Vieneri metai valgant emigranto duoną

Atrodo, jog labai lengva susipakuoti visus daiktus, pasidaryti kapitalinę tvarką, išmesti ko nereikia, palikti namų raktus, apkabinti mamą ir tėtį, pasakyti visiems, kad labai juos myli ir susikrovus lagaminus lipti į lėktuvą su mintimi, jog ten bus geriau. Labai dažnai gyvenimo situacijos atrodo lengvos iki tol, kol nesusiduri akis į akį su realybę. Deja, tačiau ši gyvatė dažnai visus pagauna ir parodo, koks gyvenimas pilnas netikėtumų, iššūkių, problemų ir jų sprendimų, nuotykių, pažinčių ir taip toliau... O, BET, TAČIAU.... Viskas priklauso tik nuo tavęs ir kokiomis akimis pažvelgsi į padėtį.


Praėjo vieneri metai... Metai pilni nuotykių, prisiminimų, patirčių, pažinčių, nusivylimų ir pakilimų. Metai, kurie atnešė labai daug pamokų, išmoktų ir ne iki galo suprastų. Šie metai parodė, jog užaugau... Kas galėjo pagalvoti, jog ateis ta diena, kuomet atsikėlus nuo ankščiausio ryto sliūkinsiu į virtuvę darytis normalių pusryčių, o ne versti visas spinteles esančias namuose ir ieškoti saldainių... Kas galėjo pagalvoti, jog ateis ta diena, kuomet nueisiu su bičiuliais į restoraną ir savo noru užsisakysiu sriubos, o kas keisčiausia - grybų!!! Juk tai tokia kombinacija, kurios net už pinigus nebūčiau valgiusi... Per šiuos metus supratau, kad maisto nevalia mėtyti ir pinigai ant medžių neauga, deja. Šie metai parodė, kas draugai, o kas tėra tik pažįstami... Ir galų gale, keista rašyti apie tai, kokie tie metai buvo einant vasarai į pabaigą, o ne rašant naujųjų metų išvakarėse tradicinį Facebook pranešimą (tą patį, kurį daugiau ar mažiau turi visi) apie tai ką patyriau per paskutiniuosius metus...

SUNKUMAI
Kaip gyvenime be jų? Ties šita vieta visiems iki vieno būsimiems emigrantams galiu pasakyti iš širdies. Nusiimkit tuos rožinius akinius, kurie jums sukuria kažkokias kvailas optines apgaules, jog vos tik nusileidus svetur, pradės kristi pinigai, nes esi geras darbuotojas. Atmink, jog nepakeičiamų nėra, o gyvenimas taip sudėliotas, jog visada bus už tave dirbančių geriau ir prasčiau... Tad įjunk smegenis, pradėk mokytis iš geresnių ir padėk silpnesniems! Nepamiršk, jog tu atvažiavai į šitą šalį ir nori to ar ne, turi plaukti pasroviui su įstatymais ir visa tvarka. Tad pirmieji sunkumai su kuriais gali susidurti tai yra dokumentai reikalingi darbui, bankui. Buvo tokių dienų, jog galvojau, kad tikrai išprotėsiu, nes visa tvarka lyg vienas užburtas ratas, pavyzdžiui: Norint pradėti dirbti, man reikia NIN (kažkas tokio, kaip socialinio draudimo numeris), kad jį gaučiau turiu patvirtinti, kad gyvenu Jungtinėje Karalystėje, norint tai patvirtinti... Turiu mokėti mokesčius... Norint mokėti mokesčius reikia turėti NIN... Yra logikos? Tau reikia atsidaryti banko sąskaitą... Ir net nesvarbu, kad turi NIN, ne visi bankai išskėstomis rankomis tave priima, nes neturi tam tikrų dokumentų, kaip kad įrodymo, jog čia gyveni, nes neturi jokio nekilnojamo turto ant savo vardo ir nemoki mokesčių. Tad, mielieji, nenoriu būti niurzga, tiesiog sakau iš savo patirties su kuo susidūriau per kelias savaites gyvenant Anglijoje, dieną iš dienos vaikštant per bankus, klausinėjant kokių dokumentų reikia, jog atsidaryčiau sąskaitą... Taip pat labai ruošiausi NIN pokalbiui, nes jie klausinėja įvairių gyvenimiškų dalykų. Nuo pačių paprasčiausių (kaip pasakyti savo vardą ir pavardę paraidžiui?) iki pačių keisčiausių (kur matai save po penkerių metų?) O prie visos šitos gėlių puokštės prisidėjo ir kalbos barjeras. Nors iš vis... STOP... Aš net nekalbu apie paprastus dalykus, jog esi žmogus ir jauti emocijas, jauti namų ilgesį ir galėtum viską atiduoti už arbatos puodelį pas tėvus lovoj. Tiesiog, sakau iš patirties, nebus lengva ir tam turi pasiruošti ir nusiteikti. Suprasti, jog tau bus sunku, bus dienų kai norėsi kaukti kaip vilkas, tačiau atėjus naujai dienai saulė išlys per debesis ir tu pagalvosi "blemba, dar viena diena, kokių galimybių ji man gali atnešti?"

SKIRTUMAS TARP ANGLIJOS IR ŠKOTIJOS
Jungtinė Karalystė... Na ir kas čia tokio, visiems gerai žinoma "UK" - aukso kasykla ir nieko įdomaus. Tačiau tai yra kaip diena ir naktis, net nenutuokiu kaip tai reikėtų geriau apibūdinti... Teko pagyventi Anglijoje keletą savaičių, atsikandau tos "skanios" duonos ir po viso to laiko praleisto Škotijoje, nemanau, jog norėčiau grįžti gyventi į Angliją, nes:
  • Anglijoje gali rasti kur kas daugiau rasistų, jie nėra tokie draugiški ir atsipūtę kaip daug kas galvoja. Nueik į barą, pakalbėk kažką lietuviškai ir tikrai atsiras bent vienas girtas ir drąsus anglas, kuris tuoj pradės kelti problemas, nes jam yra nesuvokiama kokio velnio mes čia atvažiuojam, kodėl mes čia dirbam, "pavogiam" iš po nosies jiems darbo vietas ir gyvenam sau ilgai ir laimingai. Škotijoje, žmonės džiaugiasi emigrantais, nes jie suvokia, kad mes esam palikę savo gimtus namus, šeimas, šalį, atvažiavę čia svetur, dirbam, gyvenam ir mokam mokesčius valstybei, kuri net nėra mūsų namai.
  • Nuostabiausias pavyzdys, kokį tik galėjau prisiminti (tikriausiai)... Paklausk anglo, kur yra autobusų stotelė. Jis pasižiūrės, pasakys kaip nueiti ir atsisveikinęs paliks tave stovėti, net nepasiteiravęs ar tikrai supratai, kur ta stotelė... Paklausk škoto, jis tikrai tau parodys, su gestais, pasiteiraus ar supratai, o jei dar bus pakeliui ir palydės.
  • Nežinau kaip žmonės gyvena Anglijoje, bet tas regionas yra pilnas šiukšlių... Visi grioviai nusėti vienkartiniais kavos puodeliais, pakelėse ant medžių kabo maišeliai su neaiškiais siurprizais, gamta tiesiogine to žodžio prasme liūdi. Škotijoje, aš nesakau, kad nėra šiukšlių, tačiau žmonės tikrai kur kas labiau reaguoja į tai, stengiasi nešiukšlinti, rūšiuoti, neteršti gamtos ir jai padėti.
  • Gamta... Nesakau, kad Anglija nėra graži... Kiekviena šalis turi savų pliusų ir minusų, bet gamta skęstanti šiukšlėse grožio tikrai neprideda, o Škotijos kalnai ir pievose besiganančios avytės tikrai kvapą gniaužiantis vaizdas.
Tai tėra tik trupinėliai.. Galėčiau tą sąrašą tęsti ir tęsti, tačiau tikriausiai jau supratot, kad Anglija į mano gyvenimą atnešė patirtį, tačiau ne pačią geriausią, priešingai nei Škotija. Man čia patinka, žmonės draugiški, net jei ir nepažįstami, tačiau laukiant autobuso, yra puiki galimybė užmegzti pokalbį. Jie labai šnekūs, pagalbūs.

NAMŲ ILGESYS
Nors susikrauk lagaminus ir grįžk namo.
Šito nemoku apibūdinti žodžiais... Tai yra jausmas, kurį sunku apibrėžti... Tai yra tas pats, kas bandytum žmogui paaiškinti koks yra avietės skonis, kurios jis gyvenime nėra nei matęs, nei valgęs. Tai yra tai, ko paprastais žodžiais neapibūdinsi. Tiesiog žinau, jog šioj pastraipoj puikiai įsipaišo vienas sakinys: "tu esi čia, o jie yra ten." Mintys dažnai lendančios į galvą, ką dabar veikia tėvai, kaip jiems sekasi... Mintys, kuriose pilna linksmų prisiminimų su dukterėčiomis ar sūnėnu, mintys, kurios neleidžia ramiai miegoti naktimis, nes nežinai, nematai, kaip greitai jie auga, kaip jie mokosi... Kaip jie eina, krenta, atsikelia ir vėl stačia galva neria į dėžes pilnas žaislų. Tu nežinai kaip dabar sekasi broliui, sesei bei jų antroms pusėms. Taip taip, tą puikiai suprantu, mes gyvename pasaulyje pilname technikos ir padaryti vaizdo skambutį tikrai nėra problema, tačiau tai vis tiek nebus tas pats, kas būti su jais. Sėdėti prie vieno stalo, išgerti puodelį kavos, kartais kažką ir stipriau. Tai nėra tas pats, kas leisti laiką kartu. O kur dar skirtingos laiko zonos? Valandų skirtumas gal ir nedidelis, tačiau visi pasinėrę į savo gyvenimus, savas problemas ir niekam nesinori trukdyti, net jei ir žinai, kad turi kelias laisvas minutes, tačiau nepaskambini ir neparašai, nes tu esi čia, o jie yra ten. Ir visi pokalbiai, žinutės - nori, jog jie nesibaigtų, tačiau tu jau turi skubėti į darbą, o to laiko kaip nėra, taip nėra. Sakysi pasiteisinimai? Užsidėk mano gyvenimo batus ir praeik pro nulytą kelią Škotijoje, gal pajusi ką tai reiškia. Tai šeima, o kur draugai... Kur visi tie pokalbiai iki paryčių su pigiausiu šampanu ant stalo, tas juokas, kuris niekada nedingdavo iš kiemo... Tie visi prisiminimai ir nesibaigiantys nuotykiai drauge. Tai niekada neprilygs skambučiui ar žinutėj, kurią gali parašyti. Tas namų ilgesys, tai yra jausmas, kurio niekam niekada nelinkėčiau.

KALBOS BARJERAS
Niekada negalėjau pasigirti geromis anglų kalbos žiniomis... Tiek kiek žinojau, pilnai užteko gyvenant Lietuvoje, tačiau atvažiavus čia, net jei ir iš paskutiniųjų bandysi mekenti, reikės kur kas daugiau nei "hello, how are you?" (lt. labas, kaip tu laikais?). Aš taip buvau išsigandusi, kad bijojau kalbėti, dėl to kelias dienas iš viso nekalbėjau...  Dabar kyla juokas tai prisiminus, tačiau man buvo labai baisu suklysti, pasakyti kažką neteisingai, bijojau, jog nesuprasiu kas man yra sakoma... Kad ir kaip ten bebūtų, gyvenime neįsivaizdavau, kad galėsiu kalbėti kita kalba, o dabar gyvenu vietoje, kur yra daugybe žmonių iš skirtingų šalių ir aš su jais komunikuoju be jokių problemų... Linksmiausia visoj šitoj istorijoj tai, jog stebuklingu būdu, su minimaliomis anglų kalbos žiniomis, gavau padavėjos darbą, tad neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik kalbėti... Prireikė kelių mėnesių, spengiančios galvos, košmarų anglų kalba, kurie manęs nepalikdavo naktimis, tačiau dabar tas barjeras dingo.. Galiu visiems pasakyti, jei užsirakinsi save po devyniomis spynomis ir neleisi sau pačiam mokytis, kalbos niekada neišmoksi nepaisant to, kiek laiko praleisi šalyje.

KULTŪRŲ SKIRTUMAI
Labai smagi tema. Teko gyventi su Čekijos Respublikos gyventojais, teko gyventi ir su ispanais, ir su lenkais... Gyvenant su žmonėmis iš skirtingų šalių gali tiek daug visko išmokti, pamatyti ir suprasti, jog tai yra nuostabi, neįkainojama patirtis. Tai patirtis, kurios už jokius pasaulio pinigus nenusipirksi, ypač kai gyveni dieną iš dienos čekų priespaudoj, nes ten žmonės tiesiogine to žodžio prasme "skaldyk ir valdyk". Lenkų kultūra šiek tiek panaši į mūsų, namuose yra naminiai rūbai, šlepetės, dienomis mes dirbam ir kažką veikiam, vakarais relaksuojam, naktimis miegam... Na, o ispanai visas problemas sprendžia žodžiu "rytoj", vaikšto namuose su darbiniais rūbais, batais, miega pietų miegą ir džiaugiasi kiekviena akimirka.

Pabaigai, noriu visiems pasakyti, jog gyvenant svetur širdelę ne kartą užplūs liūdesys, veidelį ne kartą plaus ašaros ir atrodys, jog tavo bėdos yra pačios didžiausios pasaulyje... Tačiau noriu priminti, jog nepamiršk būti savimi. Neleisk niekam tavęs sunaikinti. Neleisk situacijoms ir emocijoms paimti viršaus. Nusispjauk per petį, įkvėpk gryno oro, nusišypsok šitai dienai, padėkok už viską ką turi (nes net neabejoju, jog yra už ką padėkoti) ir eik nuversti kalnų, nes tu esi viską griaunanti jėga! Tu esi savo laimės kalvis ir tau nieko nėra neįmanomo.


P.S. tai tėra tik mano patirtis ir jausmai, jei tau išvykus gyventi į kitą šalį viskas klostėsi nuostabiai, labai dėl tavęs džiaugiuosi ir laukiu tavo istorijos komentaruose :)



Labanakt,
Tautė.

2 komentarai

  1. nežinau, gal nuskambės keistai, bet didžiuojuosi tavimi, jog įveikei visus sunkumus ir pasisėmei neįkainojamos patirties ♥

    AtsakytiPanaikinti