosė" ir visokia kitokia -nosė, nes ji labai kliuvo panašaus amžiaus vaikams, kad įvarė beprotišką pasibaisėjimą ja iki pat dabar. Na ką, tai taip aš ir gyvenu su ta savo riesta, plačia nosimi, o ką daryti? Dažnai prisispaudžiu ją ir visiems sakau, kad norėčiau tokios, nepaisant to, kad atrodyčiau kur kas baisiau, patikėkit būna juoko... Taip pat, galiu išduoti ir viešą paslaptį - vaikų protas beribis. Dėl visų patyčių per tą nosį, prieš einant miegot, kad tėvai nematytų klijuodavausi lipnią juostelę aplink visą galvą, kad ji nebūtų tokia riesta ir prisispaustų prie veido, bet genai yra genai ir prieš juos pakovot gali tik su plastinės chirurgijos peiliu. Bet kokiu atveju, kaip matot, nosis vis dar riesta, tačiau jau išaugom iš patyčių amžiaus.
- Ar kada nors įvairiose pardavimų platformose (pvz." ebay, amazon ir t.t.) ieškojote mažyčių, mažylučių tiesinimo žnyplių... Viliuosi, kad ne, o jei ir ieškojote, tai tikriausiai dėl tokios pačios priežasties kaip ir aš. Mielieji, tikriausiai pats velnias man sudėjo cheminį ant antakių. Tai didžiausia katastrofa esanti veide. Jie ilgi, garbanoti, neturi formos, kažkokia tragedija... Paauglystės metais, kuomet visas "grožis skleidžiasi" tai pasirodo, kad jis skleidžiasi tik man, bet ne aplinkiniams, nes po galais, pasižiūrėjus į nuotraukas... Aš taip bandžiau juos užmaskuot, kad dažydavau juos ryškiai ryžai - taip taip... Nes tikrai niekas nepamatys, kad jie garbanoti ir ilgi - juk po velnių jie dabar ryži. Cha cha, mano laimei paaugus supratau, kad gyvename tokioje visuomenėje, kurioje galima antakius pakirpti ir gražiai padažyti suteikiant jiems formą.
- Tikriausiai dėl didelės informacijos kiekio nutiko taip, kad aš turiu didelius lokatorius. Ne tam, kad visų pletkų klausyt, bet šiaip ne taip ausų mažumu nesiskundžiu. Iš esmės - gyvent netrukdo, na bet gražiosios lyties atstovės supras - vat kimba už akių ir viskas, nieko nepakeisi.
Haha, trūkumai trūkumais, tačiau nereikia tokio didelio negatyvo. Ne veltui sakoma, jog medalis turi dvi puses ir dažnai mes žiūrim tik į vieną, kol kita pasislėpus kažkur trinasi. Iš esmės, turim ir savų privalumų. Gamtoje taip jau surėdyta - pusiausvyra ir nieko pakeisti negalim. Jei jau sugebat atrasti savyje esančius minusius, tai būkit malonūs, sugebėkit atrasi ir pliusus.
Mano privalumai
- Na, šiek tiek žvairų akių negalėčiau pavadinti dideliu privalumu, BET... Akių spalva man tikrai labai patinka. Žalios akys, hehe tik aš ir sesė šeimoje galim tokiom pasidžiaugti. Ir kalbant jau apie akis noriu pasidžiaugti savo blakstienomis. Jos man labai PATIKO ir tebepatinka, bet ačiū, meistre, jog darydama priauginimą man jas patrumpinai, tikrai lenkiu savo ryžą galvą prieš tave. Nepaisant tokių ne itin malonių incidentų, pati kalta, kad užmigau ir nieko nesakiau... Ir žinoma, svarbiausia vieta - teigiama pusė, teigiama pusė, tikiuosi, kad ataugs dar ilgesnės negu, kad buvo. Haha.
- 1....2....3.... ŠYPSENAAA. Taigi šypsokimės visi, visiems, visur ir visada. Iš esmės dabar kai nebeturiu breketų šypsausi dar labiau ir galiu pasidžiaugti. Ji pas mane nėra itin simetriška ar labai nepriekaištinga, bet dažniausiai labai plati, o svarbiausia - nuoširdi.
- Ačiū, tėti, kad visa giminė iš tavo pusės tokia aukšta. Mano ūgis 170cm. Į krepšininkes nepretenduoju, tačiau tikrai neturiu vargo norint pasiekt kažką iš aukščiau... Pvz.: saldainius, kuriuos mama super duper slepia... Ir liūdniausia šitoj istorijoj, kad mamai ant kėdės pasilipt tai reikia, o man užtenka ir pasistiebt.
Mylėkit save čia ir dabar - tokie, kokie esat, o esat nuostabūs ir NEPAKARTOJAMI.
Labanakt,
Tautė
Komentarų nėra